Preiliškė Vida savo ir velionio vyro svajonę apie viešbutį įgyvendino likusi viena. L. Cibulskienės nuotr.

Į nuostabiausią Lietuvos kampelį – Kuršių neriją – žmonės, vertinantys šios vietos išskirtinumą ir ramybę, plūsta bet kokiu oru. Preiloje gyvenanti Kuršmarių vilos šeimininkė Vida Žarnauskienė džiaugėsi svečių sulaukianti ir žiemą, ir vasarą. Pro sodybos kambarių langus atsiveria svečius magiškai traukiančių sidabro marių vaizdas, o kitoje pusėje – nuostabus pušynas, siūlantis viliojantį pavėsį.

Šeimos rūpesčiai

Stilizuotą žvejo trobelę primenanti sodyba šiaudiniu stogu dvelkia jaukumu. Čia randi ir vaizdą, ir ramybę, o ir skrandžiui nuostabi puota nusimato. Preiliškė Vida sulaukia svečių iš viso pasaulio. Ji didžiuojasi gyvenanti Preiloje, į kurią atvyko pačioje jaunystėje. Su pirmuoju vyru Albertu, su kuriuo draugavo nuo mokyklos suolo, jie labai mylėjo vienas kitą. Per 25-erius Neringoje pragyventus metus patyrė visko – ir šilto, ir šalto, susilaukė trijų sūnų. Sutuoktiniui iškeliavus Anapilin, moteris ilgai negalėjo atsigauti.

Vida jaunystėje baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, kur studijavo chorinį dirigavimą, dainavo estradiniame ansamblyje su Edmundu Kučinsku. Jaunos pedagogės paskyrimas į Kuršių nerijos mokyklą visai nepradžiugino, juk čia taip mažai žmonių, liūdna. Bėgant metams ji suvokė, kokia laimė gyventi tokiame gamtos rojuje.

Kai vyras susirgo nepagydoma liga ir Vida suprato liksianti viena, jai džiaugsmo teikė tik tai, kad jų trys sūnūs auga ne pagundų kupiname triukšmingame mieste, o yra tikri gamtos vaikai – jautrūs, geri. Jie žinojo kiekvieną miško kampelį, ne kartą gesino gaisrus, žvejojo, grybavo, taip padėdami mamai. Vyresnieji išplaukdavo į marias su senu tėvo botu, mažiausias Algirdas tuo metu užsidirbdavo medžioklėje būdamas varovu. „Vaikai augo tikri mano užvadėliai: nesikratė jokių darbų. Kai gyveno su manimi, net valgio atnešdavo man pavargusiai, grindis išplaudavo“, – pasakojo moteris.

V. Žarnauskienė: "Esu labai laiminga, kad čia gyvenu". L. Cibulskienės nuotr.

V. Žarnauskienė: „Esu labai laiminga, kad čia gyvenu“. L. Cibulskienės nuotr.

Statybos

Po vyro mirties Vida ilgai nerado sau vietos. Paskui pamažu pradėjo ryškėti ateities perspektyvos. „Dar su amžinatilsį vyru svajojome atidaryti savo viešbutį. Tačiau visuomet atrodė, kad dar ne laikas statyti, mažai pinigų turime. Albertas savo viziją buvo net nupiešęs“, – dalijosi prisiminimais Vida.

Likusi viena, moteris nutarė išpildyti vyro svajonę, be to, gal darbai padės užmiršti kamuojantį ilgesį. Vidos namelis Preiloje buvo bene prasčiausias, tačiau ji nepabūgo paimti apie milijoną litų paskolos, pasitelkė architektą Juškį iš Kauno, kuris ir suprojektavo „Kuršmarių“ viešbutį. Tiesa, teko pasitelkti nemažai kantrybės, kol sutvarkė popierius, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Viešbutį moteris pastatė dešimt kartų didesnį, nei svajojo su vyru.

Kaip juokaudama pripažino šeimininkė, viešbutis pririšo ją kaip inkaras. Dar vykstant statyboms ji planavo, kaip viskas atrodys, kiek žmonių samdysianti. Kavinėje ketino vienu metu pamaitinti pusšimtį svečių, juos sodinsianti ir kieme. Žuvį gaudys ir perdirbs Vidos sūnūs. Tačiau tikrovė parodė savo nagus – pasirodė, kad surinkti gerą personalą – ne tokia jau lengva užduotis. O ir sūnūs atsisakė barmenais dirbti, esą krauk, mama, mums sunkiausius darbus, tik ne tai… Teko pačiai šeimininkei suktis. Dar ir dabar ji keliasi penktą ryto, susirašo, ką reikės padaryti, sudėsto visas mintis kaip į lentynas.

Smėlynų žemė

Įsisukusi į rūpesčius ir darbus, kartais pamąstydavo, kad gerai būtų, jei šalia turėtų draugą, kuris padėtų pakelti nelengvą naštą. Mintys realizavosi – šiandien ji jau nebe viena, darbuojasi kartu su artimu žmogumi ir džiaugiasi atostogomis žiemą. Sezono metu užgriūva tiek darbų, kad tik spėk suktis. Graži viešbučio aplinka taip pat reikalauja daug pastangų. „Prisodinome įvairių augalų, tvarkome, pjauname žolę, ravime. Gal ir nėra labai idealu, tačiau labai stengiamės, – pasakojo Vida. – Kita vertus, čia atėję žmonės daugiau į lėkštę, o ne į aplinką žiūri.“

Viename sodybos kampelyje šeimininkė įsirengė daržą. Kadangi žemė Kuršių nerijoje labai prasta, vien smėlynai, teko atsivežti žemės, nuolat papildyti daržą tinkamu gruntu. Dabar Vida didžiuojasi išauginanti skaniausias bulves pasaulyje.

