Lietuvos kariuomenės karininkas majoras Donatas Mazurkevičius savo vaikystės svajonę įgyvendino gimtinėje – Kybartų kaimelyje, Lazdijų rajone. Jo įkurtas muziejus „Jotvingių kiemas“ įtrauktas į lankomiausių rajono objektų sąrašą.

Širdis – jotvingių žemei

Lietuvos istorijai karininkas širdį atidavė dar jaunystėje, kai sugalvojo, kaip jotvingius prikelti iš užmaršties. Jotvingiai – išnykusi baltų gentis, gyvenusi teritorijoje, kuri apėmė dabartinę Lenkijos Palenkės vaivadiją, Vakarų Baltarusiją ir didžiąją dalį dabartinės Dzūkijos bei Suvalkijos. Kalba ir kultūra jotvingiai buvo artimi lietuviams. Jotvingius asimiliavo rusėnai (būsimieji baltarusiai), lietuviai ir lenkai. Šiandieniniai dzūkai iš dalies yra jotvingių genties palikuonys. Būtent Dzūkijoje daugiausia galima rasti jotvingių vardą įamžinančių paminklų.

Augęs gamtoje, vienkiemyje, Donatas sumanė ant vienos kalvos įsteigti tokį muziejų ir istoriją įrašyti akmenimis.

Didžiąją dalį "Jotvingių kiemo" ekspozicijos sudaro gamtos paveldas - įstabių formų akmenys, suvežti iš kitų vietovių. Asmeninio archyvo nuotr.

„Muziejaus pagrindas – fosilijos, suakmenėję mūsų gamtos paminklai, akmenys (jotvingių kalba akmuo yra stabis),– pasakojo D.Mazurkevičius. – Žinoma, jame yra ir senųjų apyvokos daiktų, girnapusių, akmeninių kirvukų iš akmens amžiaus bei kitų daiktų.“ Muziejaus įkūrėjas kaupia ir pasakojimus bei istorinius faktus. „Nors jotvingių kaip genties neliko – jie buvo palaužti ir žuvo, jie įamžinti mūsų charakteriuose, – pripažino atidžiai jotvingių istoriją išstudijavęs Donatas. – Manau, kiekvienas Pietų Lietuvos gyventojas gali save kildinti iš jotvingių.“

Į sodybą karininkas užsuka bent kartą per mėnesį, o vasarą joje praleidžia ir kelias savaites. Daug tenka dirbti tvarkant muziejaus aplinką – pjauti žolę, rinkti lapus. „Po truputį atnaujinu ir patį muziejų, – pasakojo jis. – Eksponatus reikia nušveisti, išrikiuoti, pastatyti taip, kad nepargriūtų. Saugau tai, kas įkurta jau 1990 metais, ir visada laukiu norinčiųjų atvykti.“

Beje, muziejus yra nemokamas, nebent žmonės nori paaukoti. Nors tai užkampis ir valstybės pakraštys, vis dėlto keli šimtai žmonių per metus apsilanko. Apsilankantieji pageidauja eskursijų, tačiau ne visuomet karininkas gali išpildyti atvykėlių norus, tada jį pavaduoja mama Danutė.

Jotvingio sostas - puiki vieta poilsiui ir pačiam majorui D. Mazurkevičiui. Asmeninio archyvo nuotr.

Jotvingių palikuonis

Save Donatas laiko jotvingiu. „Toje vietoje, kurioje jie gyveno, aš gimiau ir augau, mane visada žavėjo jotvingių genties narsumas, veržlumas, – sakė jis. – Nepamirštama, kad jie, spaudžiami trijų galingų priešų, sugebėjo atsilaikyti keletą šimtmečių ir būti nepavergti. Nors galiausiai ir žuvo nelygioje kovoje, bet niekada nepasidavė. Kai esi toje vietoje užaugęs, norisi tą garbingą istoriją tęsti.“

Donato teigimu, jotvingių gentis neišnyko be pėdsakų, mumyse yra likęs jų genetinis kodas. „Jotvingiai buvo asimiliuoti gretimų didesnių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių. Bet jų žemė ir jų palikuonys – mes – liko. Ir šio regiono, esančio trijų valstybių sankirtoje, istorija yra jotvingių ir jų palikuonių istorija“, – įsitikinęs Donatas.

