Asmeninio archyvo nuotr.

Šiais klimato atšilimo laikais pavėsinių paskirtis pradeda atitikti jų pavadinimą. Anksčiau joms buvo suteikiama daugiau apsaugos nuo lietaus funkcija, todėl šie statiniai būdavo gana masyvūs, su tvirtais pamatais ir kertiniu stogu. Dabar svarbiausias vaidmuo, tenkantis šiam pastatui, yra apsauga nuo saulės. Pavėsinė gali tapti nuostabiu sodo akcentu, todėl ją verta statyti toje sodo vietoje, iš kurios atsiveria gražiausi vaizdai.

Tinkama vieta

Ažūrinės, pusiau atviros altanos gali būti tinkamos slėptis tik nuo saulės spindulių, o jei jos su stogeliu – apsaugos ir nuo lietaus. Vienai ar kelioms sienoms panaudoję stiklą, įvairias plokštes, turėsime statinį, kuris saugos ir nuo lietaus ar vėjo. Įrengus atvirą ugniavietę, pavėsinėje galima vakaroti atvėsus orams ar išsikepti kepsnį. Jei nors viena statinio siena mūrinė ar medinė, ją galima apželdinti gebenėmis, stambiažiedėmis ląstūnėmis, laipiojančiomis hortenzijomis ir kitais augalais, turinčiais pridėtinių šaknų.

Pasak inžinieriaus konstruktoriaus Liutauro Krasinsko, suręsti pavėsinę savo rankomis nėra tokia jau neįmanoma misija, tereikia noro ir laiko. „Tai gana nesudėtingas statinys, tačiau naudingas ir reikalingas. Pirmiausia reikėtų išsirinkti tinkamą vietą. Geriausia pavėsinę statyti ten, kur atsiveria gražiausios sklypo vietos“, – patarė jis.

Inžinierius rekomendavo statyti pavėsinę tamsesnėje vietoje, tarkime, po medžiais, nes atviroje vietoje pastatytas statinys gali tapti ne prieglobsčiu nuo saulės, o labiausiai prikaitinta sklypo vieta. „Prieš pradedant statyti reikia pasidaryti brėžinį, jį galite sukurti ir patys, pagaliau internetas pilnas tokių brėžinių“, – sakė jis.

Pirmiausia reikia nustatyti pavėsinės dydį. Reikia atsižvelgti į tai, kiek yra jūsų šeimos narių, kiek dažnai pas jus lankosi svečiai. Jei pastatysite labai mažą pavėsinę, gali netilpti visi šeimos nariai, tuomet ji tikrai nebus naudojama. Taigi pavėsinės dydis turi būti optimalus. Šiame statinyje galima palikti atvirų detalių, statinio išvaizdos ir dizaino nereikia apsunkinti šiltinimo sluoksniais ar kitais elementais.

Specialisto teigimu, paprastas, šiuolaikiškas ir mėgstamiausias sprendimas jūsų sodybai ar sodui – medinės pavėsinės. Iš natūralios medienos suręsti statiniai labai mėgstami miesto gyventojų, nes medis visais laikais siejosi su natūralumu ir šiluma. Todėl iš šios medžiagos pagamintos pavėsinės ar terasos yra jaukios, malonios, jose visuomet smagu pasėdėti. Be to, jos tausoja aplinką, jos neteršia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lengvas stogas

Pasak inžinieriaus konstruktoriaus, gruntas, kuriame bus įrengiami pamatai, turi būti tvirtas ir sausas. Jokiu būdu negalima statyti ant juodžemio – anksčiau ar vėliau pavėsinė sukryps. Vienas iš optimalių variantų – statyti pavėsinę ant pamatinių stulpų. Kuo jų bus daugiau, tuo konstrukcija bus tvirtesnė. Lengvų konstrukcijų pavėsines kai kurie meistrai dažnai stato be pamatų – medinius stulpus tiesiog įkasa į žemę. Tokiu atveju tas stulpų dalis, kurios bus žemėje, reikėtų apdoroti impregnantais ir apvynioti ruberoidu.

„Jei ateityje ketinate pavėsinę perkelti į kitą vietą, galite statyti ant blokelių. Tada statinį bus lengva ne tik perkelti į kitą vietą, bet ir lengvai transportuoti“, – sprendimą pasiūlė specialistas.