Kiemą puošia nuostabios medžio skulptūros. „Už jas mokėjome labai brangiai, atvežė pats skulptorius, pastatė, – prisiminė vilos šeimininkė. – Buvome žvejai, todėl tokių ir ieškojome – juk pati esu žvejienė, anksčiau pati žvejodavau.“

Žvejo namus primenanti sodyba pakeri autentiška aplinka ir netikėtomis detalėmis. L. Cibulskienės nuotr.

Žvejo namus primenanti sodyba pakeri autentiška aplinka ir netikėtomis detalėmis. L. Cibulskienės nuotr.

Virtuvės meistrė

Svečius šeimininkė vaišina pačios pagamintais patiekalais. Ji labai mėgsta suktis virtuvėje, ypač jai patinka gaminti žuvies valgius, kartais jų per 30 paruošia. Kadaise su vyru turėjo nedidelę rūkyklą, rūkė žuvis ir jomis prekiavo. Šiandien tuo jau nebeužsiima – tiesiog nebespėja.

Pasak Vidos, jos žuvienės paragauti poilsiautojai sulekia iš visų Neringos kampelių. Moteris juokauja, kad ją kažkada net ir pačią buvo praminę Žuviene, nes iš pigiausios žuvies ji sugeba nuostabiausią srėbalą išvirti, ką jau kalbėti apie sterką, lašišą. Vidos rankoms prisilietus bet kokia žuvis įgauna ypatingą skonį. „Žuvį reikia pamarinuoti, be to, reikia nepamiršti, kad ir akims turi būti puota, mažas stebuklas“, – sakė ji.

Per vasarą Vidos viloje apsilanko ir jos valgių paragauja apie 100 amerikiečių turistų grupių iš Klaipėdos jūrų uoste prisišvartavusių kruizinių laivų. Turistai plūsta ir rudenį. „Taip pasaulis ateina pas mane, po mano stogu apsistoja įvairių šalių ir kultūrų žmonės, kuriems pasakoju apie save, dainuoju, – šypsosi šeimininkė. – Nereikia man didelių pinigų, bet labai smagu bendrauti su žmonėmis.“

Kažkada vasarą, kai namas buvo dar tik įpusėtas statyti, čia buvo užsukęs Prezidentas Valdas Adamkus su žmona. „Ponia Alma sakė: „Nėra geresnės vietos, kaip čia“, o ponas Valdas prašė mero man padėti“, – pasakojo moteris. Beje, už puikų kulinarinį talentą pagyrų sulaukianti moteris buvo kviečiama padirbėti Vokietijoje restorane, tačiau pasirinko savo verslą.

Vida didžiuojasi gera bendruomene, nors dabar daug kas pasikeitė, privažiavo daug nepažįstamų. „Kol jauna buvau, grojau akordeonu, kviečiau visus į būrį, o dabar daug darbo, todėl kaip ir esu ramesnė“, – sakė. O štai kaimynai – tikri šaunuoliai. Visi palaiko vienas kitą, paremia, kai reikia, padeda bėdoje. „Mane supa geri žmonės. Mums abiem su vyru labai daug padeda ir šeimos nariai“, – džiaugėsi moteris.

Gražiai tvarkoma sodyba pelnė ir apdovanojimų. L. Cibulskienės nuotr.

Gražiai tvarkoma sodyba pelnė ir apdovanojimų. L. Cibulskienės nuotr.

Nesiilsi ir žiemą

Apie žvejybą ir nutikimus mariose preiliškė prisipažino galinti knygą parašyti. Gal taip ir bus. Kai ramia širdimi po daugelio metų savo verslą vaikams perduos, galės atsiminimų jūrai atsiduoti… O sumanymų Vidai tikrai nestinga.

Po vasaros darbymečio žiemą moteriai taip pat pakanka veiklos – ji gamina karštą maistą ant ledo styrantiems žvejams, kviečia juos pirtyje pasikaitinti. Viena iš įsimintiniausių švenčių – ledo skulptūrų simpoziumas Preiloje, Vidos sodybos kieme. Čia eksponuojamų meno kūrinių iš ledo ėjo pažiūrėti srautai žmonių. „Nesitikėjome, kad simpoziumo metu sukurtos skulptūros sulauks tokio susidomėjimo. Buvo ir tokių, kuriems ledo skulptūros buvo dingstis apsilankyti Neringoje. Nemažai poilsiautojų į mūsų gyvenvietę užsuko pakeliui iš Nidos“, – džiaugėsi Kuršmarių vilos šeimininkė. Anot verslininkės, kai kurie žmonės skulptūromis pasigrožėti užsukdavo po kelis kartus, nes jos, keičiantis apšvietimui, kiekvieną kartą vis kitaip atrodydavo.

„Nieko nesigailiu – nei įdėtų pinigų, nei laiko. Žinau, kad bus kam perimti verslą, – sakė ji. – Esu labai laiminga, kad čia gyvenu, kiekvienas rytas, kiekviena diena atneša ką nors naujo. Didžiuojuosi, kad gyvenu tokioje nuostabioje vietoje – ne kiekvienas gali gyventi Kuršių nerijoje.“