Pieno gamintojų patirti nuostoliai gali siekti dešimtis milijonų eurų. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Buvusios žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės sukurptas vadinamasis „pieno“ įstatymas ne tik galutinai įvarė į kampą karves vis dar auginančius ir pienu Lietuvą aprūpinančius ūkininkus, bet ir pačiai valstybei gresia nemažais nuostoliais. Paaiškėjus, kad šis jau ketverius metus galiojantis ir rinkos dėsnius iškreipiantis bei žemdirbius dusinantis įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, pieno gamintojai neketina ilgiau tylėti ir ruošiasi bylinėtis su valstybe dėl patirtų nuostolių.

Niekas negirdėjo nei ūkininkų, nei perdirbėjų

Tai, kad V. Baltraitienei vadovaujant priimtas LR ūkio subjektų, perkančių, parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, žemdirbių vadinamas tiesiog „pieno“ įstatymu, yra ne tik nereikalingas, bet ir žalingas tiek ūkininkams, tiek patiems pieno perdirbėjams, tiek ūkininkai, tiek ir pieno perdirbėjai apie tai kalbėjo visus tuos ketverius metus.

Tačiau iki šiol jų niekas negirdėjo.

Negirdėjo tol, kol Lietuva prieš kelias savaites nesulaukė aiškių signalų iš Europos Sąjungos (ES), kurie realiai gali uždegti žalią šviesą ūkininkams teistis su per V. Baltraitienės „pieno“ įstatymą juos nuskriaudusia Lietuvos valstybe.

Išvada – nepalanki Lietuvai

ES Lietuvos pieno ūkio reikalais ėmė domėtis po to, kai į ES Teisingumo Teismą kreipėsi LR Konstitucinis teismas, kuris nagrinėja „pieno“ įstatymą dėl grupės Seimo narių kreipimosi.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį įvyko ES Teisingumo teismo posėdis dėl šio klausimo. Šio teismo generalinis advokatas Michalo Bobek prieš kelias savaites pateikė Lietuvai nepalankią išvadą.

Šioje išvadoje nurodoma, kad Lietuvoje galiojantis LR ūkio subjektų, perkančių, parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (vadinamasis „pieno“ įstatymas) riboja sutarties šalių laisvę derėtis dėl pieno pirkimo kainos. O tokia nuostata akivaizdžiai prieštarauja ES galiojantiems teisės aktams dėl bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo.

Generalinio advokato išvadoje taip pat nurodoma, kad šalių teises varžo draudimas nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą: Lietuvoje įtvirtinta žaliavinio pieno supirkimo tvarka, draudžianti mokėti skirtingą kainą tos pačios grupės tiekėjams ir mažinti ją daugiau kaip 3 procentais be rinkos priežiūros institucijos leidimo.

Kaip pranešė naujienų agentūra BNS, pasak M. Bobeko, tiek ES reglamentu, tiek Lietuvos įstatymu siekiama tų pačių tikslų – stiprinti pieno gamintojų derybines galias ir užkirsti kelią nesąžiningai prekybos praktikai pieno sektoriuje, tačiau ES teisės aktų leidėjas, pasirinkdamas ne tokį griežtą reguliavimą kaip Lietuva, padarė aiškų vertybinį pasirinkimą.

M. Bobeko išvadą dar turės patvirtinti ES Teisingumo Teismas. Šiuo metu vyksta įprastas teisinis procesas, galutinio ES Teisingumo Teismo sprendimo dar nėra, tačiau generalinio advokato išvadai pasiekus Lietuvą, sukruto tiek pieno gamintojai, tiek ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).

Puolė taisyti įstatymąVis garsiau skambant žemdirbių grasinimams, kad šie ruošiasi bylinėtis su valstybe, kad ši jiems atlygintų per ketverius V. Baltraitienės „pieno“ įstatymo galiojimo metus patirtus nuostolius, ŽŪM suskubo taisyti ES teisei prieštaraujantį ydingą įstatymą.

