Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
J.Ohmanas: „Norint ginti Lietuvą reikia eiti į priekį“

Jonas Ohmanas, Lietuvos ir Švedijos pilietybę turintis žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų režisierius, filologas ir teologas, daug metų kartu su bendražygiais iš organizacijos „Mėlyna ir geltona“ remiantis Ukrainos kariuomenę, tvirtina, kad norint ginti Lietuvą reikia eiti į priekį. Ne skambiais žodžiais ir proginėmis kalbomis, o kasdieniu kitiems nematomu ir nerodomu darbu.

Neseniai įvykęs prezidento Gitano Nausėdos vizitas į Ukrainą savo rūpesčiais gyvenančiai Lietuvos visuomenei vėl priminė apie mums draugišką valstybę, vis dar priverstą ginklu ginti savo nepriklausomybę. Ar tik koronaviruso krizė kalta, kad Ukraina gana ilgą laiką buvo tarsi pradingusi iš mūsų viešosios erdvės?

Manau, kad reikėtų žvelgti šiek tiek plačiau. Normalu, kad tai, kas vyksta aplink mus, po kurio laiko dingsta iš dėmesio lauko. Turime daug rūpesčių ir dėl koronaviruso, ir dėl kitų dalykų, tikrai visiems yra ką veikti. Tai suprantama. Per daug nesureikšminčiau, kad žiniasklaidoje apie Ukrainą kalbama mažiau, kaip ir apie karą Sirijoje, Afganistane ar kitur. Pasakyčiau priešingai: man regis, kad Lietuvos žiniasklaida gan neblogai informuoja apie padėtį Ukrainoje, lyginant su kitomis šalimis. Tad nemanyčiau, kad šia prasme padėtis labai bloga. Be to, nuo karo Rytų Ukrainoje praėjo jau 7 metai. Tai labai daug. Kai situacija 2014–2015 m. ten buvo labai rimta, apie tai buvo rašoma kone kasdien. Dabar situacija kitokia, ir nebūčiau linkęs nerimauti dėl žiniasklaidos dėmesio stokos.

Praėjusios vasaros pabaigoje po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų kilusi dar nematytų pilietinių protestų banga sulaukė didelio Lietuvos valdžios, politinių jėgų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės dėmesio. Jeigu tai įvyko dėmesio Ukrainai mažėjimo sąskaita, ar tai, jūsų manymu, geopolitiškai racionalu?

Iš dalies įvykiai Baltarusijoje nukreipė dėmesį nuo Ukrainos, bet tai suprantama: viskas vyksta mūsų kaimynystėje. Demokratijos siekio prasme tai sena ir skaudi problema, dabar ji dar labiau paaštrėjo, ir kai kurie įvykiai jau priminė, pavyzdžiui, Maidaną Kijeve. Bet situacija ten irgi banguoja. Manau, kad ir Baltarusijos, ir Ukrainos atveju turėtume galvoti apie labai ilgą perspektyvą. Žmonės kartais labai sureikšmina tai, kas vyksta dabar, bet su amžiumi supranti, kad reikia žvelgti giliau. Ir plačiau, kokio šimto metų akiračiu. Maždaug prieš 100 metų vyko kovos dėl nepriklausomybės – ir pas mus, ir Baltarusijoje bei Ukrainoje. Tam tikra prasme tai, ką šiose šalyse matome šiandien, yra tų nepriklausomybės siekių tąsa. Kita vertus, mes tokią perspektyvą Lietuvoje turime ir ją suprantame geriau, negu daug kas aplink mus Europoje. Tai ir mūsų istorijos, ir galbūt mūsų likimo dalis, gilesni dalykai, nei dabarties įvykių atspindys žiniasklaidoje. Todėl, jei kam tikrai įdomu, kas vyksta Ukrainoje ar Baltarusijoje, galbūt vertėtų paskaityti vieną kitą istorinę knygą, ne tik straipsnius internete.

Pasak J.Ohmano, Ukrainos kariuomenę remianti jo organizacija „Mėlyna ir geltona“ padėjo išsaugoti daug žmonių gyvybių.

Turbūt apie naujausius įvykius Ukrainoje, ten vykstančius politinius ir visuomeninius procesus, situaciją fronte Rytų Ukrainoje žinote toli gražu ne iš žiniasklaidos. Ar galėtumėte išsakyti savo požiūrį, kas dabar vyksta Ukrainoje?