Beje, būtent jis, minint Žalgirio mūšio metines istoriniame Griunvaldo lauke, Lenkijoje, buvo išrinktas atlikti Vytauto Didžiojo vaidmenį. Nuo to laiko jam ne kartą teko pasirodyti šiame amplua.

„Manau, tam ruošiausi nuo mažens. Mano tėvelis išmokė mane joti arkliu, paskatino domėtis istorija. Pasąmonėje visada glūdėjo sudvasintas Vytauto paveikslas. Jis – didis žmogus. Tad Vytauto Didžiojo vaidmuo man – didelė garbė. Tai tikrai nėra atsitiktinumas, aš visada norėjau, kad jo paveikslas atgimtų visų žmonių dvasioje, ir manau, man tai pavyko. Atskaitos tašku laikau apsilankymą Perlojoje prie Vytauto Didžiojo paminklo, kai mano buvo 12 metų. Nuo pat paauglystės norėjau sužadinti tautiečių domėjimąsi savo istorija, kartu pakelti mūsų visų dvasinę savivertę“, –pasakoja Donatas.

Istorinė rekonstrukcija privertė karininką dar geriau suvokti tos epochos realybę. „Apsirengiau šarvus, patyriau jų karštį, svorį, pajutau, kaip žirgas elgiasi, ir viską išgyvenau pats, – sakė karininkas.– Istorijos sudabartinimas tarsi perkelia žmogų į praeitį. Galima patirti tai, ko skaitydamas knygas ar žiūrėdamas filmus niekada nepajausi“, – teigia muziejaus įkūrėjas.

Gimtinėje jis – dažnas svečias. Prižiūri savo sukurtą „Jotvingių kiemą“, aplanko mamą, gretimoje sodyboje avininkystės ūkį įkūrusį brolį Arūną, jauniausią iš trijų brolių Mazurkevičių.

Keturios iš girnapusių sukurtos skulptūrinės kompozicijos, pastatytos pagal pasaulio šalis, simbolizuoja dangų, žemę, skaistyklą ir pragarą. Asmeninio archyvo nuotr.

Gamtos ir istorijos paveldas

Muziejuje po atviru dangumi gražiai ir kūrybiškai persipina Lazdijų gamtos ir žmonių istorijos: greta unikalių gamtos kūrinių čia savo vietą rado šio krašto istorijos simboliai – karo laikų sviedinių tūtos, etnografiniai buities reikmenys, nuo valstybės sienos atgabenti jau nebenaudojami pasienio stulpai, atspindintys epochos peripetijas ir skaudžią praeitį.

Nemažą dalį „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos sudaro gamtos paveldas. Visų pirma tai akmenys, suvežti iš aplinkinių laukų bei tolimesnių vietovių, neretai – labai įstabių formų. Dar būdamas vaikas Donatas pradėjo rinkti ir kolekcionuoti įdomesnius akmenukus. Vaikystės pomėgis nepraėjo ir užaugus. Vyras neslėpė – kai susižavėjęs akmenimis pradėjo juos tempti į savo sodybą, daugelis, tarp jų ir artimieji, žvelgė į jį sunerimę ir nelabai pritarė jo sumanymui. „Kadangi esu žmogus, turintis labai mažus poreikius, bet didžiulius polėkius, teko jiems priimti mano vizijas, nors jos pasirodė ir neįmanomos. Tačiau aš esu užsispyręs“, – sakė pašnekovas.

