XX a. pradžioje poetas Maironis jausmingai rašė: „Čia broliai artojai lietuviškai šneka“. Tuometė pusalkanė visuomenė gerbė ir mylėjo vienintelius nelaisvos mūsų tautos maitintojus. Dabar kasmet vis daugiau Lietuvos žemdirbių praneša draudimo įstaigoms apie nakčia piktavalių sugadintą žemės ūkio techniką, padegtus tvartus. Kam paranku, kad persisotinusi mūsų visuomenė nekęstų ūkininkų? Politikams, kurių rinkėjai – miestiečiai pensininkai, mėgintuvėliuose užauginto maisto pardavėjams, fanatiškiausiems žaliesiems?

Kritiką pakeitė akla neapykanta

Šiandien Vakaruose prie gyvulių tvartų piketuoja žaliųjų ekstremistų organizacijos „Greenpeace“ „vaivorykštės kariai“, paskutiniais žodžiais keikiantys ūkininkus dėl klimato kaitos, nors žemdirbystė – paskutinė smarkaus pasaulio atšilimo kaltininkų sąraše.

Lietuvoje civilizuotą, pagrįstą kritiką per daug mineralinių trąšų ir pesticidų į dirvą pilantiems agropramoniniams kompleksams pakeitė akla neapykanta visiems, stambiems ir smulkiems, ekologiškai ir intensyviai ūkininkaujantiems žemdirbiams: gadinamas jų turtas, grasinama ūkininkų šeimų nariams. Draudimo bendrovės BTA duomenimis, piktybiškų mėginimų pakenkti ūkininkams pernai mūsų šalyje padaugėjo 70 proc., palyginti su 2018 m., o vidutinė žala išaugo beveik triskart – iki 2,8 tūkst. eurų (užpernai – apie 1,1 tūkst. Eur ).

Kurstytojai ir vykdytojai

Nusikaltėlių nesustabdo net vaizdo kameros, aukštos tvoros, apsaugos sistemos ir sarginiai šunys. Į ūkininkų žaliuosius degalus ar tepalus pripilama teršalų, kurie gali pasklisti po visą žemės ūkio technikos mechanizmų sistemą ir ją nepataisomai sugadinti. Kovotojai dėl švarios žemės padega ne tik tvartus, bet ir trobesius, tai yra kėsinasi į ūkininkų ir jų artimųjų gyvybes. Jeigu nebūtų nurodyta šalis, pagalvotum, kad tai šiurpi statistika apie olandų kilmės fermerių būrų kančias Pietų Afrikoje.

„Kai pasiskaitai laikraščius, naujienų portalus, pasižiūri TV laidas, be galo nustembi, kokie, mes, žemdirbiai, galingi: ištirpdome ledynus, sukeliame potvynius, sausras, nors nuo tokių gamtos reiškinių labiausiai kenčia būtent žemdirbiai! Politikų užsakytus straipsnius spausdinanti, vienpusiškus TV reportažus, pokalbių laidas, į kurias retai kviečiami žemdirbiai, rodanti žiniasklaida įkaitina skaitytojų, žiūrovų žemuosius jausmus tiek, kad kai kurie karštagalviai nusprendžia gelbėti planetą – niokoja ūkininkų turtą“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Kauno r. ūkininkas Nikolajus Dubnikovas.

Su kuo tapatinasi profesorius?

Pasak N. Dubnikovo, blogiausia, kad žinomi visuomenės nuomonės formuotojai ne tik nepasmerkia išpuolių prieš ūkininkus, bet dar ir pakursto žemdirbių demonizavimą.

„Profesorius Raimondas Kuodis taip dažnai ir įkyriai ūkininkus lygina su alegorinės apysakos „Gyvulių ūkis“ veikėjais, nesugyvenamais, įsakinėti mėgstančiais, valdžios trokštančiais tvarto gyventojais, kad nejučiomis suabejoji, ar R. Kuodis skaitė tą kūrinį. Jeigu taip, tai su kokiu „Gyvulių ūkio“ personažu susitapatina pats profesorius?“ – ironizavo N. Dubnikovas. Gal su skardžiabalsiu, iškalbiu paršeliu Žviegliu, įgudusiu tvarto propagandistu ir agitatoriumi? Žvieglys net sugebėdavo įtikinti kitus gyvulius, kad juoda yra balta.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė, vienintelė iš Lietuvos europarlamentarų nepasirašiusi peticijos dėl teisingų tiesioginių išmokų Baltijos šalių žemdirbams, dar tebeturėdama Seimo narės mandatą viešai mėgdavo piktai sudirbti ūkininkus.