Pavėsinės stogą geriausiai pasirinkti pačios lengviausios konstrukcijos. Šlaitinis stogas atrodo gražiai, tačiau, neišmanant pavėsinių statybos technologijų, galima padaryti klaidų. Dėl stogo konstrukcijos vertėtų pasikonsultuoti su specialistais. Jei stogą įveikėte, teliko jį uždengti. Specialistai rekomenduoja pavėsines dengti bituminėmis čerpėmis. Ši danga dažniausiai naudojama pavėsinių statybai, nes su ja nesudėtinga dirbti, yra pakankamai didelis pasirinkimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip statyti pavėsinę?

Pirmiausia paruoškite aikštelę – sulyginkite gruntą. Naudodami virvelę, pažymėkite pamatų (linijinių ar stulpų) parametrus.

Pamato stulpus užliekite cemento mišiniu iki tokio gylio, iki kurio įšąla dirvožemis. Nepamirškite į nesustingusį betoną įbesti laikiklių, prie kurių tvirtinsite sijas.

Paruoškite medines sijas pavėsinės pagrindui. Jas tvirtinkite prie paruoštų pamato stulpų. Jei norite, kad pavėsinė ilgai tarnautų, pasirinkite ąžuolines sijas, tačiau visai geras sprendimas –lapuočių ar spygliuočių (pušies, eglės) medienos sijos. Visus medinius pavėsinės elementus būtinai impregnuokite antiseptikais.

Grindis nesunkiai įrengsite iš lentų su įlaidais. Kruopščiai sudėję grindis, jas net keletą kartą padenkite jūsų pasirinktu antiseptiku.

Patartina vieną sieną pavėsinėje padaryti akliną, kad ji sudarytų užuovėją nuo vyraujančių vienos pusės vėjų.

Stogas gali būti ir dvišlaitis, ir daugiašlaitis. Nuo jūsų pasirinkimo priklausys gegnių skaičius. Vieną gegnių galą pritvirtinkite prie sienų plokštės metaliniais kampuočiais, o viršutines dalis sujunkite tašu. Paskui skersai gegnių prikalkite grebėstus, o ant viršaus užklokite stogo dangą. Norėdami apsaugoti stogą, būtinai įrenkite lietvamzdžius bei nutekamąjį vamzdį.

Pavėsinės baldus galite nusipirkti (dabar yra didžiulis jų pasirinkimas) arba pasigaminti patys. Paprasčiausias būdas – nuobliuotas ir nulakuotas lentas pritvirtinkite prie sienų metaliniais kampuočiais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Sprendimas – pergolė

Specialistas vis dėlto siūlo pagalvoti – ar verta statyti tokią pavėsinę, kai galima surasti daug protingesnį variantą. „Iš tiesų nuo lietaus pasislėpti galima namuose, manau, retas kuris leidžia laiką lyjant lietui pavėsinėje, – teigė L.Krasinskas. – Gal geriau vertėtų nuo saulės spindulių pasistatyti paprastesnį variantą – tarkime, pergolę.“

Pergolė (it. pergola – altana) – tai apželdinta parko arba sodo pavėsinė su kolonomis arba stulpais, ažūriniu grotų pavidalo stogu arba skersinių sijų perdanga. Pergolė kildinama iš Egipto, ten, kur didžiąją dalį laiko plieskia karštis. Pirminė pergolės paskirtis ir buvo saugoti nuo intensyvios šilumos, tačiau ilgainiui jai buvo priskirta dar viena funkcija – ji tapo intymių pokalbių ir pasisėdėjimų vieta. Savo populiarumo apogėjų pergolė pasiekė XVI a., kai be jos nebuvo įmanoma įsivaizduoti nė vieno pilies parko ar sodo. Laikui bėgant pergoles pradėjo statytis ne tik kilmingieji, bet ir paprasti žmonės, taigi jos greitai paplito ir iki šiol laikomos puošniu ir funkcionaliu terasos, kiemo, parko, sodo elementu.

