Valė ir Rimvydas su šeimos bičiuliu Izraelio skulptoriumi D.Zundelovičiumi (kairėje). Asmeninio archyvo nuotr.

Vilnietės dailininkės Valės Barkauskaitės-Vaitkuvienės paveikslai, trykštantys ryškiomis spalvomis, spinduliuoja gyvybingumą ir optimizmą. Gal todėl jos peizažai ir natiurmortai taip mėgstami privačių kolekcininkų, juos noriai perka viešbučiai ir užsienio firmų ofisai. O menininkė, šį vasarį švenčianti garbingą 70-mečio jubiliejų, labiausiai laukia pavasario, kai sužydės obelys jos puoselėjamoje sodyboje Ignalinos rajone, Ceikiniuose, ir ji, kaip ir kasmet, galės pasinerti į kūrybos stichiją.

Sidabriniai rytmečiai

Su dailininke kalbamės erdviame MO muziejaus bistro, kurio sieną puošia žymių grafikų Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės skaitmeniniu būdu atkurtos freskos, kažkada džiuginusios Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ mažuosius pacientus, fragmentas.

„Birutė Žilytė ir jos vyras Algirdas Steponavičius buvo ne tik mano mokytojai Čiurlionio menų mokykloje (dabar gimnazija), bet ir mane labai globojo, – prasitaria dailininkė ir nugrimzta į prisiminimus. – Mokytis dailės pradėjau nuo 12 metų. Tėvai, matydami kad esu gabi ir labai noriu piešti, išleido mane į Vilnių, į Čiurlionio meno mokyklą.

Į penktą klasę įstojo 36 vaikai, o baigė mokyklą tik pusė iš jų. Kiti neatlaikė dvigubo krūvio, griežtos tvarkos, artimųjų ilgesio. Gyvenome internate, o mokėmės šalia esančioje mokykloje. Pamokos trukdavo nuo 9 iki 16 val. Šalia bendrojo lavinimo dalykų dar turėjome keturias penkias dailės pamokas: piešimo, kompozicijos, akvarelės, šrifto, keramikos, skulptūros, dailės istorijos… Ilgas dailės mokymosi procesas prasideda nuo geometrinių figūrų: kubo, trapecijos, rutulio piešimo. Paskui piešėme draperijas, ornamentus, gipsines galvas, žmogaus kūno dalis, o baigėme mokyklą brandžiu portretu. Tuo metu mokyklai vadovavo žymus pianistas Dainius Trinkūnas – reiklus, bet tolerantiškas, demokratiškas ir mokytojams, ir moksleiviams. Kolektyve vyravo abipusė pagarba ir supratimas. Stengiausi gerai mokytis ir elgtis, kad pateisinčiau tėvų lūkesčius. Abu lankydavo mane mokykloje – internate ir institute. Jiems buvo įdomu, ko mokausi, kaip gyvenu. Džiaugėsi ir didžiavosi manimi, o aš – jais, ypač mama. Ji man perteikė pagarbą tradicijoms ir papročiams, pamenu, kaip ji gražiai dainuodavo – turėjo absoliučią klausą, mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, vokiečių ir žydų kalbas. Vaikystėje man labai patiko jos skrybėlaitės ir suknelės.

Dailininkės V.Vaitkuvienės paveikslų temos – gamta, istorija, muzika.  Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkės V.Vaitkuvienės paveikslų temos – gamta, istorija, muzika. Asmeninio archyvo nuotr.

Nei paauglystėje, nei jaunystėje nesu iškrėtusi didelių kvailysčių, nors buvo ir bohemos šėliojimų. O pirmosios meilės kančias padėjo užmiršti didelis užimtumas, nes buvau stropi, darbšti, man patiko mokytis. Dailės institute (dabar Dailės akademija) lankiau Pantomimos teatrą. Mūsų spektaklių pažiūrėti atvažiuodavo to meto žymus režisierius ir mimas Modris Tenisonas, vadovavęs pantomimos trupei Kaune. Mūsų dvasinis įkvėpėjas buvo prancūzas pantomimos meistras Marselis Marso, kuriuo žavėjomės kaip tolima žvaigžde, nes tais laikais pamatyti jo spektaklių buvo neįmanoma.“

Kuria drauge su vyru

Nuo pat studijų pradžios šalia Valės buvo jos vyras – architektas, dailininkas Leonas Rimvydas Vaitkus – ne tik gyvenimo draugas, bet ir kūrybos partneris.