Karingas politikų žodynas

„Aišku, tai radikaliausias paniekos žemdirbiams atvejis (agrikolafobija (lotyniškai agricola – ūkininkas, phobia – baimė) – red. past.). Bet žiniasklaida pasigauna tokius samprotavimus, juos dar sutirština, kiti, nuosaikesni politikai pamažu perima karingą A. Maldeikienės žodyną, finansininkai pradeda aiškinti, kad žemdirbiams per ilgai galiojo nemažai mokestinių lengvatų. Net pačiam šalies Prezidentui ima atrodyti, kad ūkininkai per mažai moka į valstybės iždą. Ūkininkauju ekologiškai, bet ir manęs tai negelbsti nuo tų pačių priekaištų dėl klimato kaitos. Kaime neliko mokytojų, gydytojų. Neapsikentę nuolatinių patyčių ir priekaištų, netekę kantrybės pasitrauks ir ūkininkai. Kam ruošiama dirva vietoj jų? Užsieniečiams, dideliems koncernams?“ –įtarinėjo Kauno r. ūkininkas.

Nerūpi gamyba ir gamintojai

Kultūros ir meno filosofo, akademiko Antano Andrijausko nuomone, svarbiausia priežastis, kodėl ne tik postindustriniuose Vakaruose, bet ir tradiciškai agrarinėje Lietuvoje žemdirbiai tapo „tautos priešais“ – radikaliai pasikeitė dabartinės technogeninės civilizacijos pobūdis. „Ir Lietuva karštligiškai stengiasi tapti postindustrine (popramonine) valstybe kaip Vakarų Europos šalys ir Jungtinės Valstijos, daugiau nei 50 proc. pajamų gaunančios iš paslaugų sektoriaus“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė A. Andrijauskas.

Popramoninei visuomenei nelabai rūpi gamyba ir gamintojai (taigi ir ūkininkai). Daugiausia uždirbantys tokių visuomenių nariai – bankininkai, programuotojai, aukštosios mados pristatymams drabužius kuriantys siuvėjai, pramogų verslo žvaigždės.

Nauji herojai

„Vertybių skalė apsivertė aukštyn kojomis. Pagarbos žemdirbiams, būdingos ilgaamžei kaimiškai Lietuvos kultūrai, neliko. Politikai ragina investuoti į šiuolaikines aukštąsias technologijas, o ne į bulves. Masinės informacijos priemonės, susijusios su didžiuoju verslu, susirado naujus, kitokius „herojus“, garsėjančius nebent asmeninio gyvenimo skandalais“, – tvirtino profesorius A. Andrijauskas.

Prancūzų ekonomistas Jeanas Fourastié kandžiai pasišaipė, kad popramoninė visuomenė labai panaši į ikipramonines žmonių bendruomenes: stengiantis įtikti natūralių produktų išsiilgusiems vartotojams, daugiau produkcijos gaminama rankomis, o ne „bedvasiais mechanizmais“, vėl žavimasi pasaulėžiūra „Atgal į gamtą“, priemiesčio gyvenimo būdu be jokių civilizacijos suteikiamų patogumų, labiau tikima astrologų pranašystėmis kaip viduramžiais, o ne mokslo žiniomis.

