A.Žliobaitė: „Deja, daug kooperatyvų siekia pasinaudoti ne tiek kooperacijos nauda, kiek galimybe gauti ES ir valstybės paramą.“

Dažnas lietuvis ūkininkas vis dar susigundo svajonėmis kurti savo ūkį-tvirtovę. Pagal bendradarbiavimo aplinkos indeksą lietuviai tarp ES narių užima tik 18 vietą. Deja, dėl nesugebėjimo pasinaudoti kooperacijos privalumais lietuviai ūkininkai praranda milijonus eurų. Bet nepraraskime vilčių – pačių ūkininkų iniciatyva šįmet, tikėkimės, bus patobulinti kooperatyvų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir taisyklės.

Kooperatyvuose – 12 proc.

Lietuvis ūkininkas nuosavoje tvirtovėje nori sukaupti visą komplektą žemės ūkio technikos ir pasistatyti erdvius sandėlius. Nesvarbu, kad technika išnaudojama 20–30 proc., o sandėliuose daug laisvo ploto. Svarbu, kad visa tai – mano! Sakote, naudinga savo produkciją perdirbti? Toks ūkininkas pritaria šiai minčiai ir siekia savo ūkyje turėti nors ir nedidelį, bet nuosavą cechelį. Naudinga ir pačiam produkciją realizuoti? Naudinga, taigi reikia investuoti ir savarankiškai prekybai. Jungtis su kitais likimo broliais? Ne. Juk tokiu atveju reikėtų tartis, o gal net liksi apgautas. Todėl toks ūkininkas visus uždirbtus ir dar pasiskolintus pinigėlius išleidžia tik savo tvirtovei stiprinti.

Sakysite, jog toks vaizdelis jau retas? Klystate. Štai oficialūs „Eurostat“ duomenys: Lietuvoje tik 12 proc. ūkininkų dalyvauja kooperacijos procesuose, o Prancūzijoje į kooperatyvus susijungę 94,6 proc., Austrijoje – 90,7 proc., Airijoje – 74,8 proc. ir t. t. Kokios pasekmės? Būtent pastarosiose šalyse darbo produktyvumas yra gerokai didesnis palyginti su ES šalimis, kuriose žemas kooperacijos lygis.

Nemėgstame bendradarbiauti

Praėjusią savaitę Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) tyrimą apie kooperatinės veiklos strigimo priežastis ir projektą „Žemės ūkio kooperacijos skatinimas“ pristatė programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai – jauni, tačiau patirties užsienyje paragavę ir kitaip į kooperatinę veiklą žiūrintys žmonės. Taigi, „Kurk Lietuvai“ projekto dalyvė, įgijusi išsilavinimą užsienyje, apie 15 metų dirbusi įvairiose šiuolaikinėse kompanijose, Vėjūna Žalalytė pateikė duomenų, tarsi paaiškinančių, kodėl Lietuvoje dar yra tiek daug ūkininkų-nuosavų tvirtovių statytojų.

Statistikos žinovai nustatė vadinamąjį bendradarbiavimo aplinkos indeksą (BAI). Tai sudėtinis indeksas, nustatytas sujungus net 150 įvairių pasitikėjimo, rinkos skaidrumo bei laisvės indeksų. Tai – tarsi indeksų indeksas, parodantis, kurių ES valstybių piliečiai labiausiai linkę atverti savo širdį ir pasitikėti likimo broliais. Nuraminsiu jus – lietuviai ES ne paskutiniai. Už mūsų nugarų liko net 10 valstybių, tačiau džiaugtis pagrindo neturime. Lietuvių BAI yra 0,48. Mažesnį turi mūsų kaimynai latviai ir kiti likimo broliai iš buvusio sovietinio bloko – slovakai, slovėnai, rumunai, vengrai, kroatai ir bulgarai. Mažiau nei mes linkę bendradarbiauti ir saulės varginami ispanai, graikai bei italai. Pavyzdžiui, italų BAI yra tik 0,1. Tuo tarpu bendradarbiauti labiausiai linkę skandinavai. Štai suomių BAI siekia net 2,4. Šiek tiek jiems nusileidžia švedai, danai ir olandai (po 2,0), britai (1,7), vokiečiai (1,6). Mus lenkia ir estai (1,1), prancūzai, čekai ir kt.

Nors tai – netikslus, sąlyginis indeksas, akivaizdu, kad BAI atitinka tikrovę – kooperacija itin paplitusi šalyse, kurių BAI yra didžiausias.

