Sukrovus derlių į aruodus, uždarius gyvulius į tvartus, žemdirbiai gali lengviau atsikvėpti – didžiausias darbymetis jau praeityje. Tad pats metas pagvildenti, kaip sekėsi. Šį kartą „Valstiečių laikraštis“ pasižvalgė po pačiame Lietuvos pakraštyje esančią Kalvarijos savivaldybę.

Atsisakyti karvių – dar ne laikas

Mockų kaimo (Sangrūdos sen.) ūkininkė, daugiavaikė mama Sonata Rūtelionienė jau ne vienerius metus plėtoja modernų pieno ūkį. „Valstiečių laikraščiui“ moteris neneigė, kad šiemet jos šeimos mišriam ūkiui metai buvo labai sunkūs ir tą daugiausia lėmė nestabili pieno supirkimo kaina. „Tik tiek, kad labai mėgstamas darbas, tai norisi ir toliau sąžiningai dirbti“, – nedaugžodžiavo ūkininkė.

Sonatos ir Edmo Rūtelionių ūkyje melžiamos 38 karvės, o galvijų su prieaugliu fermoje yra per 80. Fermoje kartu triūsia abu, o prie melžimo linijos stoja tik pati šeimininkė. „Samdomų darbininkų neturime, melžiu viena be išeiginių, ryte vakare. Keturias karves pamelžiu iš karto, tai man jau yra didelis palengvėjimas“, – apie įdiegtą naujovę pasakojo ūkio šeimininkė.

Jos teigimu, beveik visos gautos pajamos investuojamos ūkį, bet pavyti didesnę pažangą, pavyzdžiui, robotizuoti ūkį, neįmanoma. Todėl sutuoktinis puoselėja planus ateityje daugiau orientuotis į augalininkystę, kad pardavimui galėtų užauginti grūdų. Laukuose tėčiui padeda devynioliktus metus einantis vyriausiasis sūnus Mangirdas.

Sonatos teigimu, ką laukuose užsiaugina, tas būna savo gyvulių pašarui. Vien kukurūzų jie augina 14 ha ir patys pasigamina siloso. „Pernai vyras nemažai iškultų grūdų dar ir pardavė. Šiemet pasėjo vėl nemažai. Galvojame, kad gal jau ir per sunku mums prie gyvulių. Augalininkystė būtų lengvesnis etapas. Pavasarį, rudenį daugiau darbo, reikėtų padirbėti, bet jau galėtume sau leisti išeiginių ir atostogų“, – mąstė Sonata, pasakodama, jog jie su vyru ūkininkauja didelio nepalankumo žemėse, todėl didesnę dalį užima pievos.

Ūkininkė pasakojo, kad greitai jų ūkis minės įkūrimo 20-metį. Pradžia buvo nelengva – ištekėdama kraičio gavo 3 karves bei kitų gyvulių. Nuo to ir pradėjo kurti ūkį. „Po kiek metų ant kalno jau statėmės fermą. Irgi pataikėme negeru laiku, nes buvo vos ne ekonominė krizė. Bet tada įsitikinau, jog karves laikyti verta: jei per darbus neturėdavome laiko nusipirkti duonos, pasimelžę karves vis tiek visa gausi šeima turėdavome ko pavalgyti. Dabar jauniems tai atrodo prasta, primityvu, bet man pačiai pienininkystė yra miela šaka“, – ūkininkės dalia nesiskundė Sonata.

Vasarą, kai primilžiai geriausi, Rūtelionių ūkyje primelžiama nuo 700 iki 800 litrų pieno per parą. Dalis lieka ūkyje veršeliams girdyti. Kitą dalį parduoda. Tiesa, už litrą gauna tik 0,24 euro. Ūkininkė yra svarsčiusi apie pieno perdirbimą savame ūkyje, bet mano, kad toks kelias – ne jiems. Reikėtų samdytis darbuotojų, vieni visko padaryti nespėtų. „Man atrodo, kad savo šeimos rate viskas sekasi sklandžiau. Kol pati pajėgiu, nieko nenorėčiau priimti net prie melžimo. O pašerti gyvulius padeda vyras“, – tvirtino Sonata, aiškindama, kad prireikus pagalbos ūkio šeimininkei po ranka yra dvi dukros –16 metų Ainora ir 8 metų Alvita, – jau perimančios mamos patirtį.

S. Rūtelionienė žemdirbių šventėje „Kai derlius aruoduos“ iš savivaldybės mero Vinco Plikaičio sulaukė padėkos už modernaus pieno ūkio plėtojimą.

Pasirinko augalininkystę

Kasmetinėje Kalvarijos savivaldybės žemdirbių šventėje „Kai derlius aruoduos“ už darbštumą ir pažangią augalininkystės plėtrą buvo įvertintas Kampinių kaimo ūkininkas Žydrūnas Čiuplys, nes jo ūkis beveik kasmet atnaujina žemės ūkio technikos parką. „Valstiečių laikraščio“ kalbintas Žydrūnas vardijo, kad jau yra susipirkęs naujus traktorius, sėjamąsias ir kitus pagalbininkus. Technikos kieme iš senesniųjų belikęs grūdų nuėmimo kombainas. Kol dar tarnauja, dirba juo, o kai reikės, pirks ir naują kombainą.

Žydrūnas su žmona Egle tarp Kalvarijos seniūnijos ūkininkų jau ne naujokai – jie skaičiuoja 14 ūkininkavimo metų. Čiupliai ūkininkauti pradėjo netrukus po to, kai sukūrė šeimą. Žydrūno tėvai nebuvo ūkininkai, bet žmona – iš darbščios ūkininkų šeimos.