„Tuo metu ir jis mokėsi Dailės institute. Mudu pamatėme vienas kitą auditorijoje per anglų kalbos paskaitą, dar buvau pirmakursė. Rimvydas jau buvo rimtas, subrendęs jaunuolis, užgrūdintas gyvenimo – trejus metus atitarnavęs tarybinėje armijoje, Murmansko srityje, už poliarinio rato. Įsimylėjome ir po pusantrų metų draugystės susituokėme, susilaukėme dukros Viktorijos, vėliau – sūnaus Juozo. Šeimyninis gyvenimas man nesutrukdė baigti mokslų – auginti dukrytę padėjo mano tėvai. Rimvydas studijavo architektūrą, tačiau mėgo piešimą ir grafiką. Baigę institutą, mudu su vyru dvidešimt metų buvome kūrybiniai bendraautoriai – drauge sukūrėme per 30 vaistinių ir kitų visuomeninių pastatų interjerų. Vyras parengdavo interjero projektą, o aš pagal jo projektus įrengtuose interjeruose nutapydavau sienines freskas ir monumentaliosios tapybos darbus (Katedros vaistinei Gedimino prospekte, Universiteto vaistinei Dominikonų gatvėje, Aušros vaistinei Pylimo gatvėje, „Labdaros“ vaistinei Antakalnio gatvėje, Varėnos ir Utenos centrinėms vaistinėms, Naujųjų Verkių popieriaus fabrikui, Neveronių šiltnamių kombinatui). Gaila, kad, privatizavus pastatus ir pakeitus jų paskirtį, daug freskų neišliko. Su vyru taip pat drauge 15 metų kūrėme šventinius atvirukus. Turėjome ir bendrą dirbtuvę“, – pasakoja dailininkė.

Vaitkai – ne tik sutuoktiniai, bet ir kūrybos bendraautoriai. Asmeninio archyvo nuotr.

Vaitkai – ne tik sutuoktiniai, bet ir kūrybos bendraautoriai. Asmeninio archyvo nuotr.

Jaunystėje tapytos santūrių, ramių spalvų V.Vaitkuvienės freskos labai skiriasi nuo jos ryškiaspalvių paveikslų. Sieninė tapyba kupina ramybės ir švelnumo, joje vaizduojamos romios, stilizuotos figūros – vienuoliai, žolininkės, vaistininkės, užsiimantys senoviniu vaistų gaminimo procesu.

Pastaraisiais dešimtmečiais V.Vaitkuvienė tapo paveikslus aliejumi ant drobės. Jos peizažai, natiurmortai, portretai spinduliuoja energiją, gyvybingumą, veržlumą. Pastarojo dešimtmečio dailininkės kūrybą dailės kritikai vadina lyrinėmis abstrakcijomis, kuriose išraiškingi, platūs raudonų, ryškių geltonų, mėlynų spalvų potėpiai sukuria emocinę įtampą, trykšta kūrybos džiaugsmu.

 V.Vaitkuvienės freska Katedros vaistinėje Vilniuje, Gedimino prospekte. Asmeninio archyvo nuotr.

V.Vaitkuvienės freska Katedros vaistinėje Vilniuje, Gedimino prospekte. Asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpimo šaltiniai

„Dabar įsirenginėju naują dirbtuvę, laukiu nesulaukiu, kai dienos taps ilgesnės, šviesesnės ir galėsiu pradėti tapyti. Esu prisipiešusi daug eskizų, kurie virs paveikslais. Jaunystėje buvo kūrybos periodas, kai tapiau gėles, kurias mėgstu auginti. Vėliau norėjosi piešti peizažus iš natūros: rudeninį Vilnių, Pervalkos kopas ir švyturį, pavasarines purienas, parkų alėjas. Dabar perėjau prie abstrakcijų. Kartais tapau įkvėpta muzikos: taip atsirado paveikslai „F.Šubert.Forellen quintett (1-5)“, „Nicolo Paganini. Caprice (1-8)“, Žalčio sonatą (4 paveikslų ciklas).Lankau klasikinės muzikos koncertus filharmonijoje. Sausio 13 d. klausiau Onutės Narbutaitės koncerto Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Mane įkvepia Lietuvos istorija – esu nutapiusi istorinių paveikslų diptichą „Žalgirio mūšis“, literatūra – sukūriau keturių dalių paveikslą „Donelaitis. Metų laikai“.

V.Vaitkuvienės paveikslas „Vidurvasaris“. Asmeninio archyvo nuotr.

V.Vaitkuvienės paveikslas „Vidurvasaris“. Asmeninio archyvo nuotr.

Labai mėgstu keliauti, aplankiau daugybę užsienio šalių. Mėgstu fotografuoti, turiu didžiulį kelionių nuotraukų archyvą. Į bloknotą pasidarau eskizų ir greitų piešinių. Namuose kelionių įspūdžiai bei aplankytos vietos virsta paveikslais: kruizas Nilu, Balatono ežeras, Baltieji kalnai Šveicarijoje, Petros rūmai Jordanijoje, Manhatano dangoraižiai, iš kelionės Izraelyje – „Paslaptingoji vakarienė“, „Rudens puokštė Sankt Peterburgui“, piešiniai iš kelionių Ispanijoje“, – paveikslų temas vardija dailininkė.

Dažna tema V.Vaitkuvienės kūryboje – sodas visais metų laikais, jį puoselėja šeimos sodyboje Ignalinos rajone, prie Ceikinių. Tačiau didžiausią kūrybinį pakilimą menininkė sako patirianti pavasarį, kai obelys, kriaušės, slyvos jos sode apsipila kvepiančiais žiedais, o juose dūzgia bitės.