Trupiniai konsultavimui

Kaip pakeisti lietuvius? Reikia ką nors daryti kitaip, nei darėme iki šiol. Štai pristatydama projektą V.Žalalytė sakė, kad Lietuvoje žinių perdavimo ir informavimo veiklos finansavimas nėra orientuotas į kooperatyvų plėtrą, o „minkštosioms“ paramos priemonėms – informavimui ir konsultavimui – 2014–2020 m. iš Kaimo plėtros programos (KPP) priemonių buvo skirta 2,7 proc., nors ES šalių vidurkis siekia 3,6 proc. Žinoma, tai tik skaičiai. Neverta tikėtis, kad tereikia skirti konsultavimui 3,6 proc. ir padėtis pagerės.

Deja, nenoras bendradarbiauti susiformavo per ilgus dešimtmečius, įskaitant sovietų laikus. Tačiau prieškarinėje Lietuvoje kooperatyvų vaidmuo buvo didelis. Taigi pastangų skatinant ūkininkus jungtis į kooperatyvus nevertėtų atsisakyti.

Pastaraisiais metais šioje srityje daug dirba pagrindinė žemdirbių organizacija – Žemės ūkio rūmai (ŽŪR). Beje, tai ir vienintelė organizacija šalyje, kuriai rūpi ne tik stambiųjų, bet ir vidutinių bei smulkiųjų ūkininkų ateitis. Vienintelė! Štai ŽŪR 2019 m. tiesiogiai surengtuose seminaruose apie kooperaciją ir jos naudą žemdirbiams dalyvavo 490 žmonių, netiesioginiuose seminaruose apie kooperaciją dalyvavo 2 030 žmonių, ir dar 2 040 valandų buvo skirta individualiam konsultavimui kooperacijos klausimais. Tačiau akivaizdu, kad šių pastangų neužtenka.

Parama – tik tikriesiems

Konsultuodami ūkininkus ŽŪR specialistai padarė išvadą, kad daug kooperatyvų siekia pasinaudoti ne tiek kooperacijos nauda, kiek galimybe gauti ES ir valstybės paramą. Tik gauti. Pasiimti ir panaudoti, pageidautina, savo nuožiūra. Šis niuansas labai svarbus.

„Pastebėjome, jog kai tik būdavo paskelbiami planai finansiškai remti žemės ūkio kooperatyvus, jų skaičius labai greitai išaugdavo. Ir atvirkščiai – kai baigdavosi lėšos kooperatyvams remti, dalis kooperatyvų arba pasitraukdavo iš rinkos, arba stabdydavo savo veiklą“, – sakė ŽŪR Kooperacijos ir teisės skyriaus vedėja Aušra Žliobaitė.

Aušra Žliobaitė

Aušra Žliobaitė

Registrų centro duomenimis, 2016 m. Lietuvoje buvo įregistruoti 302 žemės ūkio kooperatyvai, o veikė – 201. Šįmet įregistruota 323, o veikia – tik 170 kooperatyvų. Taigi, tikrieji išlieka, o kooperatyvai, įkurti tik paramai gauti, pasitraukia iš rinkos.

Reikia tobulinti

Ką daryti? Pasak žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininko ir ŽŪR Kooperacijos komiteto vadovo Jono Kuzminsko, atėjo laikas tobulinti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą bei, pavyzdžiui, kooperatyvų pripažinimo tvarką.

Kai kurie mokslininkai ir kooperatyvų vadovai siūlo liberalizuoti kooperatyvų pripažinimo tvarką, bet tokių – absoliuti mažuma. Kodėl kooperatyvai nori išsaugoti pančius? Priežastis labai paprasta.

„Neužmirškime, kad kooperatyvai gali užsiimti ne tik žemės ūkio veikla, todėl ir turi būti kokios nors taisyklės, pagal kurias galėtume nustatyti, koks tai kooperatyvas. Juk ES ir valstybės parama skiriama ne bet kokiems kooperatyvams, o būtent žemės ūkio kooperatyvams ir net ne bet kokiems žemės ūkio kooperatyvams, o tik atitinkantiems tam tikrus reikalavimus“, – aiškino V.Žalalytė.

 V. Žalalytė

V. Žalalytė

Kita vertus, paramai skirtų lėšų niekada nebus tiek, kad užtektų visiems jų pageidaujantiems. Todėl ir reikia atrankos.

Prievolė dalytis patirtimi

Tiek ŽŪR specialistai, tiek „Kurk Lietuvai“ dalyviai akcentavo, kad itin svarbus yra konsultantų vaidmuo.

Pasak V.Žalalytės, deja, Lietuvoje trūksta specialistų, kurie ūkininkus mokytų inovatyviai, naujoviškai, naudojantis išmaniosiomis technologijomis. Kitas svarbus niuansas – ūkininkai labiau pasitiki ne beriančiais teorinius patarimus, o turinčiais patirtį konsultantais.