Ekologija – madinga tema

„Verslui rūpi iš bet kokio visuomeninio reiškinio išspausti naudą, gauti pelno. Dabar gerokai išaugo ekologijos svarba. Ilsėtis švarioje gamtoje, kvėpuoti grynu oru, valgyti sveiką maistą trokšta visas pasaulis, smarkiai užterštas pramoninėmis ir buitinėmis atliekomis, pesticidais ir mineralinėmis trąšomis. Tai itin opi problema, kurią reikia spręsti iš esmės ir daug rimčiau, negu iki šiol darė žmonija, nes vėliau ekologinei krizei suvaldyti reikės dešimtimis, šimtus kartų daugiau lėšų. Bet televizijai, socialiniams tinklams klimato kaita tėra tik dar viena madinga, karšta tema. Mokslininkai apkaltino ūkininkus, ypač galvijų augintojus, kad jie yra vieni didžiausių aplinkos teršėjų. Todėl žiniasklaida torpeduoja žemdirbystę, bando įtikinti visuomenę, kad žemdirbiai sukėlė šiltnamio reiškinį. O nepalyginamai didesni teršėjai, turtingi energetikai ir milžiniškus pelnus skaičiuojantys sunkiosios pramonės koncernai, kurie kažkaip išsisuka nuo kritikos ir bausmių“, – apgailestavo A. Andrijauskas.

Laikas išsklaidyti mitus

Anot Seimo Kaimo reikalų komiteto nario Algimanto Salamakino, parlamente iš kolegų jam teko išgirsti daug netiesos apie žemdirbius: veltėdžiai, mokesčių nemoka. „Bet Lietuvos žalieji santūresni negu Vakarų „Žemės draugai“ iš nevyriausybinių organizacijų. Prisipažinsiu, neteko girdėti apie Lietuvoje dėl idėjinių priežasčių padegtus ūkinius pastatus. Pagaliau padarykime kaimo „nuotrauką“, pavaizduokime jį keliais skerspjūviais. Vieną kartą išnagrinėkime, ar tikrai ūkininkai lobsta kitų visuomenės sluoksnių sąskaita. Tokio darbo turėtų imtis mokslinių tyrimų institutai. Laikas išsklaidyti mitus, kad žemdirbiai gauna europinių lėšų, o paskui tik slidinėja Alpėse ir deginasi Maljorkos paplūdimiuose. Kai ūkininkas kandidatuoja į Seimą, savivaldybių tarybas, Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje perskaitę jo pajamų ir turto deklaracijas rinkėjai gali išsižioti iš apmaudo, nepasitenkinimo – oho, koks turtingas! Visi pastebi tik ūkininkų pajamas. O kiek pinigų jie išleidžia kitų metų derliui – niekam nerūpi“, – apibendrino A. Salamakinas.

Įprato lengvai gauti maisto

Lina MEILUTĖ-DATKŪNIENĖ

^{Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkė}

Šiuolaikinė vartotojiška visuomenė įprato lengvai gauti maisto. Keli žingsniai nuo namų – ir jau esi prekybos centre, kur akys raibsta nuo spalvingai įpakuotų dešrų, kumpių, visokiausių rūšių duonų, net naujoviškų, kurių kepaluose trečdalis kvietinių ir ruginių miltų pakeista džiovintomis daržovėmis. Dauguma miestiečių nebesuka galvos, kas užaugino tas daržoves, kiek laiko, kantrybės reikia, kol iš šviežio, ką tik pamelžto karvės pieno pagamini kvapnų sūrį.

Dėl greitos gyvenimo tėkmės šiuolaikiniai žmonės nesigilina į reiškinių esmę. Gyvena čia ir dabar.

Tada lengviau įteigti visuomenei, kad iš ūkininkų jokios naudos, jie tik retus laukinius gyvūnėlius, vabalėlius ir pievų vaistažoles naikina. Sunku pasakyti, kas Lietuvoje kuria priešiškumo žemdirbiams atmosferą – farmacijos pramonė, didelės kompanijos, gaminančios „ateities maistą“ – iš jaučio raumenų ląstelių laboratorijose išaugintą jautieną ar trimačiu spausdintuvu „išsuktą“ medų.

Jau ne tik vaikams atrodo, kad duona savaime užauga ant medžių.

Lietuviai nuo seniausių laikų juto ypatingą pagarbą duonai. Buvo įprasta netyčia ant grindų nukritusį duonos gabalėlį pakelti ir pabučiuoti. Šiandien duona virto kasdieniu masinės prekybos produktu. Europos Komisija (EK) stengiasi, kad iki 2030 m. bent perpus sumažėtų išmetamų dar visai tinkamų maisto produktų. Europoje, taip pat ir Lietuvoje, maistas beprotiškai švaistomas. EK duomenimis, kasmet į žemyno atliekų konteinerius patenka apie 88 mln. tonų valgių.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS