Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimas pražydo tulpių žiedais

Prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje tulpių auginimu buvo užsikrėtę daug žmonių, turinčių tuštesnį žemės sklypą. Vieni jas stengdavosi pražydinti kuo anksčiau, kiti augindavo dauginimui. Šiandien iš gausybės tulpių augintojų teliko vos keletas entuziastų.

Subūrė dvi šeimas

Šiaulietė informatikos dėstytoja Vaida Steponavičienė tulpėmis ėmė domėtis išėjusi motinystės atostogų, kai atsirado laisvo laiko. Moteris jau anksčiau buvo pabandžiusi jas auginti, o atostogaudama panoro didelio tulpių daržo.

Kadangi, augindama tulpes, V.Steponavičienė jau buvo įgijusi karčios patirties – prekybos centruose pirktų tulpių svogūnėliai neišaugdavo arba žiedai būdavo ne tokios spalvos kaip pavaizduota paveikslėlyje, – šį kartą svogūnėlių įsigyti nusprendė iš augintojų. O jų, pasirodo, mūsų šalyje nėra daug. Moteriai pavyko rasti kelis tulpių augintojus Lietuvoje ir kaimynėje Latvijoje.

„Tada pamaniau, kad reikėtų pradėti man pačiai dauginti svogūnėlius“, – šypsojosi pedagogė.

V.Steponavičienė šia idėja pasidalino su kaimyne Edita Baranauskiene, taip pat pedagoge, ir pasiūlė drauge imtis šios veiklos. Nė vieną jų neturėjo nuosavos žemės. Vis dėlto emntuziastingai nusiteikusios kaimynės rado išeitį: Vaida paprašė savo brolio, kad šis duotų žemės sklypelį Kelmės rajone. Prie moterų prisijungė jų vyrai, vyresnieji vaikai.

„Taip mūsų darbas su tulpėmis Kirkučiuose ir prasidėjo“, – pasakojo jau aštuonerius metus tulpes auginanti V.Steponavičienė.

Pedagogės V.Steponavičienė ir E.Baranauskienė tulpes pačios augina, pačios jomis prekiauja mugėse, turguje. V.Steponavičienės albumo nuotr.

Netradiciniai žiedai

Tulpes abi šeimos augina 10 arų plote. Šiuo metu gėlininkės puoselėja daugiau nei 100 tulpių veislių: vienos skirtos pražydinti ir skinti, kitos – želdynams puošti. Ne visas jas augintojai kasmet parduoda, nes patys stebi ir atrenka tik mielas ir patinkančias tulpių grupes bei jų veisles, daugina svogūnėlius, tikrina, ar visos veislės yra tinkamos auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Taip pat stebi ir įsitikina, ar nekinta veislei būdingi požymiai ir tik tuomet svogūnėlių pasiūlo įsigyti tulpių mėgėjams.

Pačių ankstyviausių tulpių pedagogės neaugina. Jų darže tulpės sužydi balandžio pabaigoje–gegužės mėnesį, o vėlyvosios – birželį. Žemaūgių tulpių taip pat nesirenka. Augina aukštesnes, įdomesnes, trispalves, pilnavidures, šerkšnotas, papūgines – ieško netradiciniais žiedais džiuginančių šių gėlių.

V.Steponavičienė tikino, kad auginti tulpių nenusibosta. Anot jos, tai „priklausomybės liga“ visam gyvenimui. Abi šeimas įtraukia naujai atrandamos ir išvedamos veislės, kasmet vis norisi kuo nors nustebinti save ir aplinkinius.

Dirba patys

Gėlininkystė – nelengvas užsiėmimas. Šiaulietės kiekvieną pavasarį, kai prasideda darbai, kelis kartus per savaitę važinėja į Kelmės rajoną. Tulpių lysvėse praleidžia savaitgalius. Nuvažiuoti į Kirkučių kaimą ir grįžti namo į Šiaulius joms susidaro apie 140 kilometrų.

Tačiau moterys nesiskundžia, sako, kad auginti tulpes – jų hobis, poilsis po įtempto protinio darbo mokymo įstaigose.

