Baugina didėjanti emigracija ir regionų atsilikimas? Nekelkime panikos. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šį išbandymą atlaikiusios valstybės surado sėkmės formulę: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.“ Užsienio ekspertai pataria emigrantus panaudoti kaip neoficialius verslo ambasadorius. Atėjo laikas investicijoms pasiekti regionus. Kitos išeities nėra.

Panaudojo emigrantus

Kaune viešėjęs verslininkas iš Airijos, kompanijos „ConnectIreland“ vadovas Andrew Parishas, sužinojęs apie Lietuvą kamuojantį emigracijos baubą, ramino ir drąsino. „Emigrantų tauta yra verslininkų tauta. Mes, airiai, šį teiginį patvirtinome praktiškai“, – teigė jis.

Su emigracija ir jos sukeltomis problemomis šalies regionuose Airija susidūrė 1973 m. įstojusi į ES ir jas sėkmingai išsprendė. Manoma, kad pasaulyje iš viso yra apie 7,6 mln. airių, o Airijoje jų liko tik 4,4 mln. Per 2 mln. airių gyvena Jungtinėje Karalystėje, per milijoną – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Prieš 8 metus Airijos vyriausybė priėmė protingą sprendimą – nutarė pasaulyje pasklidusią airių diasporą sutelkti darbui Airijai. Buvo sukurta institucija, kuri kreipėsi į gausią tarptautinę airių bendruomenę ir paprašė pranešti, jeigu kurioje nors šalyje kokia nors įmonė nori, gali ar sutiktų Airijai pagelbėti, investuoti ar nors reklamuoti Airijos įmones“, – pasakojo A.Parishas.

Andrew Parishas

Prie šios idėjos labai aktyviai prisidėjo ir nevyriausybinės organizacijos.

„Į mūsų duomenų bazę netrukus buvo įtraukti per 100 tūkst. emigravusių airių visame pasaulyje. Atsirado investuotojų JAV ir kitose šalyse. Šios idėjos rezultatas – į Airiją persikėlė ar buvo įsteigtos 96 naujos įmonės. Be to, 72 proc. jų pritarė mūsų patarimui pasirinkti regionus“, – sakė A.Parishas.

Vieni airiai grįžo į tėvynę, o kiti Airijai dirba gyvendami visuose žemynuose.

Baimės pasekmės

Pasak Seimo nario Dainiaus Kreivio, Lietuvoje ilgą laiką buvo manoma, kad šalyje įsikūrę užsieniečiai išnaudos lietuvius. Paradoksalu, tačiau prieš 15–20 metų taip užsienio investuotojus vertino ne tik gyventojai, bet ir konkurencijos baiminęsi verslininkai. Pastaraisiais metais lietuvių mąstymas pasikeitė, deja, praradome labai daug laiko. Šiuo metu užsienio investicijos Lietuvoje tesudaro iki 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o ES vidurkis – apie 4 proc. Ar turime vilčių sumažinti šį atsilikimą, juo labiau kad nuo 2020-ųjų, tikėtina, sumažės ES parama, kuri sudaro apie 2 proc. Lietuvos BVP.

„Norėdami nors priartėti iki ES vidurkio ir išgelbėti regionus, per artimiausius metus užsienio investicijas turėtume padidinti net 6 kartus“, – sakė tarptautinės personalo konsultacijų kompanijos „Strategic Staffing Solutions“ regiono vadovas Mantas Paškevičius.

Prie šio tikslo ketina prisidėti ir airiai. „Lietuva turi didelį potencialą plėtoti maisto pramonę, jums reikia tuo pasinaudoti. Žinau, kad viena Airijos kompanija įsikurs Šiaulių laisvojoje ekonominėje zonoje, ir tie airiai planuoja kviesti lietuvius emigrantus sugrįžti į Lietuvą ir įsidarbinti jų steigiamoje įmonėje“, – pasakojo nepaprastasis ir įgaliotasis Airijos ambasadorius Lietuvoje Davidas Robertas Noonanas.

Kaimynų dėmesys

Seimo narys Žygimantas Pavilionis kritikuoja ekonomistus, kurie mano, kad investuoti verta tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jam pritaria ir D. Kreivys. „Turime pasinaudoti ES šalių patirtimi. Ir ne tik Airijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje regionai labai išvystyti, juose veikia stiprios tiek prancūzų, tiek užsienio kapitalo įmonės. Kitas teigiamas pavyzdys – mūsų kaimynė Lenkija. Buvęs Lenkijos finansų ministras, naujasis premjeras Mateuszas Morawieckis pasiūlė Lenkijos ekonomikos vystymo planą, kurio pagrindas – šalies regionų stiprinimas“, – sakė D.Kreivys.

