Pilaitės skverelyje, prie namo, kuriame gyveno laisvės gynėjas A. Sakalauskas su šeima šiandien tarsi sargyboje budi ąžuolinis koplytstulpis ( skulptorius Pranas Petronis).

Kompozitorius ir dainininkas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, pasakodamas apie savo tėvo, laisvės gynėjo Antano Sakalausko, tragišką patirtį 1991 m. sausio įvykiuose, tikina, kad būtent tomis sausio dienomis į jo, aštuonmečio, sąmonę visiems laikams įsirėžė atgimimo idėja ir patriotiškumo jausmas.

Sausio 13-oji jūsų šeimoje – bene svarbiausia laisvės šventė?

Taip, nors ji susijusi su kraupiu mano tėvo sužalojimu. Jis buvo vienas iš keturių Vilniaus televizijos bokšto gynėjų, atsidūrusių po sovietų okupantų tanko vikšrais. Tad ši data gausiai mūsų šeimai (Jono tėvai – Vanda ir Antanas Sakalauskai užaugino keturis sūnus ir dukrą) yra tarsi tautos bendrystės, vienybės simbolis. Kruvinuose sausio įvykiuose, kaip ir mano tėvas, kompiuterių inžinierius, dalyvavo daug inteligentų, ir visi jie labai nuoširdžiai dalyvavo taikiose protesto akcijose. Sausio 13-oji man iki dabar, tai stiprus nerimas, sumišęs su viltimi.

Apie tai ir jūsų 2011 metais parašyta oratorija „Noctis“, skirta Sausio 13-osios įvykiams atminti. Ji buvo pristatyta netrukus po tėvo mirties gana neįprastoje vietoje – Lietuvos televizijos bokšto tunelyje. Kūrinį dedikavote tėčiui…

Gerokai anksčiau norėjau sukurti kūrinį, išreikšti requiem pobūdžio skausmą. Tėčio netektis 2010 metų rudenį (jis mirė po sunkios ligos) tarsi tai inspiravo. Buvau jam pažadėjęs, kad parašysiu oratoriją laisvės gynėjams, kartu ir tėčiui atminti. Per muziką išliejau vaikystėje patirtus jausmus – su visa Lietuva giliai išgyvenau dėl išėjusiųjų, nežinią ir skausmą dėl sužaloto tėvo sveikatos. Manau, kad savo kūriniu prisidėjau prie mininčiųjų šią datą. Ieškodamas naujų laisvės šventės minėjimo formų, atradau kitokią erdvę muzikai – televizijos bokšto tunelį. Tai puiki meninė erdvė, joje niekada nevyko jokių renginių, be to, tai vieta, tiesiogiai susijusi su Sausio 13-osios įvykiais – berods, šiuo tuneliu į bokštą įsiveržė kareiviai. Muzikos ir tunelio – tarytum laisvės simbolio – aura savotiškai apgaubė tą atmintiną renginį.

Turbūt kurdamas muziką rėmėtės tėvo prisiminimais?

Ir tėvo prisiminimais, ir tekstais iš knygos „Lietuva 1991 01 13 Dokumentai, liudijimai, atgarsiai“, ji visada guli man po mano. Dalį garsų panaudojau iš dokumentinės vaizdo medžiagos.

Jonas ir Agnė mokėsi viename kurse, abu kūrė  operas, dainavo ir nė nepastebėjo, kaip draugystė peraugo į meilę.

Jonas ir Agnė mokėsi viename kurse, abu kūrė operas, dainavo ir nė nepastebėjo, kaip draugystė peraugo į meilę.

Ar ir dabar pakiliai minite šią laisvės dieną?

