Nepalankios gamtos sąlygos, mažėjančios pajamos ir neigiamas žemdirbio įvaizdis visuomenės akyse – tokie iššūkiai visus metus lydėjo ūkininkus ir žemės ūkio įmones. O metų pabaigoje, kai pasipylė siūlymai naikinti žemdirbiams teikiamas lengvatas, didinti mokesčius, ūkininkai ėmė protestuoti: vieni Lietuvos laukuose statė žaliuosius kryžius, miestuose ir miesteliuose surengė traktorių maršą, kiti dėl vis dar besitęsiančios dviejų greičių bendrosios žemės ūkio politikos mitingavo Briuselyje.

Žemdirbiai ir jų savivaldos organizacijų atstovai su „Valstiečių laikraščiu“ pasidalijo mintimis apie praeinančių metų negandas bei laimėjimus ir 2020-ųjų lūkesčius.

Ne tik iš savo varpinės

Vytautas Buivydas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovas

Jau trečius metus nelepina klimato sąlygos, valstybės mastu ne kartą buvo skelbiama ekstremalioji padėtis. Tai viena svarbiausių priežasčių, turėjusių įtakos žemdirbių pajamoms. Aišku, vienus tai paveikė daugiau, kitus – mažiau, bet pasekmės liūdnos. Pieno gamintojai, kurie nepasigamino pašarų, buvo priversti trauktis iš ūkininkavimo. Liūdna, bet ūkininkų skaičius nuolat mažėja. Per 10 metų netekome net 55 proc. jaunųjų ūkininkų. Vien per metus jaunųjų ūkininkų valdų skaičius sumažėjo 1 189.

Yra ir gerų ženklų. Pastaruoju metu buvo supaprastintos paramos gavimo taisyklės smulkiesiems, jauniesiems ir kitiems ūkininkams. Jiems nebereikia pildyti sudėtingų verslo planų, todėl prašyti paramos išdrįsta nauji ūkininkai, kurie anksčiau to bijodavo dėl pernelyg sudėtingų sąlygų. Norėtųsi ir daugiau palengvinimų, bet tai, kas padaryta, suteikia vilties, kad turėsime naujų gyvybingesnių ūkių.

Dabar laukia svarbus metas, nes artėja naujas paramos laikotarpis. Labai svarbi buvo protesto akcija, įvykusi Briuselyje per ES valstybių vadovų susitikimą. Tai liečia visus šalies žemdirbius, nes daug metų kovojame dėl tiesioginių išmokų. Kai esame treti nuo galo pagal gaunamų tiesioginių išmokų dydį, sunku konkuruoti. Tokios akcijos efektyvios, šalies vadovams lengviau derėtis, kai girdėti žemdirbių balsas. Kai tik pradėjome protestuoti, tiesioginės išmokos už hektarą sudarė po 140 eurų, dabar pasiekė iki 180 eurų. Tikimės, kad tie protestai mus priartins prie ES vidurkio – 260 eurų už hektarą.

Senųjų ES valstybių žemdirbiai stipriau protestuoja ir savo šalyse. Ir mes šiemet parodėme, kad galime būti vieningi. Ir jaunieji ūkininkai aktyviai dalyvavo protestuose. Vienijamasi ir protestuojama ne iš gero gyvenimo.

Dar galime pasidžiaugti, kad pavyko pasiekti, jog būtų mažiau grąžinama paramos į Briuselį dėl pritaikytų sankcijų. Štai 2016 metais buvo grąžinta 11 mln. eurų, o 2018-aisiais kur kas mažiau – 4 mln. eurų. Apmaudu, kad kovojame dėl didesnių išmokų, o jų netenkame dėl sankcijų už tam tikrus pažeidimus. Džiugina, kad naujas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos vadovas mano, kad žemdirbių nereikėtų iš karto dėl pažeidimų bausti. Pirmiausia reikėtų juos įspėti, paskui bandyti spręsti problemą ir tik galiausiai – bausti.

Linkiu gerų oro sąlygų kitais metais ir susiklausymo, kad kiekvienam rūpėtų ne tik siauri savo ūkio, bet ir platesni visos žemdirbių bendruomenės interesai. Kad ūkininkai į kaimą, ūkininkavimą ir visą aplinką, kur gyvena, žiūrėtų ne tik iš savo varpinės. Vienijamės, kai jau problemos pradeda spausti. Nereikia to laukti. Svarbu visiems suprasti, kad išgelbės ne konkurencija, o kooperacija.