Gėlininkės teigė kaime pasigendančios darbščių, atsakingų žmonių, kurių pagalbos galėtų paprašyti. Be to, juos reikia mokyti, kitaip tik nuostolių patiria. „Kasimas, sodinimas, valymas, rūšiavimas, ravėjimas, laistymas – tai rankų darbas, jis sunkus. Nieko nepasiprašysi, niekam nepatikėsi. Negalime ir plėstis – nėra galimybės“, – teigė Vaida.

Į Lietuvą atvežamos olandiškos tulpės, V.Steponavičienės teigimu, jų gėlėms konkurencijos nesudaro, mat Olandijoje jos auginamos plačiuose laukuose dideliais kiekiais, ten dirbama specialia technika, todėl tulpes labai lengva sodinti. Jų ir žydėjimo laikas kitas: kai Lietuvoje ima skleistis tulpių žiedai, Olandijoje jų sezonas būna jau beveik pasibaigęs. Vaida sakė kartais turinti vos 10 svogūnėlių kurios nors veislės tulpių, todėl jas sodina mažame plotelyje, nes nori pasidauginti, prisiauginti „vaikučių“.

Pasak V.Steponavičienės, sudėtingiausi buvo pirmieji metai, kai teko ieškoti pirkėjų. Dabar turguje patys pirkėjai jų ieško, nes žino, kad tulpės iš Kirkučių ilgai žydi.

Iš kartos į kartą

Beinoravos kaime (Radviliškio r.) Gražina ir Vytautas Vaičaičiai tulpes augina tris dešimtis metų. Pirmasis tulpių auginimu užsikrėtė Vytautas, kai su žmona kaip jauni specialistai atvyko dirbti pagal paskyrimus į Beinoravos daržovių ir gėlių sėklininkystės tarybinį ūkį. Tai buvo vienas iš nedaugelio ūkių Lietuvoje, kuriame buvo auginamos tulpės ir narcizai.

Gražina Vaičaitienė su tulpėmis nesiskiria beveik 30 metų ir vis papildo jų kolekciją. G. Vaičaitienės asm. archyv. nuotr.

„Vytautas pirmas susižavėjo tulpėmis ir ėmė jas auginti savo darže. Aš iš pradžių atsargiai žiūrėjau į tą sumanymą, bet paskui ir pati įsitraukiau. Dabar tulpės yra visiškai mus pavergusios, kai prasideda svogūnėlių prekyba, olandiškuose interneto puslapiuose beveik apsigyvename“, – juokdamasi pasakojo Gražina.

Vaičaičių gėlių auginimo patirtį jau perima kita karta. Gražina pasidžiaugė, kad jų marti su dideliu entuziazmu gilinasi į šią sritį. Šeima augina tulpių, skirtų skinti, svogūnėliams, yra sukaupusi nemenką jų kolekciją. Iš Olandijos stengiasi atsisiųsti įdomesnių, gražesnių tulpių ir jas „prijaukinti“ lietuviškomis sąlygomis.

„Mes neplatiname Lietuvoje tol, kol patys nepaauginame metus laiko. Pažiūrime, kaip peržiemoja, kada, kaip ir kiek laiko žydi, pamatome tulpės ūgį, kitas savybes“, – pasakojo G.Vaičaitienė.

Moters nuomone, labai rimtai užsiimant šia veikla, gal būtų galima išgyventi ir vien iš tulpių, tačiau Vaičaičiams jų auginimas yra papildomas užsiėmimas, hobis. „Tulpės yra toks augalas, kuris prisiriša, užkrečia ir aplinkinius. Tai kaip narkotikas gerąja prasme. Kai pradedi kolekcionuoti, radęs labai gražią tulpę nebežiūri, kiek ji kainuoja – 2, 3 ar daugiau eurų už svogūnėlį, – perki, nes ją nori turėti. Tai visų kolekcininkų požymis“, – atviravo Gražina.

Gausina kolekciją

Pašnekovės teigimu, jų gėlių ūkelyje tulpių įvairovė didžiulė. Savame sklype šeima augina apie 250 jų rūšių. Pagal klasifikatorių Vaičaičiai jas skirsto į grupes. Kai kurių naujai išvedamų veislių, pasak gėlininkės, net priskirti tam tikrai grupei nepavyksta, nes tulpė gali būti ir pilnavidurė, ir šerkšnota, ir vėlai žydinti. Taigi kai kurios atitinka net trijų grupių požymius.

