LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Paradoksais pasižyminti Lietuva ir COVID-19 pandemijos bei karantino sąlygomis turi išskirtinumų tarp ES šalių. Mūsų šalies ekonomika nuo pandeminės krizės nukentėjo beveik mažiausiai ES, tačiau nedarbo rodikliai tiesiog šovė į viršų. Mokslininkai perspėja, kad pakilęs nedarbo lygis gali išsilaikyti ilgą laiką. Jie siūlo reformuoti bedarbių pajamų apsaugą ir socialinių pašalpų teikimo sistemą, kad dar daugiau žmonių neatsidurtų skurdo spąstuose.
Laikinos išmokos sulaukė kritikos
Lietuvos mokslininkai atliko tyrimą apie socialinės politikos reakcijas į COVID-19 krizės pasekmes – pateikė nedarbo ir skurdo padėties, tarptautinės patirties analizę ir rekomendacijas Lietuvai, kaip ir ką reikėtų tobulinti. Be kitų rekomendacijų, buvo pateikti siūlymai, kaip reformuoti bedarbių pajamų apsaugą ir socialinės paramos teikimo sistemą.
Ištikus COVID-19 krizei, visame pasaulyje valstybės taikė daug įvairių priemonių verslui ir gyventojų pajamoms apsaugoti. Kai kur buvo išplėstos jau veikiančios socialinės apsaugos priemonės, taip pat buvo pritaikyta daug naujų. Lietuva neišsiskyrė iš kitų šalių: atsirado subsidijos darbuotojų užmokesčiams, išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, parama darbo vietų steigimui, taip pat palengvinti reikalavimai darbdaviams dėl pameistrystės, išmokėtos vienkartinės išmokos neįgaliems ir pensinio amžiaus žmonėms, mokamos laikinos darbo paieškos išmokos. Pastarosios, kaip ir vienkartinės išmokos pensininkams, sulaukė nemažai kritikos.
Mokslininkai pastebėjo, kad tos šalys, kuriose labiau išvystytas socialinės gerovės modelis, lengviau įveikia krizės pasekmes. Mykolo Romerio universiteto profesorius Arvydas Guogis išskyrė Suomiją – joje atsirado tik 3 naujos antikrizinės priemonės. „Šioje šalyje labai gerai išvystyta socialinės gerovės sistema, todėl per pandemiją tereikėjo kelių naujų papildomų priemonių. Šioje valstybėje sukurtas visas gerovės paketas – gerai veikia ir sveikatos, ir socialinės apsaugos sistemos“, – konstatavo profesorius.
Lietuva stebina paradoksais
Lietuvoje per pandeminę krizę išryškėjo jai būdingi socialiniai ir ekonominiai paradoksai bei socialinės apsaugos spragos. Mūsų šalies ekonomika nuo COVID-19 pandemijos nukentėjo beveik mažiausiai ES, tačiau nedarbas nuo vasario iki rugsėjo Lietuvoje išaugo daugiausiai – net 3,3 procentiniais punktais ir pasiekė 9,8 proc. „Eurostat“ duomenimis, ES nedarbo lygis siekė tik 7,5 proc., o jo augimas 20-yje šalių – mažiau nei 2 proc. Pasak mokslininkų, toks spartus nedarbo augimas rodo, kad Lietuvoje darbuotojai greitai atleidžiami reaguojant į verslo sąlygų pokyčius.
Lietuva išsiskyrė ir tuo, kad esant vienam mažiausių bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimui ėmė sparčiai tirpti reikšmingos dalies gyventojų pajamos. Tyrimo duomenimis, 2020 m. pavasarį pajamų mažėjimą patyrė beveik 40 proc., o vasarą – apie trečdalis lietuvių. Tai vidutinė padėtis ES šalių kontekste, nors pagal ekonominius rodiklius 2020 m. Lietuva buvo viena iš sėkmingiausių.
Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad reikėtų labai atsakingai taikyti ribojimus, ypač jeigu jie skatina nedarbo augimą. Prognozuojama, kad pakilęs nedarbo lygis Lietuvoje išsilaikys ilgą laiką, todėl raginama atitinkamai orientuoti socialinę politiką. Istoriniai duomenys rodo, kad kriziniais metais jis greitai išaugdavo, o po to lėtai mažėdavo. Nedarbui išaugus, 1999 m. per Rusijos krizę ir 2009 m. per finansinę krizę prireikė 7–9 metų, kad nedarbas grįžtų į prieškrizinį lygį. 2018–2019 m. jis buvo vienas žemiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Siūlo ilgiau mokėti nedarbo išmokas
Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas Nerijus Černiauskas tvirtino, kad skirta parama laikinai sumažino skurdą ir pajamų nelygybę Lietuvoje, šiek tiek padidino namų ūkių pajamas pandemijos metu.Tačiau ši situacija labai trapi. „Norint, kad po pandemijos nelygybė ir skurdas vėl neaugtų, reikia daugiau dėmesio skirti ilgalaikėms socialinės apsaugos priemonėms – pensijų, nedarbo draudimo ir paramos šeimai sistemoms“, – pabrėžė jis.
VU profesorius, minėto tyrimo vadovas Romas Lazutka pateikė rekomendacijas, kaip reformuoti socialinės apsaugos sistemą, kad darbo netekę asmenys ir be pajamų likę žmones taip nuožmiai neskurstų. Jis siūlo prailginti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo trukmę nuo 9 iki 12 mėn. (krizių metu – iki 18 mėn.) ir laikinai sumažinti socialinio draudimo stažo reikalavimą nuo 12 iki 6 mėn. Pastarąjį reikalavimą būtų galima taikyti ir ne krizių metu.
Taip pat siūloma palikti per pandemiją atsiradusią naują laikiną darbo paieškos išmoką, transformuojant ją į pastovią socialinės paramos ieškantiesiems darbo išmoką. Tai būtų tarpinė grandis tarp nedarbo socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokų.
Kas išlaiko pusę bedarbių?
Dabar Lietuvoje bedarbystei užsitęsus ilgiau nei 9 mėn., asmuo nebegauna nedarbo išmokos. Be to, apie pusę bedarbių šios išmokos iš viso nepasiekia. Tokiu pajamų apsaugos menkumu Lietuva patenka tarp kelių liberalaus gerovės valstybės modelio rytinių ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančių šalių. Daugumoje ES šalių bedarbiai labiau apsaugoti, nedarbo išmoka jiems mokama ilgiau nei metus, o išmokos dydis dažniausiai sudaro 30–60 proc. vidutinės algos dydžio.
„Kas išlaiko pusę mūsų bedarbių, kurie negauna išmokų? Sutuoktiniai, tėvai, vaikai ar išgyventi padedančios šešėlinės pajamos? Turiu galvoje ne Užimtumo tarnybos (UT)registruotus bedarbius, o tuos, kuriuos gyventojų užimtumo tyrimo būdu nustato Lietuvos statistikos departamentas. Šių yra maždaug 2 kartus mažiau nei registruotų UT. Nedarbo išmoką anksčiau gaudavo tik 15–40 proc. bedarbių. Tiesa, nuo 2017-ųjų situacija pagerėjo – tokią išmoką gauna apie 50 proc. ir daugiau bedarbių, bet vis tiek daug jų gyvena be šių išmokų. Tad atstumti tokius žmones ir siūlyti ieškotis darbo –ne išeitis. Juk darbo vietų nėra tiek daug, kaip kartais atrodo atskiriems darbdaviams“, – samprotavo R.Lazutka.
Mokslininkų siūlomoms reformoms įgyvendinti, suprantama, reikėtų papildomų lėšų, tačiau, palyginus su kitomis ES šalimis, kuriose socialinei apsaugai skiriama kur kas didesnė BVP dalis, tai nebūtų išskirtinis finansavimas.
„Esant dabartiniam bedarbių skaičiui (137 tūkst.), nedarbo išmokai papildomai reikėtų 60 mln. eurų. Jeigu bedarbių skaičius augtų iki 220 tūkst., papildomai reikėtų iki 207 mln. eurų. Palyginimui: 2020m. iki spalio mėnesio „Sodra“ nedarbo išmokoms išleido 245 mln. eurų“, – skaičiavo VU profesorius ir pridūrė, kad Lietuvoje nedarbo išmokoms skiriama dvigubai mažiau BVP dalies nei vidutiniškai ES.