Jauna šeima pradėjo nuo labai mažai ir vis didino gyvulių bandą, melžė karves, rūpinosi pašarais. Kai prieš šešerius metus neapsikentė mažų pieno supirkimo kainų, karves likvidavo. Nuo tada persiorientavo tik į augalininkystę. To dabar nesigaili. „Be gyvulių ūkininkui mažiau vargo. Atidirbu sezoną ir paskui dar lieka laiko pačiam sau“, – abu periodus lygino Žydrūnas.

Ūkis vis didina dirbamos žemės plotus, siekiančius ne vieną šimtą hektarų. Ūkininkas priprato prie tradicinių kultūrų – augina žieminius kviečius ir žieminius rapsus. Šiemet Žydrūno ūkyje žieminių rapsų vidutiniškai kulta 4,5 t/ha, o žieminių kviečių byrėjo apie 6 t/ha.

„Mūsų ūkiui šie metai buvo normalūs. Nebuvo prasti. Jie net kažkiek kompensavo praėjusių dvejų metų nuostolius“, – geresniais šių metų derliaus rezultatais džiaugėsi 39 metų ūkio šeimininkas.

Čiuplių ūkis nemažą ariamos žemės dalį kasmet palieka pūdymuoti. Anot Žydrūno, žalina tiek, kiek reikalauja Nacionalinė mokėjimo agentūra. „Per daug neužsigriebiame, bet kartais, jeigu žemės ploto dydis didesnis, paliekame ir didesnį. Nieko neįdedi, bet nieko ir neprarandi“, – apie pūdymuoti paliekamos žemės naudą sėjomainai svarstė Žydrūnas.

Jis sakė, kad darbas labai palengvėtų, jeigu nebūtų tiek daug akmenuotų dirvų. Našų ūkininkavimą Čiupliams sunkina akmenys, bet ir čia jie randa išeitį. Žydrūnas pasakojo, kad yra laukų, kur akmenų lyg pribarstyta. „Neduok, Dieve, kiek pas mane yra akmenų. Be rankų darbo nieko neįmanoma padaryti. Jokia technika, jokie specialūs akmenų rinktuvai nepadėtų, nepaimtų tokio dydžio akmenukų. Jie išvirsta į viršų kiekvienais metais. Renkame akmenis ir prieš sėją, ir po sėjos“, – pasakojo ūkininkas.

Jam ramiau, kad per darbymetį talkina du pilnametystės sulaukę sūnūs – 19 metų Lukas ir 18 metų Tadas. Vyresnysis mokosi Kauno kolegijoje, jaunesnysis – Marijampolės profesinio rengimo centre. Bet, anot Ž.Čiuplio, dar per anksti spręsti, ar jie pasuks žemdirbystės keliu. Daug ką lems jaunimui sudarytos sąlygos, ar jie matys perspektyvą likti kaime.

Iššūkių metai

Kalvarijos savivaldybėje yra trys veikiančios žemės ūkio bendrovės – „Orija“, „Vazniškiai“ bei „Šaltekšnis“. Kiekviena bendrovė vysto skirtingas kryptis. Viena augina mėsinius galvijus bei javus. Kita – rūpinasi melžiamomis karvėmis, bet neatsisako ir javų auginimo. Trečia – užsiima pieno supirkimu bei perdirbimu.

Savivaldybės teritorijoje triūsia apie 1 000 ūkininkų. Daugumą sudaro nedideli, iki 10 ha turintys ūkeliai, dažniausiai savo reikmėms auginantys javus ir laikantys 1–3 karves. Stambesnių ūkių – vos vienas kitas: Rūtos Grigaliūnienės, Mindaugo Milerio, Egidijaus Vaičiulio.

Kalvarijos savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus vyriausiasis specialistas, laikinai einantis vedėjo pareigas, Romas Arbačiauskas „Valstiečių laikraščiui“ pripažino, kad šie metai nelepino jų krašto žemdirbių, tiek dirbančių stambiuose ūkiuose, tiek ir savo ūkeliuose. Ir taip – jau trečius metus iš eilės.

„Nors šių metų žieminių grūdinių kultūrų ir rapsų derlius Kalvarijos savivaldybėje buvo gausesnis negu pernai, apie vasarinių javų derlių to pasakyti negaliu, nes dėl drėgmės trūkumo pasėti javai prastai dygo, reikėjo įdėti papildomų sąnaudų. Grūdų derlius buvo labai nevienodas, todėl ne visi ūkininkai galėjo džiaugtis pilnesniais aruodais“, – teigė R.Arbačiauskas.

Pasak jo, kiek sunkiau sekėsi ir pieno ūkiams. Kai kurie ūkininkai išpardavė karves, nes, tvyrant sausrai, nepasigamino pakankamai pašarų. Be to, pienininkai nepatenkinti mažomis pieno supirkimo kainomis, todėl taip pat mažina savo karvių bandas ar net visai jų atsisako. Didelių rūpesčių ūkininkaujantiesiems kyla dėl kitų supirkimo kainų, tiek gyvulininkystės, tiek augalininkystės sektoriuose.

„Mūsų savivaldybės teritorijoje dirbančiųjų žemę kasmet mažėja dėl senyvo gyventojų amžiaus. Tačiau dėl to žemė nelieka apleista – didėja didesnių ūkininkų, turinčių gerą technikos bazę, žemės plotai“, – aiškino R.Arbačiauskas.