„Žemės ūkio ministerija yra parengusi įstatymo pakeitimo projektą ir jis yra išsiųstas derinti Pieno tarybos nariams (Įstatymo keitimo nuostatos jau ne kartą buvo svarstytos Pieno tarybos posėdžiuose). Įstatymo projekte yra panaikinamas pieno pardavėjų suskirstymas į grupes, numatoma, kad dėl pieno pirkimo-pardavimo kainos sutarties šalys derasi laisvai, numatoma, kad žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti įrašytas arba suderėtas pieno kainos dydis, arba aprašyti veiksniai, kuriais remiantis pieno kaina būtų apskaičiuojama sutarties galiojimo metu, numatyti reikalavimai, siekiant dėl rinkos skaidrumo ir kt. Įstatymo pakeitimo projektas yra parengtas, atsižvelgus į ES Teisingumo Teismo generalinio advokato išvadą dėl Įstatymo atitikimo ES teisės aktams“, – „Rinkos aikštei“ pranešė ŽŪM Ryšių su visuomene skyrius.

Paklausus, kodėl šį įstatymą bandoma taisyti, o ne jį atšaukti, kaip kad siūlo dalis žemdirbių, ŽŪM paaiškino: „Tarp ūkininkų ir perdirbėjų vienos nuomonės dėl įstatymo reikalingumo nėra. Yra siūlymų įstatymą plėsti ir į įstatymo reguliavimo sritį įtraukti ir prekybininkus. Šiuo metu vyksta intensyvios diskusijos, rinkos dalyviai teikia savo pastabas ir pasiūlymus.

ŽŪM nuomone, tam tikros nuostatos turi išlikti įstatymų lygmenyje, o po to, jau poįstatyminiai teisės aktai apibrėžtų jų taikymą. Šios nuostatos yra susijusios su rinkos skaidrumo didinimu, nesąžiningų verslo praktikų draudimu.“

Tuo tarpu pieno gamintojai ir perdirbėjai svarsto, kad galbūt šį įstatymą baiminamasi panaikinti, nes tokiu atveju nuo šio įstatymo nukentėję ūkininkai ir net perdirbėjai gali masiškai kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Tai reikštų, kad eksministrės V. Baltraitienės ir jos komandos klaida išleidžiant tokį įstatymą Lietuvos biudžetui kainuotų, ko gero, dešimtis milijonų eurų.

Pritaria ir Kėdainių pienininkai

Kėdainių rajono Ažytėnų žemės ūkio bendrovės vadovas Šarūnas Šiušė pritaria nuostatai, kad „pieno“ įstatymą reikėtų naikinti.

„Aš palaikyčiau tuos, kurie sako, kad tokį įstatymą reikia naikinti, o ne tobulinti. Aš nuo pat pradžių buvau skeptikas šio įstatymo atžvilgiu.

Šis įstatymas yra nepilnas. Jeigu jame ir toliau nebus visos grandinės, apimančios visus subjektus: tiek prekybininkus, tiek perdirbėjus, tiek gamintojus, manau, toks įstatymas nereikalingas, o visą pieno supirkimo tvarką galima organizuoti pagal ministro patvirtintas pirkimo taisykles.

„Pieno“ įstatymas turi būti pilnas, apimantis visus, arba jo visai neturėtų būti, nes jis nėra naudingas ir tokia forma, kuri buvo iki šiol, diskriminavo atskiras žemdirbių grupes ir priešino žemdirbius tarpusavyje“, – „Rinkos aikštei“ sakė Š. Šiušė.

Jau nebetiki, kad kas nors pasikeis

„Pieno“ įstatymo absurdiškumu stebisi ir Pelutavos kaime ūkininkaujantis Zigmas Ričkus: „Jau 30 metų tas pats per tą patį – niekas nesikeičia. Baltraitienė norėjo pakoreguoti pieną tiekiančių ūkininkų ir pieno perdirbėjų reikalus, bet kai pakoregavo, tai išėjo ne į ūkininkų naudą.