„Savo sodybą mes su vyru vadiname Mėnulio slėniu (pagal Džeką Londoną).Ten mano įkvėpimo žemė, fotografuoju tuos medžius, piešiu eskizus. Į sodybą nemėgstu kviestis svečių, nors daug kas prašosi. Man patinka ten būti vienai ir svaigti nuo to žydėjimo, mėgautis žaluma, gamtos vešėjimu, nokimu. Ten gera būti visais metų laikais, tik žiemą nevažiuojame. Namą supa didžiulės liepos. Kai jos sužydi, ore tvyro medaus aromatas ir bičių dūzgimas. Auginu įvairiausias gėles, labiausiai mėgstu jurginus. Parduotuvėse visada užsuku į gėlių sėklų skyrius, ieškau retų, įdomesnių gėlių svogūnėlių – jurginų, lelijų, tulpių. Kai viskas sužydi, mėgstu tuo pasidžiaugti. Šią vasarą pakelę užsodinau vien citrinų spalvos jurginais. Kai prasiskleidė didžiulės, geltonos žiedų galvos, negalėjau atsigrožėti. Žydėjo iki pat lapkričio, nes pernai rudenį nebuvo šalnų, – pasakoja dailininkė, mobiliajame telefone rodydama įstabias žydinčių jurginų nuotraukas. – Ir kaimynės užsukdavo jais pasigrožėti. Žinoma, neiškęsdavo nepaprašiusios: „Valyte, būk maloni, duok ir man nors vieną mažą šaknelę pasisodinti tų citrininių.“

Kasmet šeimai priauginame ekologiškų daržovių. Kaimynai turi žemės ūkio technikos, padeda apdirbti žemę, nuimti derlių. Koks džiaugsmas, kai vasaros pradžioje sulaukiu pirmųjų ankstyvųjų bulvių… Su niekuo nesulyginamas šviežių, ką tik iš žemės iškastų bulvių skonis – išsiverdu ir širdis atsigauna.

Sodybą supa laukinės pievos, pilnos vaistažolių, jas ten renka ir mūsų kaimynas – žymus fitoonkologas Juozas Ruolia. Čia pat – miškeliai ir gojeliai, pilni grybų ir uogų. Pernai buvo sausa, grybų mažai, bet užpernai – nepatikėsite – didžiulių baravykų parsinešiau glėby kaip malkų.

Bet vis dėlto praėjusi vasara buvo stebuklinga – pavasaris ankstyvas, sodai gausiai žydėjo, o paskui užplūdo tokia šiluma, gausiai užderėjo obuolių, slyvų. Iki šiol valgau savus žieminius obuolius. Ir ruduo ilgas, šiltas…Taip mes gyvename, kuriame ir džiaugiamės“, – pasakoja dailininkė.

Parodos – susitikimų vieta

Dailininkė mielai dalyvauja dailės pleneruose. Jos paveikslus perka kolekcininkai, jie puošia biurų bei viešbučių interjerus Lietuvoje bei užsienyje, keletą paveikslų jį dovanojo Mūro Strėvininkų ir Jasiuliškių pensionams, taip pat vienuolika paveikslų Jonavos miesto savivaldybei – paremti talentingus vaikus, gabius dailei, baletui ir muzikai.

Kūrybos paroda – svarbus įvykis ir didelė šventė kiekvienam menininkui. Tai ne tik kūrybos parodymas visuomenei, bet ir susitikimai su draugais ir kolegomis, kūrybos gerbėjais ir kritikais. V.Vaitkuvienė yra surengusi per dešimt personalinių parodų. Praėjusią vasarą, jubiliejinio gimtadienio išvakarėse, įvyko didžiulė dailininkės kūrybos paroda, kurioje buvo eksponuojami per dešimtmetį sukurti kūriniai – net 85 paveikslai (tapyba ir piešiniai).

„Labai smagu buvo jubiliejinėje parodoje sutikti jaunystės laikų bičiulius, kolegas. Džiugu, kad naujausių paveikslų pamatyti atėjo dailės mylėtojai, ilgamečiai mano talento gerbėjai, kurie seka mano kūrybos kelią, lankosi visose parodose. Buvo labai gera, kad senas mūsų šeimos draugas, mano klasės draugas čiurlionietis, žymus skulptorius, litvakas Dovydas Zundelovičius atvyko net Iš Izraelio. Jis buvo mano dukros Viktorijos mokytojas. Dabar ji –menų mokslų magistrė, žinoma tekstilininkė, tapytoja ir Murano stiklo dizainerė. Žinoma, ir aš lankausi savo klasės bei kurso draugų parodų atidarymuose, seku jų kūrybą. Sunkiausia man buvo tuomet, kai aštuonerius metus dirbau „VP market“ dizainere. Nors darbas buvo įdomus, naujos patirtys, nauji žmonės, ir, aišku, kaupėsi darbo stažas, bet visai nebelikdavo laiko paveikslams. Širdyje verkdavau, kaip norėjosi paimti į rankas teptuką, troškau tapyti… Kurį laiką buvau atitolusi nuo parodų rengimo, nuo dailininkų bendruomenės. Tik dabar vėl galiu grįžti prie pasiilgtos tapybos“, – džiaugiasi dailininkė.