Tai priklauso nuo požiūrio. Jei kalbėtume apie karinę situaciją, Ukrainos kariuomenės pozicijos šalies rytuose iš esmės liko tos pačios, kaip ir 2016 metais. Tai primena vadinamąjį apkasų karą Pirmojo pasaulinio karo metais. Kita vertus, tas karas yra virtęs labiau politiniu. Rusijos veiksmai dažnai yra susiję su pastangomis daryti politinę įtaką. Štai pavyzdys: Rusijos pajėgos, snaiperiai stabiliai ir nuosekliai kas savaitę nužudo po kelis ukrainiečių karius. Ukraina į tai silpnai atsako, jei išvis atsako, dėl silpnos politinės valios. Kremlius tą supranta ir tuo naudojasi stiprindamas savo įtaką diplomatinėse derybose dėl padėties sureguliavimo. Aišku, fronte išbandomi nauji karybos dalykai – ir karinė technika, ir taktinės priemonės. Ypač norėčiau išskirti elektroninę karybą, kuri per karą yra itin smarkiai pažengusi į priekį. Ne mažiau kovojama ir dėl vietinių gyventojų – dėl jų lojalumo, supratimo, kas iš tikrųjų vyksta, pastangų vienaip ar kitaip patraukti į savo pusę. Karas vyksta kasdien, bet žymiai plačiau ir subtiliau, negu pašalinis žmogus gali suprasti. Na, yra vienas rimtas, ne tikėtinas, bet svarstytinas scenarijus, kad Rusija iš tiesų bandytų „atverti“ kelią į Krymą. Visų pirma dėl labai rimtos vandens tiekimo problemos. Rusijos vidinei auditorijai tą būtų galima pateikti kaip „būtinybę siekiant išsaugoti Krymą“. Tačiau tokio nuotykio kaina būtų labai didelė.

Netrukus sukaks dveji metai, kai Ukrainos prezidentu triuškinančia persvara buvo išrinktas Volodymyras Zelenskis, kuris, be kita ko, žadėjo pabaigti apie 15 tūkst. gyvybių nuo 2014 m. pareikalavusį karą Rytų Ukrainoje su Rusijos kariuomenės remiamais separatistais. Kas šia prasme buvo padaryta per tuos 2 metus?

Visada sakau, kad pagrindinė Ukrainos problema nėra Rusija. Rusija yra bėda, o didžiausia Ukrainos problema yra ji pati. Kalbame apie savotišką erdvę, kur, sąlyginai kalbant, kovoja trys jėgos: sena „tarybinė“ sistema su giliais ryšiais ir tradicijomis, „oligarchinė“ sistema su kitokiais siekiais bei lojalumais ir, pagaliau, „demokratinė“ sistema su mums kiek labiau priimtinais akcentais. Ir dar už viso to egzistuoja tam tikras „nacionalistinis“ fonas su labai giliomis ir stipriomis tradicijomis bei gelmėmis, įskaitant, pavyzdžiui, kalbą. Kol kas kovos tarp šių įvairių sluoksnių yra tokios nuožmios, kad karas, deja, kaip bebūtų keista ir liūdna, patenka į antrą planą. Tarkime, kariams neleidžiama atsakyti į priešo ugnį. Sakyčiau taip: Kijevas realiai nežino, ką daryti, ir todėl palieka karą pašonėje. Tai – gana pavojinga laikysena, bet kol kas, turint mintyje politinę padėtį, vienintelis realistiškas veikimas. Tačiau karas vyksta ir taip, patikėkite. Čia, beje, tokiems kaip mes, pasižymintiems sąlygine veikimo laisve, atitenka gan įdomus vaidmuo, apie kurį gal bus galima pakalbėti kitą kartą.

Lietuvoje pagamintos dronų gaudyklės leidžia ukrainiečių kariams perimti priešo leidžiamas žvalgybines ir kitos paskirties skraidykles.

Neseniai JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Rusija turės sumokėti už ardomąsias operacijas prieš Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus. Jis net pavadino Rusijos prezidentą žudiku. Kaip tokia pozicija galėtų atsiliepti situacijai fronte Rytų Ukrainoje – dar labiau ją stabilizuoti Kremliui nusprendus būti atsargesniam ar, priešingai, sukelti demonstratyvią konflikto eskalaciją?

Remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti štai ką: nemanau, kad fronte Rytų Ukrainoje greitai bus kažkokių rimtų permainų. Rusijai netikslinga veltis į atvirą agresiją siekiant okupuoti Ukrainą. Tiek karinė, tiek politinė kaina tikrai būtų per didelė. Rusija ir toliau naudos įvairius savo įtakos Ukrainoje svertus, įskaitant karines provokacijas. JAV tai žino, ir taip pat veiks toliau, kai kuriomis prasmėmis panašiai, kaip veikė per šaltąjį karą. Galima sakyti, kad visa Ukraina yra pilkoji zona – ir gerąja, ir blogąja prasme. Čia veikti reikia ryžtingai, tiek karine, tiek kitomis prasmėmis, bet kompleksiškai, ir dažnai šiek tiek subtiliau negu taip, kaip matyti viešojoje erdvėje. Matyčiau gerokai didesnį pačios Lietuvos vaidmenį: mums trūksta tokių didelių resursų, bet turime labai neblogą supratimą, kas ir kaip vyksta mūsų kaimyninėje potarybinėje erdvėje. JAV ir kiti mūsų partneriai galėtų žymiai efektyviau pasinaudoti tokiais gebėjimais, remti Ukrainą savo ištekliais per Lietuvą, įskaitant ir pilietinę visuomenę. Manau, tai net duotų kur kas daugiau naudos, negu dabar. Gal skamba keistai, bet kartais mažiau yra daugiau.

