Lietuvos miškuose grybų ir grybautojų daugėja, bet grybai dygsta dar tik drėgnesniuose miškuose. Šiemet iš to tradiciškai dar gyvena kaimų žmonės, grybais prekiaujantys pakelėse, turgeliuose. Žinantieji grybų augimo vietas prirenka baravykų, raudonikių, voveraičių. Tačiau šiemečiu grybų derliumi labiau džiaugiasi grybautojai, o ne perdirbėjai.

Grybingas Buktos miškas

Šalia Buktos miško Pabuktės kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Oksana Karpavičienė „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad aplinkui juos grybautojai nerimsta jau gerą savaitę. Ir ne veltui – Buktos miške jau pasirodė ilgai laukti grybai: baravykai, raudonviršiai, paberžiai. Didžiausias džiaugsmas – grybai sveiki, nesukirmiję.

Pasak grybautojos Oksanos, patys pirmieji grybai šiemet Buktos miške buvo pasirodę liepos pradžioje, daugiausiai lepšiai ir vienas kitas baravykas, tačiau jų buvo labai nedaug. Ji mano, kad vasariniams grybams sausra vis tik padarė savo.

Oksana Karpavičienė

„Dabar jau renku rudeninį derlių. Pasirodė įprastu laiku, kaip ir kiekvienais metais. Buktos miškui toli iki šviesių Dzūkijos pušynų. Miškas čia labai šlapias, pelkėtas. Nors ši vasara buvo labai sausa ir išdžiūvo visos pelkutės, vis tiek reikia prasibrauti per aukštas žoles. Gražaus miško čia nedaug, bet grybautojų tai negąsdina ir savaitgalį miškas buvo pilnas žmonių“, – Buktoje įsibėgėjančiu grybų sezonu džiaugėsi Oksana.

Jauna moteris teigė, kad ji pati grybauja nuo vaikystės ir tai vienas smagiausių jos užsiėmimų. Anot O.Karpavičienės, tai tarsi terapija. „Kam patinka grybauti, tas mane puikiai supras. Tai ir poilsis, ir geros emocijos. Liūdniausia turbūt tai, kad miško kirtimai kiekvienais metais priverčia ieškoti vis naujų grybavimo vietų, o ir pats miškas linkęs keistis. Džiugu tai, kad žmonės džiaugiasi miško gėrybėmis, nebijo erkių ir mielai leidžia laiką grybaudami“, – sakė Oksana.

Visa jos šeima grybauja ir jau pildo grybų atsargas žiemai, o Oksanos vyras Vaidas yra gamtos fotografas, todėl dar ir nuotraukose įamžina grybavimo rezultatus.

Džiugina netinginčiuosius

Pastarosiomis dienomis grybautojai grįžta su pilnomis pintinėmis ar kibirais grybų ne tik iš Buktos miško. Sėkmingas savaitgalis Prienų šile buvo ir pagrybauti mėgstantiems marijampoliečiams Valei ir Gintui Česaičiams. Šile pasivaikščioti nuvažiavę sutuoktiniai prisirinko net du kibirus baravykų. Šie sveiki, gražūs grybai jau taip pat papildė jų šeimos atsargas žiemai.

Grybavimo liga užsikrėtęs Saulius Bagdonas iš Daukšių (Marijampolės sav.) „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad savąjį grybavimo sezoną jis pradėjęs jau senokai, o dabar daugelyje miškų, ne tik jų krašte, grybai gan sparčiai auga. Tiesa, tikėtis, kad visi surastieji bus tinkami vartoti – naivu. Šalia sveikų augančių raudonviršių, baravykų ar kitokių grybų galima aptikti ir jau gerokai pakirmijusių.

„Palyginus su praėjusiais metais, šiemet, bent jau kol kas, grybų mažiau. Tai sausos vasaros padariniai. Tačiau kas nori, prisigrybauti jau gali. Bet man grybai asmeniškai gražiausi augantys miške, pūpsantys miško paklotėje, o ne pilnutėliuose krepšiuose ar kaupinose bagažinėse, kuo pastaruoju metu mėgsta pasigirti grybautojai“, – atviravo S.Bagdonas.

Roberto Patronaičio nuotr.

Užmirštas kraštas

Tačiau dar ne visi džiaugiasi grybais ir grybavimu. Vilnietis Juozas Banionis grybaujantis gimtinėje Jūrės miškuose (Kazlų Rūdos miškų urėdija) „Valstiečių laikraščiui“ atviravo, kad šiemet jų krašte grybai vėluoja dėl užsitęsusios sausros.

„Jau bandžiau ieškoti grybų po pirmųjų liūčių ir tąkart, dar prieš rugsėjo 1 dieną, pirmą kartą savo Jūrės miškuose radau baravyką. O toliau laukiu ir į dangų žiūriu, kada prapliups lietūs. Kaip tyčia visą praeitą savaitgalį buvau miškuose ir ten taip sausa, kad nieko nėra. Labai liūdna“, – sakė J.Banionis.

Anot jo, grybavimas yra pats maloniausias užsiėmimas, jis padeda ir atsipalaiduoti, ir užsimiršti visus rūpesčius, todėl vyras turi labai didelių vilčių, kad netrukus gerai palis ir grybų Jūrės miškuose dar pridygs.