Darbo rankų prie tulpių daugiausia reikia šiltuoju metų laiku, o žiemą telieka stebėti lysves, kad svogūnėliai neiššaltų.

Sunkumų iškyla ir tulpes auginant, ir norint išlikti rinkoje. Pastaruoju metu, anot G.Vaičaitienės, didelę konkurenciją sudaro įvežtinės gėlės. Pasak pašnekovės, lietuvis gėlininkas augina svogūnėlius, juos pražydina, įdeda labai daug darbo, kad palankiu metu atsiimtų grąžą už įdėtą triūsą. Tačiau dalis verslininkų renkasi lengviausią kelią – nuperka didelį kiekį jau užaugintų tulpių ir parduoda jas per didžiąsias šventes. Taip daroma prieš tarptautinę moters dieną, Motinos dieną. Tokie pardavėjai, anot Gražinos, sumažina dalį šalies tulpių augintojų pajamų.

60

Persodina kasmet

Vaičaičiai tulpėms yra paskyrę 10 arų. Šeimininkė nesisieloja, kad šiemet savo tulpių kovo pradžiai nepražydins, mat pavėlavo jas pasodinti. Motinos dienai jų jau turėtų turėti.

Šeima kasmet savo tulpes nukasa ir rudenį vėl pasodina svogūnėlius. Stengiasi nesodinti į tą pačią vietą, nes tulpėms reikalinga sėjomaina, siekiant išvengti ligų. G.Vaičaitienė visiems tulpių augintojams pataria šias gėles sodinti kasmet, nesvarbu, ar augina didelę tulpių lysvę, ar tik keletą šių gėlių darželyje.

„Būtinai reikia iškasti. Tada jos džiugins gražiais žiedais, o svogūnėliai bus tvirti. Jeigu neiškasite, tulpės pamažu sunyks“, – mokė tulpių auginimo žinovė.

Moteris patarė sodinti tulpes ne po vieną, o grupelėmis. Pasak Gražinos, jeigu gėlynas nedidelis, patogiausia tulpes sodinti į specialias dėžutes, skirtas svogūninėms gėlėms į gruntą sodinti. Į vieną dėžutę telpa 5–7 svogūnėliai. Jos – daugkartinės, žemėje nesupūva. Šaknims vietos dėžutėje užtenka, nes ji kiaura, kaip tinklelis. Taip ne tik gėlių svogūnai nesusigadina, bet ir nesunku skoningai pasodinti tulpes grupelėmis pagal norimas spalvas.

Sąlygos sudėtingos

Rita Maršelienė, VDU Kauno botanikos sodo gėlininkystės vyresn. botaninių kolekcijų kuratorė

Tulpininkystę Lietuvoje sunku plėtoti kaip verslą, nes olandai tulpių priaugina daug, greitai ir pigiai. Ten didžiuliai šių gėlių laukai, jos sodinamos, kasamos ir valomos mašinomis. Beveik viskas daroma mechanizuotai. Lietuvoje dažnai žmogus teturi kastuvą arba traktoriumi pasisodina. Bet tulpės – ne bulvės, nukasti jas sunkiau.

Manau, kad ir Lietuvoje entuziastai gali šiek tiek užauginti tulpių, jas parduoti ir gauti šiokį tokį pelną. Daug kas olandų augintojais jau nusivylė, mat ne vienas yra pasijutęs apgautas – užsisakė vieną veislę, o gavo kitą. Nusipirkai geltoną – pražydo raudona, nusipirkai rožinę – pražydo dar kitos spalvos. Žmogus, norintis konkrečios veislės, galbūt eis pas pažįstamą tulpių augintoją, kreipsis į entuziastą. Norėdamas išsaugoti savo vardą, šis pasistengs parduoti tokią tulpę, kokios žmogus nori, o ne kažin ką, kas supakuota gražiame pakelyje, bet yra ne tas, ko norima.

Tulpininkystės perspektyva sudėtinga, bet entuziastai ir kalnus verčia. Žuvis žmonės taip pat augina savo tvenkiniuose, nors kiti didžiuliais tinklais traukia iš jūros.

Rekomenduojami video