Akmuo, pasak Donato, – puikiausias metraštininkas, netgi egzistuoja teorija, kad akmuo kaip kietasis diskas įrašo informaciją, kurios mes dar nemokame perskaityti. Beje, akmenys jotvingių pasaulėjautoje buvo labai svarbūs. Savo mirusiųjų kapus ilgus amžius jotvingiai apdėdavo akmenų krūsnimis, taip jie darė vieninteliai iš septynių baltų genčių.

Vytauto Didžiojo vaidmenį suvaidinęs karininkas vertina kaip didžiulę garbę. Asmeninio archyvo nuotr.

Dovanoti eksponatai

Didžiąją „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos dalį sudaro senieji šio krašto žmonių buities reikmenys ir padargai. Sužinoję apie Donato kuriamą muziejų, daug eksponatų padovanojo aplinkinių kaimų gyventojai. Dabar karininkas įrengė ir seklyčią, kur žmonės gali užeiti, išgerti arbatos. „Pernai vyko šeimų ralis, dvi paras sodyboje gyveno apie 70 jo dalyvių, kurie susipažino su Lazdijų kraštu“, – pasakojo muziejaus įkūrėjas.

Donatas stengiasi savo muziejuje atspindėti visas istorines epochas. Sovietmetį simbolizuoja Marytės Melnikaitės kolūkio ženklas, sudaužytas prieš keliolika metų. Lyg padalyto jotvingių krašto simbolis – du pasienio stulpai, kuriuos Donatui atidavė pasieniečiai, kai sovietų statyti stulpai buvo keičiami naujais, lietuviškais. Ant vieno stulpo liko originalūs lietuviški simboliai (mūsų valstybei atkūrus Nepriklausomybę, iš pradžių buvo perdažyti sovietų pastatyti pasienio stulpai, tik vėliau jie buvo pakeisti naujais), ant kito Donatas pritvirtino lenkiškus. Pirmojo muziejaus Lietuvoje steigėjo Dionizo Poškos išskobti baubliai tapo pavyzdžiu Donatui – savo rankomis iš tuopos kamieno išskobė trobelę su stogu, kurios viduje įrengė mažytę koplytėlę. Ekspozicijoje yra ir senojo baltų tikėjimo, ir krikščionybės akcentų.

Visata ir angelas

,,Jotvingių kiemas“ susideda iš keturių dalių, kurių kiekviena turi savo prasmę ir paskirtį: Kiemas, Būklės, Stablaukis ir Šventagardis. Vieną ekspozicijos dalį vyras paskyrė savo seneliams ir proseneliams atminti. Čia yra ir paminklas, skirtas senelio broliui poetui Petrui Mazurkevičiui, padėjusiam pabėgėliams trauktis į Vakarus. Sovietinių saugumiečių nužudyto vos 24 metų jaunuolio palaidojimo vieta nežinoma.

Įspūdingiausia „Jotvingių kiemo“ muziejinės kalvos vieta – kompozicija „Visata“. Keturios iš girnapusių sukurtos skulptūrinės kompozicijos, pastatytos pagal pasaulio šalis, simbolizuoja dangų, žemę, skaistyklą ir pragarą. Tai atspindi ir metų laikus, paros virsmą bei žmogaus dvasines būsenas ir kelionę nuo gimimo iki pat mirties. Šios kompozicijos centre – dvasios stiprybę simbolizuojanti ąžuolinė Angelo skulptūra. Anot Donato, „Jotvingių kieme“ per kūrinius, sukurtus gamtos ir žmonių, jis bando papasakoti jotvingių žemės istoriją. O muziejuje po atviru dangumi garbingą vietą užimantys akmenys – geriausi gamtos evoliucijos ir žmogaus istorijos metraštininkai. „Jaučiu, kad darau prasmingą darbą, juk ne vien Vilnius, Kaunas ar koks UNESCO objektas gali garsinti Lietuvą, manau, kiekvienas kraštas ir regionas yra unikalus, – pripažino Donatas. – Kaimas nėra vien gamta, bet ir vietinė kultūra, istorija, žmonių charakteris ir visa tai gali būti unikalu.“