Londono Sičio lietuvių klubo prezidentas Marius Raugalas irgi įsitikinęs, kad būtų naudinga investuoti į Lietuvos regionus. Jo manymu, išlaikyti lietuvius ir susigrąžinti jau emigravusiuosius galima tik regionuose sukūrus gerai atlyginamų darbo vietų. Tokių sėkmės istorijų jau yra.

Marius Raugalas

Uždaras ratas

Taigi atėjo laikas dėmesį sutelkti į regionus. Kas trukdo? Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus skambina pavojaus varpais, esą nuo darbo vietų kūrėjų sistemingai atsiribojama priimant regionų plėtros sprendimus. Jis tikina, kad savivaldybės neefektyviai panaudoja Vyriausybės skirtus pinigus. „Dažniausiai pasirenkama kloti trinkeles centrinėse miestelių aikštėse. Miesteliai pagražėja, tačiau ar tokios valstybės investicijos stiprina regiono socialinę ir ekonominę galią?“ – retoriškai klausė V.Sutkus.

Jo žodžius patvirtino Valstybės kontrolė. Jos skaičiavimais, iki 2016-ųjų savivaldybės 108 daugiafunkciams centrams steigti panaudojo per 111 mln. ir dar panaudos 169 mln. eurų valstybės pinigų. Paskui savivaldybės valstybės lėšomis šiuos centrus turės išlaikyti. O kiek sukurta naujų darbo vietų? Šnipštas.

Uždaras ratas – regionuose trūksta reikiamų kvalifikuotų darbuotojų, o jų trūksta todėl, kad regionuose trūksta gerai ar nors vidutiniškai atlyginamų darbo vietų. „Niekas neprivers verslininkų regionuose kurti naujų darbo vietų, jeigu valstybė nesudarys verslui palankių sąlygų“, – aiškino M.Paškevičius.

Išeitis

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Vidmantas Janulevičius ragino regionų gaivinimą susieti su pasaulyje jau prasidėjusia vadinamąja ketvirtąja pramonės revoliucija – skaitmenizacijos diegimu.

„Išeitis – didinti darbo našumą. Lietuva yra viena iš santykinai daugiausia eksportuojančių valstybių ES. Mūsų eksportas sudaro per 20 proc. BVP, taigi neatsiliekame nuo Vokietijos. Tačiau jeigu neplėtosime aukštos pridėtinės vertės produktų gamybos ir liksime žaliavų eksportuotojais, konkuruoti bus vis sunkiau“, – tikino V.Janulevičius.

Vidmantas Janulevičius

Ar galime lyginti regioninę politiką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

Pasak M.Paškevičiaus, Latvijoje ir Estijoje vyrauja vieno didelio miesto ekonomikos, o Lietuvos regionuose yra daugiau išsivysčiusių pramoninių centrų. Taigi šiuo požiūriu turime pranašumą, kurį reikia išnaudoti.

„Investicijų gali tikėtis aštuoni stambesni regionai, o kaimiškieji regionai vargu ar artimiausiais metais sulauks investuotojų dėmesio“, – prognozavo D.Kreivys.

Kai trūksta noro

Remiantis Nacionalinės mokslo programos 2017–2018 m. projekto „Regioniniai gerovės skirtumai Lietuvoje“ duomenimis, daugumą šalies teritorijų sudaro savivaldybės, kuriose darbingo amžiaus gyventojų skaičius 2001–2016 m. sparčiai mažėjo. Šis rodiklis augo tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestuose. Dėl nepalankios demografinės raidos sparčiausiai darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažėjo Ignalinos, Pakruojo, Kelmės, Biržų rajonuose, Alytaus mieste ir Pagėgių bei Visagino ir Akmenės savivaldybėse. Labiausiai dėl to nukentėjo būtent mažesnieji šalies regionai. Kaip šį procesą sustabdyti?

Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovo Arūno Pociaus, didžiausią įtaką darbo vietų skaičiaus augimui regionuose turi būtent verslumo skatinimas. Ekspertas mano, kad ieškančių darbo žmonių kvalifikacijos kėlimas turi teigiamos įtakos darbo vietų skaičiaus didėjimui regionuose. Kita vertus, ekspertai pabrėžia, kad mažuose regionuose neretai trūksta noro dirbti, o kvalifikacijos kėlimas tampa nereikšmingas tais atvejais, jeigu mokamas labai mažas atlygis už darbą.