Lemtinga klaida

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas

Gana sparčiai vyksta gamtos pokyčiai, klimatas šyla, ir tai stipriai atsiliepia žemdirbių veiklai. Šiemet buvo sausra, didelės šalnos, kurios pavasarį nušaldė sodus, uogynus, bet valdžia sodininkus ir uogininkus užmiršo. Apmaudu, kad valdžia neišgirsta mūsų siūlymų ir neįsisąmonina, jog kaimo pagrindas – ne akcinės bendrovės ar kiti juridiniai asmenys ir stambūs susivienijimai, bet šeimos ūkiai. Dar pavasarį mūsų sąjungos taryba Žemės ūkio ministerijai išsiuntė pasiūlymus, tačiau į juos nebuvo sureaguota. Tvirtinama, kad šeimos ūkiai ir smulkieji gamintojai yra remiami, tačiau tai daugiau imitacija.

Daroma lemtinga klaida ir ES paramos, kuri amžinai nebus dalijama, atžvilgiu. Kai ji bus nutraukta, stambieji dariniai pradės byrėti, jau ir dabar yra tokių atvejų. Kuo toliau, tuo sunkiau bus išlaikyti kaimą. Manoma, kad jį gali išgelbėti mistiniai konkurencingi ūkiai. Tai netiesa, juk ES nuėjo kitu keliu, čia vyrauja smulkieji ir vidutiniai šeimos ūkiai, jie sudaro apie 80 proc. visų ūkių. Tokios didelės žemės ūkio gamybos koncentracijos nedaugelio subjektų rankose, kaip yra Lietuvoje, sunku ES rasti.

Mūsų žmonės darbštūs, iš užsienio grįžta jaunimas, nori dirbti kaime, bet jiems reikia padėti. Pas mus galėtų būti daugiau smulkiųjų gamintojų, bet jie stokoja paramos ir svarbiausia – informacijos ir konsultacijų. Pasigendama ir bendros strategijos. Net ir skiriamų paramos lėšų ūkininkai neišnaudoja, nes dauguma jų nesugeba pasinaudoti parama. Vokiečiai, olandai ir kiti daug dėmesio skiria ūkininkų konsultacijoms, o pas mus to nėra.

Nors sunkumų pakanka, vis dėlto kviečiu šeimos ūkininkus nenuleisti rankų, išlaikyti ūkius. Valdžia ir politika keičiasi, o mums svarbu išlaikyti autentišką kaimą, gaminti sveiką produkciją, tai dabar mes ir stengiamės daryti. Tikėkimės, kad kiti metai bus geresni.

Daugiau pagarbos ir meilės

Juzefa Tamavičienė, Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos narė

Negalime visko piešti niūriomis spalvomis, nors gal kas nors to ir norėtų. Be šviesios kibirkšties užgestume, todėl reikia įžvelgti ir pozityvius momentus. Pabendravus su pieno gamintojais, nesunku pajusti jų meilę ir atsidavimą savo darbui, žemei. Tai suteikia vilties ir tikėjimo, kad kaimas nebus visiškai nugyventas ir kad vidutinis šeimos ūkis gyvuos. Jaunesniems ūkininkams dabar lengviau ūkininkauti, jie greičiau modernizavo savo pieno ūkius ir palengvino savo darbų naštą. O vyresni žmonės, pavargę nuo sunkaus ilgamečio darbo, stengiasi samdyti pagalbininkus.

Tikiu, kad ir ateityje žaliuos mūsų pievos, ganysis gyvuliai, gyvuos ekologiniai ūkiai. Galima sakyti, kad ir dabar tokių ūkių yra iki 80 proc., nes galvijai laisvai auginami, nelaikomi ištisus metus po stogu, gali sau saulėje rupšnoti žolę. Tokiuose ūkiuose dar yra ir kitokios ūkinės veiklos: žmonės laiko vištų, kai kur – ir kiaulių. Tai tikri kaimiški ūkiai, kur gaminamas natūralus maistas.

Aišku, akis bado ir problemos bei neteisybė. Nerimą kelia tai, kad stambūs ūkiai valdo daugiau kaip po 500 hektarų, nors pagal įstatymus to negali būti. Stambieji ūkiai turi įtakos įvairiems sprendimams, kurie būna skausmingi smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Manau, kad yra atitinkamų įstatymų, nuo kurių reikėtų nupurtyti dulkes, ir susitvarkyti Lietuvoje. Tikiu, kad taip ir įvyks.

Palinkėčiau daugiau pagalbos ir meilės vieni kitiems, nes visi vaikštome viena žeme.