Drauge su tėvais kasmet ateidavome prie laužų, uždegtų šalia Seimo rūmų, ne kartą esu dalyvavęs ir tradiciniame bėgime „Laisvės kelias“. Parymau su visa šeima ir Pilaitės mikrorajono skverelyje, kuriame 2011 metais, minint pirmąsias tėvelio mirties metines, prie namo, kuriame gyvenome (ten tebegyvena mama), buvo pasodinti alyva, klevas ir pastatytas medinis atminimo suolelis. Vėliau vietoje jo iškilo ąžuolinis koplytstulpis (skulptorius Pranas Petronis), o ant mūsų namo atidengta memorialinė lenta (skulptorius Algirdas Marcinkevičius). Tėvelis 1991 metais buvo apdovanotas IV laipsnio Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 1992 metais – Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Jūs pats gana anksti ėmėte garsėti savo darbais – dar pirmame kurse už drauge su bendraminčiais sukurtą monospektaklį „Isadora“ (apie Isadorą Duncan) gavote Auksinį scenos kryžių, o antrame kurse tapote muzikinės grupės „El Fuego“ nariu. Be to, jau dvejus metus einate atsakingas teatro vadovo pareigas… Galbūt tėvelis jums buvo kruopštumo ir darbštumo pavyzdys?

Taip, bet svarbiausia, ką perėmiau iš tėčio – tai patriotizmo jausmą. Tie ypatingi įvykiai suformavo manyje labai aiškią poziciją valstybingumo klausimu. Gražu, kad, nepaisydamas stipraus sužeidimo, tėvas buvo ir liko džiaugsmingas, pakylėtas, jam buvo svarbu, kad prisidėjo prie laisvės, jis tuo didžiavosi, tai tarsi įprasmino jo gyvenimą. Tokią dvasią jam pavyko išsaugoti iki gyvenimo pabaigos. O dėl mano darbų… Taip, šiais metais jau švęsime „El Fuego“ dešimtmetį. Ar esu grupės įkūrėjas? Aš tik sugalvojau pavadinimą, netyčia atsivertęs ispanų kalbos žodynėlio puslapį: el fuego – liepsna. O idėją inicijavo prodiuserių kompanija. Be jos pagalbos sunku būtų realizuoti tokį ilgalaikį projektą.

Kuo aiškinate grupės sėkmės paslaptį?

Planavome savo veiklą kokiems penkeriems metams, bet dabar, panašu, laikysimės ir toliau. Bręstame kaip atlikėjai, riedame tarsi nauju pagreičiu, nors ir negalime teigti, kad grupė gyvuos amžinai. Vyrų popgrupių ir kitose šalyse nedaug, o Lietuvoje tokios apskritai nebuvo. Vadinasi, atsiradome laiku ir vietoje. Reikėjo kažko gražaus, lengvesnio, ir mes laiku pasiūlėme klasikos ir populiariosios muzikos derinį. Smagu, kad Lietuvoje atradome savo klausytojus.

Ar pats kuriate muziką šiai grupei, ar dainuojate savo kūrinius?

Dabar kitas grupės narys, Paulius Bagdonavičius, daugiau už mane kuria. Gaila, kad šiuo metu nerandu laiko kūrybai. Anksčiau ar vėliau sustyguosiu savo grafikus ir kibsiu į darbus. Keista, muziką ėmiau kurti anksti, vaikystėje, dar nemokėdamas groti. Kūryba man geriausia saviraiška, nors ir nevadinu savęs dideliu kompozitoriumi. Ji man, kaip atlikėjui, duoda labai daug, aš kitaip jaučiu muziką.

Iš pradžių dainuodavome arba specialiai užsakytas dainas, arba išverstas iš kitų kalbų. Kuo toliau, tuo daugiau įsileidžiame savų kūrinių. Klausiate apie naują dainą „Partizanų būrys“? Tai pokariu sukurta daina, liaudies daina, aš ją tik atlikau. Mano kūrybos daina – apie lietų. Paulius (Bagdanavičius – red. past.) neseniai pristatė naują dainą, su kuria bandysime dalyvauti Eurovizijos atrankoje.

Dabar ypatingas jūsų gyvenimo etapas – esate pačiame zenite (turiu galvoje teatro vadovo pareigas), o gal išgyvenate vadinamąją gyvenimo kulminaciją?..

