Naujosios valdžios, trijų koalicijos partnerių – konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos – programose žemės ūkiui skirtas nevienodas dėmesys, yra nemažų skirtumų. Kai kurie partijų siūlymai ir numatomi darbai ūkininkus tiesiog pribloškė. Agrarinius klausimus spręsiančiam Seimo Kaimo reikalų komitetui gali tekti derinti nesuderinamus koalicijos partnerių požiūrius ir siekius.Kaip seksis taidaryti, kokį poveikį priimami sprendimai turės Lietuvos žemės ūkiui? Apie tai – pokalbis su Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Viktoru Pranckiečiu.
Žemdirbiai tikisi, kad Seimo Kaimo reikalų komitetas dirbs konstruktyviai, o jo priimami sprendimai bus palankūs visai šaliai. Kasyra galbūt keistino žemės ūkio strategijoje?
Visada pasisakiau ir pasisakysiu už tai, kad žemdirbiai taisykles žinotų ne nuo vakar, o nuo praeitų metų – jos neturėtų keistis dažnai,ypač politika keičiantis ministrams neturėtų keistis. Politika turi būti stabili, o stabilumas yra partijos programos ketveriems metams, kad žemdirbiai žinotų, ko galima tikėtis.
Kita vertus, yra Europos Sąjungos bendroji politika, kuri taip pat kai ką keičia. Netrūks diskusijų apie pokyčius, kaip įgyvendinsime siekius, kuriuos deklaruoja Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Manau, kad bus labai daug ginčų dėl to, kaip įmanoma išlaikyti žemės ūkį tokiame pačiame lygyje mažinant tręšimą, skatinant mažiau gamybos. Manau, kad Lietuva, kaip žemės ūkio kraštas, neturėtų skatinti kokio nors gamybos mažėjimo, siaurėjimo, priešingai – turėtume rasti papildomų lėšų, kad mūsų žemdirbiai galėtų normaliai dirbti ir uždirbti.
Valdančiąją koaliciją sudarė trys partijos, tad teks derinti tikslus, darbus. Tarp jų yra žemdirbiams itin nepalankių siūlymų. Vienas tokių –visiškas lengvatinio dyzelino normų panaikinimas. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
Neturėtume kalbėti apie lengvatą. Tai yra nemokėjimas už tai, kuo nesinaudoji – jei nevažinėji keliais, tai ir nemoki už juos. Žemdirbiai sumoka nemažą dalį akcizo pilnu tarifu, o kuro norma,kuri apmokestinama lengvatiniu akcizo tarifu, yra visose Europos Sąjungos(ES) šalyse. Turbūt neturėtume imti ir vienu rodikliu išsiskirti iš visos ES.
Kai ES nutars (o tai, ko gero, bus nuo 2025 metų)ir ta akcizo dalis bus išreikalauta iš laukais važinėjančios technikos visoje ES, taip bus ir Lietuvoje. O kol kas vien Lietuvoje „iššokti“ į priekį nėra jokio pagrindo. Tam ir yra Kaimo reikalų komitetas, kuris numatytų pagrįstą interesą, o ne remtųsi situaciją vadinančiųjų „gyvulių ūkiu“norais, kurie nemato kitos, pilno akcizo mokesčio mokamos dalies.
Didžioji dalis visuomenės nė nežino, kad vadinamojo lengvatinio dyzelino normos yra visose ES šalyse. Jeigu jų netektų tik Lietuvos ūkininkai, jie atsidurtų nelygiose konkurencijos sąlygose, nes reikalavimai visų ES šalių ūkininkams vienodi, o mokesčiai Lietuvos ūkininkams kažkodėl būtų didesni. Tačiau labai dažnai iš Lietuvos politikų viešai girdime, jog ūkininkai neva nemoka mokesčių ir yra vos ne kažkokie išlaikytiniai, gaunantys visokių lengvatų.
Žmonėms,kurie nesupranta, turime pasakyti, kas iš tikrųjų paslėpta po minėta akcizo nuolaida, nes apie ją kažkas jau kalba kaip apie panacėją, kuri išgelbėtų Lietuvą. Ne, tai nieko neišgelbėtų, bet žemdirbiai būtų papildomai apmokestinti. Kol taip nebus visoje ES, to neturi būti ir Lietuvoje. Visoje ES turi būti vienoda žemės ūkio politika, turint omenyje ir tai, kad mūsų žemdirbiai gauna vienas mažiausių tiesioginių išmokų visoje ES. Todėl negalime dar kartą skriausti ir bausti mūsų žemdirbių už tai, kad jie nori dirbti.Manau, kad verčiau reikėtų galvoti, kaip išspręsti vadinamųjų sofos ūkininkų klausimą.Už nedarbą mokėti išmokas – štai kur problema. Turime skatinti dirbti, o ne tinginiauti.
Kitas daug prieštaringų vertinimų sulaukęs koalicijos partnerės Laisvės partijos paskelbtas siūlymas – tiesioginių išmokų dalinimu turėtų užsiimti ne tik Žemės ūkio ministerija, bet ir Aplinkos ministerija. Kaip jį vertinate?
Manau, kad žmonės ne visada žino, apie ką kalba. Kada ES skiria lėšas, numato ir taisykles, kurių reikia laikytis ir pagal kurias yra mokamos tiesioginės išmokos, niekas negali nuo jų nukrypti.
Du ligonius sudėjus į vieną krūvą gautume vieną sveiką? Tikrai, ne. Taip ir su išmokų dalinimu. Jei dvi ministerijos dalintų tas pačias lėšas, vis tiek būtų kokių nors trūkumų, nesusikalbėjimų. Tiesioginės išmokos turi būti vienose rankose, o jeigu yra dar daugiau kažkokių galimybių, visada prašome dalyvauti –mokėjimo agentūra yra viena.
Lietuvos liberalų sąjūdis žada siekti, jog PVM būtiniausiems maisto produktams būtų mažinamas iki 5 proc., tačiau kiti koalicijos partneriai – konservatoriai ir Laisvės partija – apie jokį PVM mažinimą nekalba. Kokia Jūsų nuomonė apie PVM mažinimą? Ar pavyktų tai pasiekti, kai kitos valdančiosios partijos tokių ketinimų neturi?
Pritarčiau, kad būtiniausiems maisto produktams PVM būtų sumažintas iki 5 proc. Taip įrašyta ir mūsų, Liberalų sąjūdžio, programoje, bet tam turi pritarti ir koalicijos partneriai. Turi būti bendras sutarimas, iš ko būtų padengiama biudžeto dalis, kurios netektume dėl sumažinto PVM. Skaičiai nėra maži, todėl viskas turi būti gerai apgalvota ir suskaičiuota iš anksto. Manau, kad šiam klausimui skiriant daug dėmesio ir gerai paskaičiavus įmanoma rasti ir kitų šaltinių, iš kurių būtų galima surinkti dėl mažesnio PVM netekto biudžeto dalį.
Šiuo metu tarp žemdirbių organizacijų nėra vienybės. Kaip seksis bendradarbiauti su gana susiskaldžiusia žemdirbių bendruomene?
Situacija gana sudėtinga. Mes net esame įsirašę į programą, kad būtų kreipiamas dėmesys į žemdirbių organizacijas. Tai įrašėme daugiskaita, kad galėtume kalbėti su visais ūkininkais ir visomis organizacijomis. Žinoma, visiems geras nebūsi, bet reikia stengtis būti teisingam. Nepataikausiu nė vienai žemdirbių organizacijai, kalbėsiu su visais atviru tekstu ir pagarbiai.
Egzistuoja priešprieša tarp stambių bei vidutinių, smulkių ūkių.Buvo išsakyta daug priekaištų, kad daugiausia paramos teko stambiems ūkininkams, dabar jau lyg ir labiau atsigręžta į smulkiuosius. Ko reikia kaimui?Kokią vietą turėtų užimti stambūs ir smulkūs ūkiai?
Pirmiausia,kaime nereikia socializmo, kažkokio palaikymo, išlaikymo. Turime paskatinti, kad visi norėtų dirbti. Rinkos sąlygomis negalime nė vieno stabdyti, jeigu jis geriau uždirbo, ir sakyti, jog yra dėl to kaltas.
