Trys Šileikų kartos – Dainius, Feliksas ir Antanas. Asmeninio archyvo nuotr.

Antanas Šileika, angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas, teigia rašantis apie Lietuvą ir lietuvius Kanados skaitytojams. Vienas iš penkių jo romanų „Pogrindis“, kuriame pasakojama apie pokario rezistenciją, įtrauktas į geriausių Kanados knygų šimtuką. Lietuviškai išverstas apsakymų rinkinys „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 metų Lietuvos metų knygos rinkimų penketuką. Pernai rašytojas išleido prisiminimų knygą „Basakojis bingo pranešėjas“, kuri jau išversta į lietuvių kalbą ir pamėgta skaitytojų.

Vaikystė priemiestyje

Šileikų šeima, kaip ir tūkstančiai pabėgėlių, baigiantis karui pasitraukė į Vakarus tikėdamiesi, kad Lietuvą palieka trumpam. Antanas gimė jau Kanadoje. Namui pirkti nebuvo pinigų, todėl beveik metus šeima gyveno statomo namo rūsyje, kol tėvas per kelerius metus savo rankomis pastatė būstą. Lietuvos policijoje dirbęs vyras buvo priverstas uždarbiauti statybose, o motina, baigusi chemijos studijas, įsidarbino narkotikų eksperte. Trys Šileikų vaikai lankė anglakalbę gimnaziją.

„Darbštus, taupus, valstietiškos prigimties tėvas mus spaudė prie darbo. Šeimoje buvo puoselėjama lietuvybė, katalikybė – tai buvo tėvų dvasinė atrama svetimame pasaulyje. Kanada buvo nuobodi šalis, palyginti su kaimyne Amerika, kur klestėjo hipių judėjimas, laisva meilė ir moderni muzika. Toronto priemiestis Vestonas, kur gyvenome, man atrodė nykiausias užkampis, pats pasaulio pakraštys… Emigrantai savo vaikus buvo įkalinę senoviškų pažiūrų pasaulyje: vertė lankyti šeštadieninę lietuvių mokyklą, šokti tautinius šokius, sekmadieniais lankyti bažnyčią. Nekenčiau tų šokių… Sunku būti geru berniuku. Geri berniukai kenčia labiausiai, bet nenorėjau liūdinti tėvų. Tas gerumas mane žudė“, – prisiminė rašytojas.

Kanadoje gyveno daug emigrantų, bet atvykėliai iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių labiau pasitikėjo savimi nei Rytų europiečiai. „Kartais mokykloje sukdavau gaublį ir ieškodavau Lietuvos, Estijos, Ukrainos – šalių, iš kurių atvyko mano tėvai ir kaimynai, bet jų nerasdavau. Jausdavausi nesmagiai, kad esu kilęs iš neegzistuojančios šalies vaiduoklės, kurios išvis nėra žemėlapyje“, – pasakojo A.Šileika. Tačiau vaikui visam gyvenimui įstrigo paslaptingi, baugūs tėvų pasakojimai apie Lietuvą, juose susipynę mitai ir realybė vėliau atgimė jo knygose.

Rašytojas dalija autografus Lietuvos skaitytojams Martyno Mažvydo bibliotekoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Rašytojas dalija autografus Lietuvos skaitytojams Martyno Mažvydo bibliotekoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Atkeršijo broliams

Prisiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ – savotiškas rašytojo kerštas broliams. „Vienas buvo dešimt metų, kitas – šešeriais metais už mane vyresnis, todėl per juos neturėjau ramybės – nuolat mane auklėjo… Man jau 65-eri, bet kai susitinkame, juodu iki šiol mane moko gyventi. Knygoje išklojau visą teisybę: kaip abu per televizorių ištisai stebėdavo sporto varžybas, neleisdami man žiūrėti taip trokštamų filmų, kaip vertė mane žaisti beisbolą ir amerikietišką futbolą, nors tų žaidimų nemėgau, o kartą net pataikė į kaktą su beisbolo lazda… Tada man buvo baisu, o skaitytojams ta vieta knygoje sukelia juoką. Vyresnysis brolis perskaitęs knygą pareiškė, kad aš prisigalvojau nebūtų dalykų, todėl pats parašys knygą, kuri vadinsis „Tiesa“. Taigi, rašytojo darbe būna labai smagių momentų, kai gali atsikeršyti, – nusijuokė rašytojas. – Štai gimnazijoje man vokiečių kalbą dėstė griežta, pikta mokytoja, kurios labai nemėgau. Todėl kitame romane jos vardu pavadinau vieną veikėją, kuri nužudoma, o jos lavonas pakišamas po ledu…“

Mokslams užsidirbo

Baigęs vidurinę, vaikinas svajojo stoti į Toronto universitetą, bet tėvas lyg kirviu nukirto: „Manai, mes mokėsime už tavo mokslus? To tikrai nebus. Dirbk, pats mokėk už mokslus ir džiaukis, kad tau pasisekė – tave maitinsime ir rengsime.“ Būsimasis rašytojas išbandė daug įvairiausių darbų: chemijos gamyklos skysčių ceche dirbo pavojingų chemikalų maišytoju, kontraceptikų gamykloje – naktiniu patalpų valytoju, buvo ir kepyklos gaminių išvežiotoju, keliaujančiu aktoriumi, bingo žaidimo pranešėju… Ir vis dėlto Toronto universitetą baigė, o jį baigęs įsidarbino Šv. Mykolo koledže automobilių stovėjimo aikštelės prižiūrėtoju.