J.Banionio nuomone, šiemet gamta tikrai skriaudžia šį Jūrės kampelį bei Kazlų Rūdos miškų vakarinę dalį. Tiek Jūrėje, tiek Kazlų Rūdoje grybų vietų iki šiol miškuose reta. Tačiau miškingoje teritorijoje gyvenantys Jūrės ir Kazlų Rūdos žmonės save vadina miškiniais, tad vis ėjo į miškus, kol patys įsitikino, kad normalaus grybavimo dar nėra.

„Kol radau pirmą baravyką, nedaug tereikėjo nueiti. Tą kartą ėjau savo mokyklinių metų ir vaikystės prisiminimų takais. Ten anksčiau buvo jaunuolynas, o dabar jau brandus pušynas. Žiūriu pūpso, laukia manęs toks ūgtelėjęs gražus rudakepuraitis baravykas. Jau tinkamo dydžio. Aš jį sudžiovinau. Ko gero, bus man Kūčių stalo vakarienei. Mano supratimu, džiovinti grybai išsaugo daugiau aromato nei virti ar marinuoti. Kūčių vakarienei jau vienas grybas yra, bet tikiu, kad bus daugiau. Pernai Jūrės miške buvo tikrai daugiau grybų“, – vylėsi vilnietis grybautojas Juozas.

Roberto Patronaičio nuotr.

Kainos neatbaido

Nuo rugsėjo pradžios Marijampolės turgavietėje V.Kudirkos gatvėje ant prekystalių pasirodę raudonviršiai ir voveraitės sulaukia nemažai pirkėjų dėmesio. Anot prekiautojų, šiemetės grybų kainos panašios kaip pernai. Už 1 kilogramą raudonviršių prašo 5–6, o kai kas net 8 eurų. Už litrą voveraičių – 2,5 euro. Pasitaiko įvairių grybų, bet daugiausia grybautojai prirenka ir parduoti atveža voveraičių ir raudonviršių, nes kiti grybai greitai kirmija.

Grybų rinkėjai neslepia ir jų augimo vietų. Sako, kad daugiausia grybų yra Varnabūdės miške (Šunskų sen.) netoli Marijampolės. Iš Dzūkijos į Marijampolės turgų kol kas atvežami labai nedideli grybų kiekiai. Ten miškuose grybų dar mažai, bet šiemet džiugina gausus lazdynų riešutų derlius. Jie dideli, skanūs. Jų jau yra ir Marijampolės turguje.

Jeigu rudenį miškus palepins lietus, grybų rinkėjai tikisi, kad šie sudygs ir spygliuočių miškuose. Dabar ten, kur sausa, grybautojai skundžiasi, kad po mišką vaikščioja pusdienį, kelias dienas ir prirenka vos kilogramą grybų. Tad net eiti neapsimoka, nebent riešutauti.

Nors grybai šiemet nepigūs, žmonės juos išperka greitai, nes grybus mėgsta šviežius.

Veidaknygės nuotr.

Dideliu optimizmu netrykšta

Virginijus Varanavičius, Miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos vadovas

Šių metų grybavimo sezonas Varėnos regione ir Lietuvoje, manau, verslui didelės įtakos neturės. Per sausa. Bet ne tik drėgmės trūkumas mažina superkamų grybų kiekius. Mažėja ir miško paklotės, juk miškuose vyksta intensyvi gamyba. O pagrindinė priežastis – nebelieka kam eiti į mišką, nes nėra žmonių. Be to, Lietuva šioje rinkoje per maža, kad galėtų diktuoti grybų supirkimo kainas. Mes supirkdami grybus už kilogramą voveraičių mokėjome 4 eurus, o kaimynai baltarusiai mokėjo 3 eurus. O mūsų užsienio pirkėjai tie patys, rinka ta pati, tai kaip mes galime konkuruoti?

Šiemet pakankamai daug grybų yra Baltarusijoje ir centrinėje Rusijos dalyje. Derlius ten tikrai labai didelis. Dabar pasaulis tapo mobilus – jie jau išmoko ir patys nuvežti į užsienį. Mes buvome grybų eksporto pradininkai. Iš pradžių, ką žmonės atveždavo, mes perdirbdavome. Aišku, mūsų perdirbimo kokybė yra truputį aukštesnio lygio, pagaliau – patirtis. Bet ir kaimynai tą išmoko daryti patys. Dabar jie mus net ir dempinguoja. Visi žinome, ką reiškia euras, palyginus kainas Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Nesakau, kad pas mus, Lietuvoje, dabar negalima pasirinkti grybų. Kas atvažiuoja, pasirenka raudonviršių ir dar vieną kitą baravyką, bet daugiausia sau, ne parduoti. Niekas neneša į supirktuvę. Grybauti veža ir prekybos tinklų autobusiukai. Surenka žmones tiesiog nuo namų durų ir nuveža į mišką. Taip ir būna surinkti grybai prekybai.

Mes atsivežame šiek tiek grybų iš kaimynų, šiek tiek nusiperkame lietuviškų, bet apimtys labai sumažėjusios. Pakankamai sudėtinga, tampame nelabai konkurencingi.

Prieš porą savaičių, kai lietūs nulijo, kai baravykai pasirodė, buvau pats nuvažiavęs į mišką, apie pusantro kilometro už Varėnos. Pasižiūrėti, ar miške prasidėjęs grybų sezonas. Tąkart rastų baravykų kokybė buvo šiaip sau – jie buvo gerokai pakirmiję.