Viena iš idėjų – į pripažinimo taisykles įtraukti reikalavimą: paramą gaunantys pripažinti kooperatyvai privalo dalytis patirtimi, savo valdose priimti ar rengti vadinamąsias lauko dienas.

Šiuo metu tikrai ne kiekvienas pripažintas kooperatyvas nori skirti laiko tokiems reikalams. Pasak A.Žliobaitės, didelė dalis žemės ūkio kooperatyvų net vengė atsakyti į ŽŪR parengtas anketas. Kodėl? Priežastys skirtingos. Vieni kooperatyvai gal egzistuoja tik dokumentuose, todėl nenori išsiduoti, kiti gal baiminasi konkurencijos, o tretiems trūksta motyvacijos. Tačiau yra ir aktyviai veikiančių kooperatyvų, kurie patys ieško bendradarbiavimo. Tarp tokių „Kurk Lietuvai“ projekto dalyviai paminėjo „Jukagros“ ir Viduklės kooperatyvus.

Kodėl būtų naudingas bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi?

„Todėl, kad kooperatyvų atstovai norėtų sužinoti, kaip galėtų spręsti konkrečius klausimus. Smulkius ūkius jungiančius kooperatyvus vienija panašūs trūkumai – menkas verslo supratimas ir žemas finansinis raštingumas, ne visada pavyksta susitarti, kas narius vienija ir galiausiai – kaip spręsti kylančius konfliktus“, – sakė V.Žalalytė.

Sėkmingo kooperatyvų bendradarbiavimo pasekmė – antrojo lygio kooperacija, t. y. kooperatyvų jungimasis į kooperatyvų asociacijas. Taip atsiranda efektyvi galimybė tarp kooperatyvų dalytis patirtimi, komunikacija. Ir tai – ne teorija. Pagal tokią schemą Lietuvoje jau veikia kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“ ir grūdų augintojus vienijanti kooperatyvų asociacija.

Parsiduodantys interesų gynėjai

R.Kelneris

Remigijus Kelneris, Žemės ūkio kooperatyvo „Lumpėnų Rambynas“ vadovas

Su apmaudu stebiu kai kuriuos savo kolegas ūkininkus, laukiančius, kad valdžia ar kas nors kitas už juos nuveiks pirmiausia jiems svarbius darbus. Tarp pirmųjų darbų – jungtis į kooperatyvus. Deja, tokius raginimus kai kurie ūkininkai vertina pesimistiškai arba su didelėmis abejonėmis. Neminėsiu pavardžių, tačiau visi žinome tuos pieno gamintojus, kurie pasitraukė iš žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“, o juk kooperatinė pieno perdirbimo įmonė – tikroji ūkininkų tvirtovė, kurią reikėtų ginti visomis jėgomis. Paradoksalu, kad štai tokie perdirbėjams lengvai parsiduodantys ūkininkai kiekviena pasitaikiusia proga garsiau nei kiti reikalauja papildomos paramos.

Pritraukti investuotojus

 Albinas Slavinskis

Albinas Slavinskis, Telšiuose veikiančio žemės ūkio kooperatyvo „EKO Žemaitija“ direktorius

Jau šeštus metus kooperatyvas „EKO Žemaitija“ perdirba pieną – apie 50 proc. iš ekologiško pieno pagamintų produktų parduodame patys. Šią dalį planuojame didinti. Tokiems sumanymams reikia investicijų. Kaip jų pritraukti? Manau, atėjo laikas patobulinti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą. Pritariame siūlymams priimti narius, kurie galėtų tik įsigyti pajų ir norėtų investuoti į kooperatyvą. Tokie nariai galėtų turėti iki 20 proc. balsų. Žinoma, kiekvienas kooperatyvas galėtų pasirinkti – ar jiems reikia turėti tokių narių, ar ne.

Supaprastinti pripažinimo tvarką

Ramutė Pačekajienė, ŽŪK „Prie Paįstrio“ steigėja, ekonomistė

Reikėtų pakoreguoti veikiančius įstatymus. Pavyzdžiui, tikrai taisytina yra kooperatyvų pripažinimo tvarka. Prarandi labai daug laiko, kol surenki visus būtinus dokumentus. Šiais laikais visus duomenis apie kooperatyvą valdininkai gali susirasti patys, žinoma, jeigu tokių duomenų tikrai reikia. Abejoju, ar reikia. O pagrindinis kooperatyvo pripažinimo akcentas turėtų būti labai paprastas ir aiškus – jeigu per 50 proc. (ar 75 proc.) kooperatyvo pajamų sudaro žemės ūkio veikla, tai, mano manymu, ir nereikėtų rinkti jokių kitų pažymų.