„Turėjau sėdėti būdelėje ir stebėti, kad žmonės tvarkingai statytų automobilius. Darbas neprestižinis, bet nesunkus, likdavo laiko svajoti, o svarbiausia – pagaliau ištrūkau iš Vestono ir tėvų kontrolės, išsinuomojau butą miesto centre. Mane viliojo literatūra ir menas, miesto šurmulys, kino teatrai, rodantys europietiškus filmus… Atsikračiau praeities ir buvau pasirengęs žengti į ateitį“ – pasakojo rašytojas.

Žmona – lietuvė

„Tėvai mums leido draugauti tik su lietuvių vaikais ir į galvą kalė mintį, kad turėčiau vesti lietuvę žmoną. Aš ir pats norėjau vesti lietuvaitę, nes taip atrodė paprasčiau, juk tokiai merginai nieko nereikėjo aiškinti – nuo Lietuvos laisvės idėjos iki cepelinų ar Kūčių. Su būsimąja žmona Snaige Valiūnaite, grafike ir tapytoja, artimiau susipažinau sėdėdamas automobilių aikštelės prižiūrėtojo būdelėje, nors vaikystėje žaisdavome su jos broliu Vosaga Biče, kur daug lietuvių šeimų turėjo vasarnamius. Kai Snaigė išvyko studijuoti į Paryžiaus meno mokyklą, nusekiau iš paskos“, – savo gyvenimo istoriją dėstė A.Šileika.

Paryžiuje Snaigė su Antanu susituokė ir grįžo į Kanadą. „Iš dalies – dėl mano senstančių tėvų, iš dalies dėl to, kad, norėdamas rašyti, turėjau gyventi tarp anglakalbių žmonių. Paryžius man iki šiol liko romantikos, meilės ir laisvo gyvenimo sostinė“, – teigė rašytojas.

Snaigė ir Antanas Šileikos susituokė Paryžiuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Snaigė ir Antanas Šileikos susituokė Paryžiuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Rašo kanadiečiams

Grįžęs A.Šileika kurį laiką dirbo literatūros žurnale „Descant“, vėliau koledže dėstė anglų kalbą, uždarbiavo rašydamas straipsnius ir rengdamas radijo laidas. Vaikystėje bodėjęsis lietuvybe, suaugęs ėmė domėtis Lietuva ir jos istorija, filosofija, Santaros suvažiavimuose klausydavosi diskusijų, paskaitų.

„Niekada nemaniau, kad rašysiu lietuviškomis temomis. Mano knygos skirtos Kanados skaitytojams, bet visų mano romanų herojai kilę iš Lietuvos“, – sakė jis.

Apie Lietuvą ir lietuvius viena po kitos išėjo trys rašytojo knygos: „Pirkiniai išsimokėtinai“ – apie emigrantų kasdienybę Toronto priemiestyje; „Bronzinė moteris“ – apie skulptoriaus, grafiko Petro Rimšos ir skulptoriaus Žako Lipšico, vienos kartos menininkų, skirtingai susiklosčiusius likimus. „Kai „Bronzinę moterį“ išvertė į lietuvių kalbą, man buvo baisoka, kaip ją priims lietuvių skaitytojai, nes vertėjas Valdas Petrauskas perskaitęs pasakė: „Kiek tu čia padarei visokių klaidų…“ – pasakojo rašytojas. Trečioji knyga „Pogrindis“ – apie pokario rezistenciją Lietuvoje, ji buvo įtraukta į geriausių Kanados knygų šimtuką. Prieš rašydamas šią knygą A.Šileika daug skaitė apie partizanų kovas Lietuvoje (tarp jų – Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimus), domėjosi vaikų poeto Kosto Kubilinsko likimu.

Įkalbėjo žmona ir leidėjas

Rašytojas su žmona dažnai lankosi Lietuvoje, čia gyvena jo sūnus Dainius su šeima.

„Su Snaige visuomet bendravome angliškai, bet kai gimė sūnūs Dainius ir Gintaras, tarpusavyje pradėjome kalbėtis lietuviškai, dar gerai nemokėdami kalbos, nes norėjome, kad mūsų berniukai kalbėtų lietuviškai. Mokėmės lietuvių kartu su vaikais“, – teigė A.Šileika.