Labai norėčiau, kad tai būtų tik kelio pradžia. Teatro vadovo pareigos buvo man pačiam netikėtos, esu tik 35-erių, taigi didesnė gyvenimo patirtis, užsigrūdinimas nepamaišytų. Bet esu dėkingas likimui už galimybę vadovauti teatro kolektyvui. Manau, atlieku savo misiją, kurią privalu atlikti. Manau, kad pavyko nemažai nuveikti per kelerius metus. Nors teatro spektaklių tiesiogiai nekuriu, bet labai svarbu idėjos, iniciatyvų palaikymas, žvilgsnis, plataus spektro sprendimai, proceso stebėjimas, kas, kaip vyksta… Be šio indėlio, kurį sunku apčiuopti, neįvyktų didingi procesai. Mano svajonė – pasiekti, kad Klaipėdos muzikinis teatras taptų dar viena traukos kryptimi, dėl kurios verta vykti į pajūrį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar Klaipėdoje laurus skynusi opera „Bohema“ – tai tas pats režisierės Dalios Ibelhauptaitės Vilniuje pastatytas spektaklis, tik su kitais atlikėjais?

Teoriškai tas pats, bet kiti žmonės tą patį kūrinį paverčia kitokiu. Praėjusiais metais D.Ibelhauptaitės iš naujo sukurtas spektaklis „Bohema“ nebuvo atsitiktinis reiškinys Klaipėdoje: teatras ir aš, vadovas, atvertėme naują puslapį: pradėta pastato rekonstrukcija, turėsime išskirtinį teatrą su nuostabia akustika. O išskirtiniam teatrui reikia išskirtinių projektų.

Dar vienas praėjusių metų hitas – kultinis miuziklas „Čikaga“, triumfavęs didžiosiose Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno arenose. „Čikaga“ – tai muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes. Miuziklas persmelktas seksualumo ir ironijos. Trumpai tariant, puikus darbas, ir publikai labai patiko.

Jūsų, dviejų operos solistų (Jonas yra dainininkės Agnės Sabulytės sutuoktinis), šeima jau 13 metų kartu. Toji studijų meilė jus lydi ir šiandien?

Mokėmės tame pačiame kurse. Man patiko Agnės kūrybiškumas, tvirtumas ir drauge jos moteriškumas. Nežinau, kokia ta meilės formulė. Gal tai energija, sujungianti du žmones? Sukūrėme daug operų, koncertų programų, kartu dainavome. Mes nuolat būdavome kartu. Mūsų motyvacija – ne ypatinga karjera, o kūryba, saviraiška. Taip susiklostė, kad iki vaikų gimimo labai daug dirbau, tad namais, vėliau – ir vaikais daugiau rūpinosi Agnė. Dabar, vaikams paūgėjus, atėjo metas žmonai daugiau dainuoti, koncertuoti. Šiuo metu ji rengia vaikišką programą „Merė Popins“, dainuoja operetėse, koncertuoja drauge su manimi. Beje, Agnė dirba ir fotomodeliu, be to, ji ir vėl ėmė rašyti, parašė nemažai straipsnių, eilėraščių, dainų tekstų.

Ar lengvai prigijote Klaipėdoje?

Pamažu įsigyvenome į šio miesto ritmą. Klaipėdoje mūsų vaikai – keturmetė dukra Vakarė ir dvejų sūnus Dobilas – turi auklę, lanko dainavimo ir smuiko pamokas, tad Agnė gali aktyviai koncertuoti. Teko palikti naujus, skandinaviško stiliaus, minimalistiškai įrengtus namus Vilniuje. Juose buvo daug erdvės, baltos spalvos. Planavome rengti muzikos vakarus. Deja, kol kas teko to atsisakyti. Gerai, kad mudu su žmona vienas kitą palaikome…

Turbūt radęs laisvo laiko važinėjate su šeima į Vilnių ir atgal?

Mano kelionės tuo neapsiriboja – drauge su grupe „El Fuego“ tenka koncertuoti po visą Lietuvą. Užsuku ir į Kauną – žmonos gimtinę. Tuomet vykstame visa šeima. Gera, kad vaikais dažnai pasirūpina arba Vilniuje gyvenanti mano mama, arba Agnės tėveliai.