Skylėta skurstančiųjų apsauga
Siūloma reformuoti ir skylėtą socialinių pašalpų mokėjimo sistemą.„Klausant atsiliepimų apie socialinės pašalpos gavėjus Lietuvoje, kyla klausimas – pašalpa yra užmokestis už dorą elgesį ar minimalių pajamų garantija? Visose išsivysčiusiose šalyse yra tokia minimalių pajamų užtikrinimo sistema, o pas mus ji veikia prastai“, – konstatavo R.Lazutka.
Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 600 tūkst. skurstančiųjų, iš kurių maždaug tik kas dešimtas gauna socialinę pašalpą. Pasak socialinių mokslų daktaro, menka ne tik socialinės paramos aprėptis, bet ir jos dydis – tik penktadalis skurdo ribos. 2019 m. skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui buvo 445 eurai, o vidutinė socialinė pašalpa vienam asmeniui – 82 eurai. Tiesa, nepritekliuje gyvenančius žmones bandoma paremti specialių poreikių išlaidų kompensavimo išmokomis,pavyzdžiui, vaiko pinigų, mokyklinių priemonių, būsto šildymo ir kt.
„Kriziniais laikotarpiais, kai mažėja žmonių užimtumas ir pajamos, būtų logiška, kad didėtų tiek nedarbo išmokos, tiek socialinės pašalpos gavėjų skaičius. Tačiau pandemijos metu nebuvo imtasi priemonių išplėsti šios paramos gavėjų aprėptį. Taip, dabar gelbėjo tos vienkartinės ir laikinosios išmokos, bet klausimas, ar ateityje tikintis krizių turėtume remtis tik laikinomis priemonėmis, ar turime sukurti tvarią socialinės apsaugos sistemą, kuri pati suveiktų sunkesniu metu, kaip, pavyzdžiui, Suomijoje?“ – imtis reformų siūlo VU profesorius.
Reforma sumažintų vaikų skurdą
Dabar socialinė pašalpa mokama atsižvelgiant į pretendentų pajamas. Pagrindinė teisės į išmoką sąlyga – mažų pajamų kriterijus. Pašalpą gali gauti asmuo, kurio pajamos yra mažesnės už 1,1 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydį (2020 m. jis tesiekė 137,5 euro). Mokslininkai siūlo vietoje VRP teisės į pašalpą kriterijumi nustatyti minimalių vartojimo poreikių dydį MVPD (2020 m. jis buvo 257 eurai).
Taip pat rekomenduojama supaprastinti sąlygas pretendentams gauti pašalpą ir palikti tik tokius reikalavimus: neslėpti pajamų ir darbingiems, bet nedirbantiems asmenims įrodyti, kad ieško darbo, rengiasi jam. Šios ir kitos mokslininkų pasiūlytos rekomendacijos leistų reikšmingai išplėsti skurstančių asmenų aprėptį ir sudarytų prielaidas padidinti pašalpą, kartu išsaugant paskatas dirbti.
Pasak R.Lazutkos, jeigu būtų pritarta tokioms reformoms, pašalpos gavėjų padaugėtų iki 80 proc., bet vidutinis pašalpos dydis nelabai pasikeistų, nes išsiplėtus paramos gavėjų ratui dalies žmonių išmokos nebūtų didelės. Socialinės pašalpos teikimo reformavimas reikšmingiau sumažintų vaikų skurdą.
„Apskritai tokios priemonės skurstančiųjų skaičiaus nesumažintų, bet dalies jų skurdas nebūtų toks nuožmus, kaip dabar. Žinoma, tai kainuotų, bet reikia įvertinti, kad Lietuvoje socialinėms išmokoms išleidžiama vos 0,2–0,3 proc. BVP, o ES vidurkis – 0,6 proc. BVP. Turint omenyje, kad pas mus mažos pensijos, nedarbo išmokos ir kt. Socialinės paramos sistemoje turėtų dalyvauti daugiau žmonių nei vidutiniškai ES, todėl ir finansavimas pas mus turėtų būti didesnis“, – apibendrino socialinių mokslų daktaras.
R.Lazutka pabrėžė, jog esant dosnesnėms socialinėms išmokoms atsiranda spaudimas didinti algas darbdaviams. „Lietuvoje labai kritikuojama socialinių išmokų sistema, neva ji mažina paskatas dirbti. Bet čia reikėtų pasakyti mintį iki galo – ji mažina paskatas dirbti už mažas algas“, – teigė VU profesorius.