Aš beveik 100 procentų esu įsitikinęs, kad ir dabar niekas nieko nepakeis. Kieno rankose pinigai, tie ir sutvarkys.

Ūkininkai jau seniai netiki, kad kažkas į gerą pasikeis.

Tai, ką mes gaunam už pristatomą pieną, yra pasijuokimas. Žodžiu, kur dar karvių yra, ten yra, bet greit jų nebeliks, nebereiks ir pieno niekam. Atveš iš Lenkijos.“

Pienininkystės perspektyvomis nebetikintis Z. Ričkus sako, kad pienininkai jau seniai suriesti į ožio ragą. Ir laikosi jie tik iš gebėjimo derinti skirtingas ūkininkavimo formas.

„Gerai, kad mano ūkyje yra galingai išvystyta augalininkystė, tai ji ir atsveria. O jeigu būtų viena gyvulininkystė, tai būtų tik pakelk rankeles ir nesimaišyk žemėje – jau seniai būtume pražuvę.

Ne kartą svarsčiau galimybę atsisakyti galvijininkystės. Jau net buvau suradęs pirkėjus ir ruošiausi karves parduoti, bet pas mane dirbantys žmonės labai prašė, kad dar palikčiau karvių ūkį – kur gi jie pasidės, kai iki pensijos visai nedaug liko… Kai tiek metų dirbi su tais pačiais žmonėmis, tai ir negali visko imti ir nubraukti. Tai taip ir tempiam – pienininkystės nuostolius dengiam augalininkystės pajamomis.

Prieš kelerius metus buvau net suskaičiavęs, kad per 20 mano ūkininkavimo metų, tik trys nepilni metai buvo, kai dirbom su pliusu nuo 5 iki 7 procentų, o visus kitus metus – minusas. Tai kaip tylėti ir nieko nesiimti?

Jei Lietuvos ūkininkai susitelktų ir bandytų duot valstybę į teismą, kad prisiteistų kompensacijas, būtinai ir aš prisidėsiu, kreipsiuosi dėl nuostolių atlyginimo. Kiekgi gali iš mūsų taip tyčiotis?“ – „Rinkos aikštei“ sakė Z. Ričkus.

Nuostolius apskaičiuoti nelengva

Tuo tarpu Š. Šiušė sako dar neturintis tvirto apsisprendimo dėl galimybės kreiptis į teismą, kad būtų atlyginti dėl „pieno“ įstatymo patirti nuostoliai.

„Dalis žemdirbių kalba, kad kreipsis į teismą, kad jiems būtų atlyginti patirti nuostoliai, tačiau mes kol kas dar neturime tokių svarių argumentų, kad galėtume pasakyti taip ar ne.

Neturiu tvirto atsakymo, bet kol kas labai rimtai į tokius pasakymus nereaguočiau, nes tai yra sudėtingi procesai. Reikia labai įsigilinti į teisinius aspektus.

Žinoma, emociniuose pasisakymuose visko pasigirsta, nes iš tikrųjų žemdirbių situacija nėra gera, žmonės sako įvairias savo mintis, pasiūlymus, ieško įvairiausių variantų.

Aš nežinau, ar realu paskaičiuoti, kokią žalą žemdirbiai patyrė per kelerius metus veikiant „pieno“ įstatymui. Nors šis įstatymas ir buvo, tačiau mes, Lietuviško pieno kooperatyvas, stengėmės savo nariams iškovoti rinkoje esančią didžiausią pieno supirkimo kainą. Visą laiką vyko derybos realiai su visais perdirbėjais, nes statytojų mūsų kooperatyvo yra visose perdirbimo įmonėse, todėl sakau, kad mes vis tiek ieškojom būdų, kaip išsiderėti geresnę kainą, todėl dabar nustatyti žalą labai sunku“, – sakė Š. Šiušė.

 

Kristina KASPARAVIČĖ