Yra įvairiausių pergolių variantų, kai kurios jų neretai sunkiai beprimena pačią pergolę ir jau nebeatlieka jos funkcijų. Dauguma jų – iš medžio, bet yra ir metalinio karkaso sprendimų. Norintieji karališkos prabangos gali naudoti akmenį, mūrą. Nepaisant to, kad pergolės karkaso augalams įsikerojus beveik nematyti, vis dėlto tai yra statinys atvirame ore, tad reikėtų pagalvoti apie medžiagų kokybę. Jei tai medis, reikia, kad jis būtų specialiai termiškai apdorotas, jei metalas – nerūdijantis, pagrindiniai stulpai gali būti mūrijami iš plytų ar akmenų. Nuo kiekvieno norų ir erdvės priklauso pergolės plotis, aukštis, stogas, pastarasis gali būti arkos formos, nuožulnus arba tiesus. Natūralu, kad mėgstantieji kompanijas renkasi didesnes pergoles, neretai ten pat būna įrengiama lauko virtuvė.

bower-2863156_1280

Asmeninio archyvo nuotr.

Nesudėtinga konstrukcija

„Pati paprasčiausia pergolė susideda iš kelių lygiagrečiai stovinčių stulpų, kurie viršuje sujungti lygiomis arba išlenktomis sijomis, – aiškino L.Krasinskas. – Skersiniai ant sijų dedami taip, kad išsikištų apie 30 centimetrų. Tarpai tarp stulpų gali būti užpildomi ažūrinėmis grotelėmis. Naudodami šiuos elementus, galite sukurti įvairias pergolių sistemas.“

Jei stulpams pasirenkamas medis, nevertėtų jo įkasti į gruntą. Praktiškiausia išbetonuoti pamatėlį su metaliniu įdėklu, ir stulpą tvirtinti taip, kad šis nesiliestų su pamatu. Jei vis dėlto nutarėte pagrindinius stulpus įkasti į žemę, tada juos įleiskite mažiausiai 60 centimetrų (visa įkasama dalis ir dar maždaug 20 centimetrų padengiama antiseptiku). Pergolės aukštis ir plotis parenkamas atsižvelgiant į sklypo proporcijas ir kiekvieno norus. Rekomenduojamas aukštis – apie 2,5 metro, atstumai tarp pagrindinių stulpų eilėje – iki 4 metrų.

Pergolės gali būti statomos saulėtoje sklypo dalyje prie įėjimų, takų, vidiniuose kiemo kampuose susidariusiuose tarp dviejų pastatų, prie namo sienos ir t. t.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Apželdinimas

Verta pamąstyti ir apie tai, kokie augalai apipins pergolės karkasą. Ir tai nebūtinai turi būti romantiškosios rožės. Daug praktiškesnis variantas – bet koks vijoklinis augalas. Egzotika ir žiedai visuomet yra gražu, bet verta pagalvoti apie tai, kad pergolė stovės visus metus, tad būtų šaunu, jei ji gerai atrodytų ir savo funkcijas atliktų visais metų laikais. Įdomu tai, kad pergolė gali būti ne tik puikus vėsumos šaltinis vasarą, bet ir šilumą kaupiantis elementas šąlant orams. „Jei pusiau uždaroje erdvėje pakabintumėte infraraudonųjų spindulių šildytuvą arba viduryje suprojektuotumėte vietą laužui arba krosnelei, tai ir rudenį būtų smagu tokioje pergolėje pasėdėti“, – siūlė sprendimus L.Krasinskas.

Paprastos pergolės apželdinamos laipiojančiais augalais, kurie ypač vertinami dėl greito augimo, gausios lapijos ir gebėjimo lipti plokščiais vertikaliais paviršiais. Mėgstantiesiems žydinčius augalus tiks vijokliniai, apskritalapiai ar stambiažiedžiai sausmedžiai, raganės, laipiojančios rožės, visterijos. Tiems, kurie nori raminamos žalumos, reikėtų rinktis triskiaučius arba penkialapius vynvyčius, didžialapes kartuoles, paprastuosius apynius, o gėrėtis ir skanauti vienu metu galima aktinijų, vynmedžių, kininių citrinvyčių vaisiais. Norintiesiems kasmet išbandyti ką nors naujo derėtų sodinti vienmetes lianas (kvapiuosius pelėžirnius, raudonžiedes pupeles, purpurinius arba trispalvius sukučius, didžiąsias arba skydines nasturtas, dygliavaisius virkštenius). Lianos turi būti formuojamos taip, kad apačioje nesimatytų belapių stiebų. Dekoratyvios pergolės, išsiskiriančios įmantriomis konstrukcijomis, nedengiamos tankia augalų lapija.