Anksčiau nemažai girdėdavome apie Lietuvos valdžios ir visuomenės paramą ukrainiečiams įvairiose Ukrainos valstybės gyvenimo srityse, taip pat ir gynybinėje. Apie tai priminė ir prezidento G.Nausėdos Ukrainos kariškiams perduota vadinamoji dronų gaudyklė. Teko girdėti, kad jos nebūtų buvę be jūsų ir jūsų kolegų iš paramos Ukrainos kariuomenei grupės „Blue/Yellow“ („Mėlyna ir geltona“) pastangų?

Na, jau nebe paslaptis, dabar galiu tą pasakyti. Toji elektroninė ginkluotė, kurią Lietuvos prezidentas vizito metu perdavė Ukrainos kariuomenei, per mūsų organizaciją siunčiama į frontą Ukrainoje jau kelerius metus. Negaliu komentuoti plačiau, bet tai labai rimta, itin aukštos kokybės Lietuvoje pagaminta įranga, modifikuota pritaikant Ukrainos sąlygoms. Ji leidžia perimti priešininko leidžiamus dronus, kurie tiesiog nustoja reaguoti į savo valdymo centro operatoriaus signalus, ir tada juos galima nutupdyti. Dar svarbiau, kad tokia įranga, vėl per mus, pasiekia būtent tuos Ukrainos karinius specialistus, kurie ją gali panaudoti ten, kur jos labiausiai reikia. Esame laimingi, kad dėl to išgelbėta daug gyvybių. Darome daug ką, apie tai dar būtų anksti pasakoti, tačiau galiu pasakyti, kad veikiame giliai, dažnai pasitelkdami tokį operatyvumą, kokį tik gali pademonstruoti pilietinė visuomenė. Jei Rusiją šioje situacijoje palygintume su smaugliu, kuris bando lėtai smaugti pasičiuptą auką, tai mes kertame kaip kobra.

Drįstu teigti, kad tai, ką ir kaip veikia mūsų organizacija „Blue/Yellow“ Ukrainoje, yra unikalu. Efektyviai remiame kitos valstybės ginkluotąsias pajėgas, kurios gina savo šalį ir kaimynus. Mums trūksta didelių resursų, bet turime reikalingų žmonių – drąsių, išmanančių, darbščių, patikimų. Mes turime Jus. Jei kas nori tikrai padėti ir prisidėti, kad ir nuo 3 iki 5 eurų per mėnesį, gali tą padaryti paprasčiausiai paskambinę trumpuoju numeriu 1482. Tai galėtų būti mažas, bet labai rimtas jūsų indėlis į bendrą mūsų laisvę ir saugumą. Daugiau informacijos apie galimybes mus paremti galima rasti internete, mūsų organizacijos tinklalapyje www.blue-yellow.lt.

Viename interviu esate pabrėžęs, kad „Lietuvos kaip valstybės ateitis yra ten, Ukrainoje“. Ar ir šiandien taip manote?

Be jokios abejonės. Pamenu, kaip žmonės man, Lietuvoje atsidūrusiam skandinavui, imdavo pasakoti apie senąją savo valstybę „nuo jūros iki jūros“, apie lietuviškų žirgų girdymą Juodojoje jūroje. Tada į juos žiūrėjau kaip į šiek tiek išprotėjusius. Apie ką jie čia kalba, apie kokius laikus, apie kokias jūras? Bet dabar, po visų šitų įvykių Ukrainoje, žymiai geriau suprantu tą istorijos signalą. Jeigu ten, Ukrainoje, vyksta kažkokie negeri dalykai, tai ir mums čia, Lietuvoje, bus nesaugu, nes anksčiau ar vėliau tai ateis pas mus. Mes turime užsiimti ta grėsme, ir geriausia tą daryti tenai. Tie kadaise lietuvių rengti karo žygiai, kruvini mūšiai buvo Lietuvos geopolitinė būtinybė. Juk mes, kaip valstybė, neturime strateginio gylio. Esame prisispaudę prie jūros, o norint ginti Lietuvą reikia eiti į priekį. Mūsų geopolitinė būtinybė – ten būti ir padėti gintis ukrainiečiams, nes taip giname patys save. Be to, erdvė „iki kitos jūros“ – tai vieta, kur galime reikštis ekonomiškai, kultūriškai ir kitais aspektais, pavyzdžiui, migracijos procesų kontekste. Lietuvai draugiška Ukraina ir Baltarusija – tai šimtmečių garantija mums visiems.

Rekomenduojami video