Politikams reikia susipratimo

Dr. Ignas Hofmanas, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos vadovas

Šie metai Lietuvos žemės ūkiui ypatingi – Lietuvos ūkininkų sąjunga mini šimto metų įkūrimo ir trisdešimt metų atkūrimo jubiliejus. Paradoksalu, tačiau per visą tą laikotarpį žemės ūkis niekada nebuvo taip trypiamas. Turbūt dėl to šie metai paženklinti žemdirbių protestais. Lietuvos istorijoje seniai nebuvo tokių metų, gal tik prieš 16 metų, nes mūsų ūkininkai yra atsparūs ir kantrūs.

Šiandien žemės ūkis apimtas gilios krizės, nes jam tenkanti našta tapo nebepakeliama, tai ir atspindi žalieji kryžiai Lietuvos laukuose. Be abejo, prie to prisidėjo ir gamta, kuri jau treti metai (kai kur ir ketvirti), kai nusisuko nuo žemdirbių. Šie metai parodė, kad gindami savo teisėtus interesus galime susitelkti ir būti vieningi.

Norisi tikėti, kad toks periodas liks praeityje ir nebepasikartos, o ateinantys metai pagaliau bus mums palankūs. Tad linkėčiau palankių orų, gero derliaus, vienybės ir susiklausymo. O visuomenei, ypač politikams ir ekonomistams, palinkėčiau suprasti žemės ūkio reikšmę valstybei ir pagaliau suvokti, kuo ši šaka skiriasi nuo kitų.

Vis daugiau krauna

Aloyzas Grygalis, sodininkystės bendrovės „Naradava“ vadovas

Sodininkams šie metai prasti. Pavasario šalnos labai pakenkė sodams – kai kur derlius nesiekė 20 proc. Be to, nemažai yra brokuotų obuolių dėl šalnų pažeidimų. Tad dalis nuskintų obuolių tinka tik perdirbimui, nes žmonės nenoriai juos perka. Biudžete buvo numatyta lėšų (7,3 mln. eurų) šalnų sodams ir uogynams padarytiems nuostoliams kompensuoti, tačiau jos nepatvirtintos.

Tenka apgailestauti, kad naujasis prezidentas nemato, jog kaimas ir regionai tuštėja, ir siūlo dar patuštinti kaimo gyventojų kišenes didinant gazolio kainas ir kt. Juk mums reikia ir produkciją pigiau pagaminti, ir žmonėms normalius atlyginimus mokėti. Gerai, kad Seimas tam nepritarė ir nedaug padidino akcizą. Tačiau didėja mokesčiai, šiemet tenka mokėti didesnį žemės mokestį. Apmaudu, kai palygini, kokį žemės mokestį moka turtingų Vakarų šalių žemdirbiai, kai kur apskritai tokio mokesčio ūkininkams nereikia mokėti. O mums, nors gauname mažiausias išmokas, vis daugiau krauna ir vos ne veltėdžiais vadina. Priekaištauja mums dėl brangios technikos ir džipų, bet neįvertina, kad technika perkama daugeliui metų, imamos paskolos.

Problema ta, kad dar labiau nei stichinės šalnos ar sausros žemės ūkį veikia valdžios sprendimai. Kartais pajuokaujame, kad tikra stichinė nelaimė – prezidentūroje, Seime ir Vyriausybėje. Žemdirbiams linkėčiau vienytis ir kovoti už savo teises ir interesus, kad nebūtume taip niekinami.

Laistymo problemos

Zofija Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė

2019-ieji Lietuvos daržininkams buvo įtempti, nes anksti prasidėjo sausra, ji ilgai tęsėsi, pasėlius puolė kenkėjai, tačiau daugeliui ūkių įdėtos pastangos atsipirko, vėlyvesnės daržovės užaugo kokybiškos. Žinoma, jas nuolat reikėjo laistyti, be vandens daržovės neužauga. Tačiau ir turintiesiems laistymo sistemas daug nervų kainavo, kad galėtų teisėtai imti vandenį iš įvairių šaltinių. Dėl to Aplinkos ministerijoje inicijavome darbo grupę, tikimės, kad kitais metais šie klausimai bus sprendžiami sklandžiau.

Ryškiausias įvykis, ko gero, buvo masinė ūkininkų protesto akcija, sulaukusi didesnio, nei tikėtasi, aktyvumo. Joje dalyvavo ir mūsų asociacijos nariai.

Ateinančiais metais laukia dideli iššūkiai, nes reikia, kad daržininkystės sektorius užimtų adekvačią vietą 2020–2027 m. programiniu laikotarpiu. Tikimės sutelktomis pastangomis rasti optimalius sprendimus. O kol kas visiems linkime įsimintinų, kūrybingų, sėkmingų ir derlingų 2020-ųjų metų!