Taigi susidaro dar vienas uždaras ratas: naujos darbo vietos vangiai kuriamos, nes egzistuoja kvalifikuotų išteklių trūkumas, o didelė dalis esamų darbo išteklių nelabai suinteresuoti kelti kvalifikaciją dėl nepakankamos motyvacijos stokos.

Vieni žada, kiti daro

Prieš rinkimus į Seimą politikai žadėjo surasti galimybių gaivinti regionus. Vienas iš pažadų – iš sostinės perkelti kelias ministerijas ir kitas valstybės institucijas. Pažadai užmiršti. Tuo metu estai mažiau žadėjo, bet jau pradėjo įgyvendinti programą, pagal kurią numatoma iki 2019-ųjų iš Talino į regionus perkelti per tūkstantį gerai atlyginamų valstybinio sektoriaus darbo vietų. Estijos premjeras Juris Ratas pareikalavo, kad kiekviena ministerija parengtų konkrečius planus ir įgyvendinimo programą. Pasak Estijos valstybės valdymo ministro Jaako Abbo, darbo vietų perkėlimas iš Talino yra vienas iš prioritetinių Estijos vyriausybės uždavinių. „Vienodai patrauklių darbo vietų turi būti visoje Estijoje. Todėl mes tęsime pradėtą reformą, kad regionų centruose naujų darbo vietų kūrimas taptų nepertraukiamu procesu“, – teigė jis.

Kaip tai daroma? Pavyzdžiui, iš Talino į Rakverę perkelta Geologijos tarnyba. Be to, nuspręsta, pasitraukus valstybės tarnautojui, naujo specialisto ieškoti regionuose. Pirmiausia iš sostinės iškeliamos darbo vietos, kurių buvimo vieta neturi jokios įtakos darbui.

Reikia perspektyvos

Lietuvos verslininkai kritikuoja Vyriausybę, tačiau neretai ir jų pasiūlymai būna prieštaringi. Pavyzdžiui, regionuose dirbantys verslininkai ragina Vyriausybę skirti subsidijas jaunoms šeimoms įsigyti pirmąjį būstą būtent provincijoje. Neįsigilinęs gali pamanyti, kad verslininkų norai geri, tačiau paskui esi priverstas prisiminti posakį, kad neretai gerais norais ir kelias į pragarą yra grindžiamas. Ar tikrai perkantieji būstą būtų apsisprendę likti savo miestelyje? Kas garantuos, kad, pasinaudoję subsidija, jau kitais metais jie neišvyks dirbti į didmiestį ar kitą šalį? O jei šeima pasirinks sezoninį darbą užsienyje ir gyvens Lietuvos miestelyje? Kursime subsidijas gavusių šeimų registrą ir juos seksime?

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentės Editos Maslauskaitės, kuo painesnė ir absurdiškesnė sistema, tuo daugiau sukuriama kelių ją apeiti. Kita vertus, nemokamų pietų nebūna. Vien už valstybės skolos palūkanas kasmet mokame apie 570 mln. eurų, arba kiekvienas po 200 eurų.

Išvada: žmonės norės gyventi regionuose tik tada, kai matys perspektyvą, kai bus darbo, galimybė uždirbti ir kokybiškai gyventi.

Vertindama Tarptautinės migracijos organizacijos atlikto tyrimo „Grįžtamoji migracija: regionų perspektyva“ rezultatus, prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad migrantų susigrąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas savivaldoje. Pasak prezidentės, patirtis ir pavyzdžiai rodo, kad viskas prasideda nuo apačios, nuo tų paslaugų, kurios yra arčiausiai žmogaus. Savivaldybės yra bene svarbiausias lygmuo, kuriame reikėtų spręsti emigracijos problemas. Prezidentė pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį ne tik į atlyginimų ar darbo vietų klausimus, tačiau ir į tai, kokia šalyje ir jos institucijose kuriama atmosfera.

„Kartais lemia netgi ne atlyginimas, o būtent savijauta, integracijos galimybės, kaip žmonės priimami, netgi kaip biurokratas kalba su grįžusiu žmogumi – ar formaliai ir atstumiančiai, ar su užuojauta ir realiai norėdamas padėti“, – pabrėžė D.Grybauskaitė.

Prezidentės teigimu, Tarptautinės migracijos organizacijos atlikto tyrimo duomenys rodo, kad kas antras emigravęs lietuvis norėtų grįžti. Todėl savivaldybės turi įrodyti darbais, kad nori ir gali pasitikti norinčiuosius sugrįžti.