Naujausia rašytojo knyga gimė netikėtai. „Nenorėjau rašyti prisiminimų knygos, tam reikia drąsos, o man buvo baisoka… Bet kartą Toronto knygų mugėje sėdėjome bare su žmona Snaige ir leidėju Džeku Davidu. Kaip visada, kai išgeriu du kokteilius arba du puodelius kavos (rezultatas tas pats), pradedu pasakoti juokingas istorijas iš savo gyvenimo. Džekas klausė klausė tų mano istorijų ir sako: „Nustok šnekėti, pradėk rašyti“. Ir žmona pakartojo tą patį, o tai, kad žmonos visada reikia klausyti, supratau jau seniai… Taip gimė „Basakojis bingo pranešėjas“. Snaigė pirmoji perskaitė rankraštį ir pasakė: „Įdomios istorijos, bet aštuonių iš dvidešimties reikėtų atsisakyti.“ Nenorėjau ja tikėti – juk dailininkai nieko neišmano apie literatūrą. Bet ir knygos redaktoriaus patarimas buvo toks pat – atsisakyti tų pačių istorijų… O jeigu du žmonės tau pasako tą patį, vadinasi, tai tiesa. Taip knygoje liko dvylika istorijų“, prisiminė A.Šileika.

Vargai per ilgą liežuvį

„Esu pleputis, kartais per daug pasakau, nemoku patylėti… Aprašiau Paryžiaus laikų draugą Keną, kuris išskrido į Beirutą nušviesti karo baisybių. Būdamas bohemišku rašytoju, pateko į kalėjimą, o iš jo išėjęs virto fanatišku respublikonu… Maniau, kad jis neperskaitys mano knygos ir jo paties niekada nepamatysiu, nes gyvena Amerikoje. Kai išėjo knyga, netikėtai gaunu jo laišką – atvažiuoja į Torontą, į konferenciją. Išsigandau: gal jis jau advokatus pasamdė? Mums susitikus po pirmo butelio vyno supratau: jis neskaitė mano knygos… Po antro butelio vyno prisiminėme Paryžių, kaip ten buvo smagu… Po trečio butelio vyno neiškenčiau ir per savo ilgą liežuvį prasitariau, kad išleidau naują knygą, kurioje papasakojau ir apie jį… Kenas tuoj pat išsiblaivė ir pareiškė: „Duok dabar knygą, aš skaitysiu…“ Turėjau duoti. Visą naktį neužmigau grauždamas save, kam prasitariau. Bet paskui gavau jo laišką: „Perskaičiau, visai nieko, bet aš būčiau viską kitaip aprašęs…“– pasakojo rašytojas.

Lietuvos atstovas Kanadoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, A.Šileika buvo įtrauktas į politiką, nes ne tik Kanada, bet ir visas pasaulis tuo metu domėjosi, kas vyksta už geležinės uždangos. Po 50 metų žemėlapyje vėl atsirado dingusi valstybė Lietuva.

„Buvau prasčiausias šeštadieninės lietuvių mokyklos mokinys. Ir staiga man Kanados žiniasklaidos atstovai skambina ir klausia: „O kas buvo tas Vytautas Didysis?“ – kvatojo rašytojas. – 1993 metais mečiau rašytojauti ir ketverius metus užsiėmiau žurnalistika ir politika, spausdamas Kanados valdžią, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.“

A.Šileikos iniciatyva į Kanadą atvyko tuometinės Aukščiausiosios tarybos vicepirmininkas Bronislavas Kuzmickas, kuris buvo pristatytas šalies politikams bei žurnalistams. Svečias iš Lietuvos padarė puikų įspūdį, o A.Šileika dirbo jo vertėju, patarėju ir įvaizdžio kūrėju. Šį įvykį rašytojas prisiminimų knygoje aprašo su gera ironijos ir humoro doze.

Stebina knygų mugės

Rašytojo nuomone, lietuviams literatūra yra daug svarbesnė nei kanadiečiams.

„Ten žmonės pamišę dėl sporto, o kultūra retas kuris domisi. Labai nustebau pamatęs, kaip Lietuvoje knygų mugėje minios žmonių grūdasi prie stendų, graibsto knygas, stovi ilgiausiose eilėse, kad gautų autografą. Man tai atrodė kaip stebuklas. Kanada – didelė šalis, mugės vyksta retai, viena jų net buvo uždaryta, nes nesulaukė skaitytojų…“

Paklaustas, ar jam patinka lietuvių autorių knygos, rašytojas atsakė perskaitęs Sigito Parulskio, Alvydo Šlepiko, Kristinos Sabaliauskaitės kūrinius, tačiau labiausiai jam įstrigo jo tėvų kartos žmonių, kurie nėra profesionalūs rašytojai, prisiminimų knygos.

„Jie rašo paprastai, nuoširdžiai… Viena tokių knygų – „Petras Rimša pasakoja“. Man įdomi toji dingusi Lietuva, dingęs tėvų pasaulis… Kadaise blaškiausi tarp dviejų tėvynių – Kanados ir Lietuvos. Dabar suprantu, kad man pasisekė – aš turiu jas abi.“