Taip pat turime skatinti žmones išmokti dirbti ir mažesniuose ūkiuose, o tokių pavyzdžių daug. Žinau vieną gėlių ūkį, kuris dirba 0,5 ha žemės, ir puikiai iš to išgyvena, o šalia yra per 5 tūkst. ha ūkis, jis taip pat gerai gyvena. Manau, kad šalia gali sėkmingai egzistuoti ir smulkūs, ir stambūs ūkiai. Ūkių įvairovė turbūt yra mūsų ateities reiškinys.
Galėtume labiau išnaudoti nišinės žemdirbystės galimybes. Užėmęs tam tikrą nišą smulkusis ūkis galėtų oriai gyventi iš savo ūkio, o ne laukti, kiek išmokų nubyrės.
Žemės ūkio ministerijos, jai pavaldžių įstaigų valdininkai neretai būna pernelyg stropūs ir ES rekomendacijas paverčia griežčiausiais reikalavimais mūsų ūkininkams, už kurių nesilaikymą numatytos sankcijos. Tuo tarpu kitose ES šalyse ta pati norma yra tik rekomendacija, nelydima galimų sankcijų.Ką manote apie tokią valdininkų saviveiklą ir perteklinius reikalavimus?
Seimo Kaimo reikalų komitetas yra grandis, kuri ministerijai turi pasakyti, kaip turi būti veikiama politiškai. Negali būti, jog ministerija nurodytų Seimui ar Kaimo reikalų komitetui, kaip Seimas turi spręsti vienokį ar kitokį klausimą. Yra Seimo viršenybė ir parlamentinės kontrolės instrumentais visada galėsime sugrįžti prie klausimų, kurie nebus sprendžiami taip, kaip galėtų būti sprendžiami.
Pristatydamas programą visada akcentavau, kad turime perteklinių reikalavimų. Su žemdirbių organizacijomis turime diskutuoti ir aptarti, kokie reikalavimai Lietuvoje yra pertekliniai ir kaip jų vengti.Kartais užkraunama didesnė reikalavimų našta vien dėl to, kad Lietuvoje pasiekta daugiau negu kitose šalyse.Akivaizdžiausias pavyzdys – vandens tarša. Nuolat kalbama, kad žemės ūkis yra pagrindinis teršėjas. Atsakymui ir trumpam argumentui pasakysiu, kad daugiau nei pusė (60 proc.) taršos Nemunu atplaukia iš Baltarusijos, 27 proc. taršos ateina iš miestų, o 12–13 proc. yra neaprašyta, ir ją visą būtinai priskiria žemės ūkiui, lyg visai nebebūtų natūralios taršos. O juk žemės ūkio tarša ne taip jau sunkiai suskaičiuojama.
Bet kokiu atveju tai yra įvaizdžio formavimas ir nežinojimas to, apie ką kalbame, todėl dažniausiai labai lengva pasakyti – žemės ūkis kaltas, uždėkime jam papildomas taisykles. Visos taisyklės turi būti pagrįstos argumentais, skaičiavimais, kodėl jos tokios turi atsirasti. Jų neturi būti daugiau negu kitiems ES žemdirbiams. Labai geras pavyzdys – kaimyninė Lenkija. Matydami, kokias laisves ir galimybes veikti turi ūkininkai Lenkijoje, saviems Lietuvos ūkininkams turėtume siekti sudaryti ne blogesnes sąlygas.
Gerai žinote žemdirbių nuotaikas. Ko jie tikisi iš naujojo Seimo, Kaimo reikalų komiteto?
Teisybės. Visi yra labai sunerimę dėl žaliojo kurso, kaip bus įgyvendinama ES bendroji politika. Dėl to turėsime daug ir ilgai diskutuoti.
Susitikęs su žemdirbiais nuolat girdėjau vieną pagrindinių priekaištų – per ketverius metus tris kartus keitėsi žemės ūkio ministras ir kiekvienas atrasdavo vis kitokią politiką. Politikos pastovumo trūkumas – didžiausias rūpestis, nes dirbti ir investuoti norintis žemdirbys turi žinoti, ką jam reikės daryti ne tik šiemet, bet ir kitąmet ar po dvejų metų. Jeigu kokias nors taisykles staiga imsime ir pakeisime, jo investicijos gali prapulti. Manau, kad susikalbėjimas bus pats svarbiausias dalykas. Žemdirbiai privalo turėti užtikrintą pastovumą. To ir sieksime bendromis jėgomis.