Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau populiarėja natūralistinis apželdinimo stilius. Vis dažniau žydinčią ir banguojančią pievą primenantys gėlynai kuriami tiek privačiuose kiemuose, tiek viešose miestų erdvėse. Pakruojyje gyvenanti Nida Zederštremienė pastebi ir kitą tendenciją, kai natūralistinio stiliaus gėlynai kuriami iš artimoje aplinkoje augančių laukinių gėlių. Tai tarsi galimybė parsinešti žydinčios pievos dalelę į savo kiemą. Kita vertus, pripažinus tokį gamtos pranašumą prieš standartinį sukultūrinimą, galima laimėti kelis kartus – ir sodybos aplinka bus darnesnė, ir vargo prižiūrint augalus bus daug mažiau.

Paveldėjo iš mamos

„Mano draugai ir gydytojai – mano augalai, mano gėlės, – taip svajingai savo internetiniame dienoraštyje savo pomėgį aprašė Nida. Beje, po daugelio metų paieškų renkantis sau patinkančius augalus ji atsirinko mėgstamiausius – tuos, kurie nereikalauja daug ir atidžios priežiūros.

Augalus moteris pamėgo nuo pat vaikystės, meilę jiems perėmė iš mamos. Vienu metu jai teko prižiūrėti savo bei senelių ir tėvų sodybą, todėl kasdieniai užsiėmimai sodinant, prižiūrint augalus pamažu virto į norą dalintis jais ir jų auginimo patirtimi. „Mano augalai auga ir žiemoja lauke, atvirame grunte, yra puikiai prisitaikę prie mūsų, šiaurės Lietuvos (kur aš ir gyvenu) klimato sąlygų, – pasakojo augalų augintoja. – Auginu nereiklius daugiamečius augalus ir gėles.“

Nors vaikystėje Nida ir augo bute, dažnai pagelbėdavo mamai kolektyviniame sode. Pastarasis buvo nepaprastai išpuoselėtas, net kaimynai ateidavo pasižvalgyti, kaip auginti, derinti augalus. Iš mamos išmokusi šio meno, vieno vaikystės užsiėmimo ji negali pamiršti. Nidai tekdavo padėti ravėti daržus, todėl iki šiol ji prisipažino daržų nemėgstanti: „Kai jį turėjau, vadovavausi dvejopais jausmas – rūpinausi iš pareigos, esą daržovės sveikesnės nei prekybos centre, dėl to, kad auga vaikai, kuriems reikia to natūralaus produkto, tačiau dabar jo nebeturiu ir manau, tikrai neturėsiu – gal nebent kelias pakeltas lysves ir tiek.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Miško sodas

Ypač šiltus jausmus moteris jaučia senelių gyvenamajai vietai. Dabar sodyboje vyrauja natūralistinis stilius, kurį pradėjo puoselėti Nidos mama, jam silpnybę jaučia ir pati Nida. Olandiškosios bangos bei angliškų sodų gerbėja sakosi įvertinusi tokią aplinkos kūrimo patirtį, kaip ji pati pavadino, tvarkingą netvarką.

Dabar Nida brandina mintį, kaip nemažuose plotuose kurs miško sodą. Tokiame sode susidaro įspūdis, kad viskas auga netyčia, atsitiktinai, natūraliai, vyrauja tam tikri augalai – paparčiai, kemerai, eglės, varpiniai augalai, kurie, rodos, išaugo patys, be žmogaus įsikišimo. Tokią natūralią aplinką vertinanti Nida išbandė ir apželdinimo specialistės duonos skonį, „Tiesa, dabar nuo apželdinimo darbų esu atitrūkusi, kol kas esu kryžkelėje, dabar man – pasirinkimo metas, kuo užsiimti toliau, tačiau jei tektų rinktis apželdinimo darbus, tikrai nesigailėčiau“, – atviravo įvairiose srityse save bandanti moteris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Noras pasiūlyti savo kaip konsultantės paslaugas kilo neatsitiktinai. Nida šia sritimi itin domisi, daug skaito, baigė apželdinimo kursus, lanko seminarus, konferencijas. „Tai malonus širdžiai užsiėmimas – kurti sodus, kurie nereikalauja daug priežiūros. Žinoma, įrengimas reikalauja savo – jei ateini į sklypą ir matai išlygintą gruntą, tai vienas dalykas, o jei randi pievą, tuomet yra ką veikti – reikia nulupti velėną, suformuoti, pasodinti augalų grupes ir pan. Tačiau priežiūra, kaip aš juokauju, yra paprasta, tik reikia žinoti vieną auksinę taisyklę – sukišti tiek augalų, kad neliktų vietos piktžolėms. Todėl kai gėlės, varpiniai augalai subujoja, sausrai esant tereikia palaistyti, išpešti vieną kitą piktžolę. Taigi mėgstu gausų darželį ir jis iš tiesų pasiteisina“, – auginimo paslaptimis pasidalijo Nida.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mylimiausi augalai

Augintoja pripažino ne itin mėgstanti vienmetes, tiesa, kasmet stengiasi pasisėti astrų, serenčių, nes jos atsparios ir dekoratyvios. „Prie mano namų auga tik tokie augalai, kurių nereikia iškasti, pridengti ar pernelyg laistyti, – pasakojo Nida. – Neįsikibo, neaugo, vadinasi, taip ir turi būti, to augalo pas mane nebus, o gyvens tie, kuriais pasirūpins gamta, o mano pastangos bus minimalios.“

Mylimiausi Nidos augalai – melsvės, kurių rūšių daugybė. „Praėjusį rudenį praplėčiau savo asortimentą vien melsvėmis, netgi turiu idėją įkurti melsvyną – pasisodinti visų rūšių ir grožėtis jomis, – dalijosi planais. – Ypač gražiai atrodo margos, ryškiaspalvės.“

Nida sako susidurianti su vyraujančiu stereotipu, kad melsvės yra pavėsio gėlės. Jos teigimu, melsvės puikiai toleruoja pavėsį, bet itin dideliame pavėsyje geriau jų nesodinti. Geriausia parinkti vietą, kurioje saulė šviestų nuo ryto iki pietų. Kai kurios rūšys toleruoja ir popietinę saulę, bet daugeliui kitų melsvių ji pernelyg kaitri. Tarkim, šešėlyje puikiai auga mėlynlapės melsvės, o kitų spalvų augalai augtų ir labiau saulėtoje vietoje, tokie kaip Hosta plantaginea ‘August Moon’, ‘Fragrant Bouquet’, ‘Guacamole’, ‘Fried Green Tomatoes’ bei ‘Sum and Substance’. Melsvės mėgsta trąšią organinę su geru drenažu ir lengvai rūgščią dirvą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nidai patinka varpiniai, žoliniai augalai. „Be galo mėgstu lendrūnus, soruoles, plaukiančius žolynus, viksvas, su kuriais nereikia vargti. Juk pasodini miskantą ir gali lengvai atsikvėpti, nes jis augs, tik pavasarį nupjovei ir tiek“, – įvertino augintoja.

Puikūs augalai yra flioksai, kurių asortimentą ji plečia iki šiol. „Flioksai – daugiametės gėlės, kurias šiuo metu iš mūsų gėlynų nepelnytai baigia išstumti kitos, madingomis laikomos, gėlės, – apgailestavo ji. – Tačiau jos tokios puošnios, jei gėlyne išnyktų visos gėlės, o liktų tiktais flioksai, net ir tada nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gėlynas būtų pasipuošęs įvairiomis spalvomis. Šias įvairių atspalvių ilgai žydinčias gėles nesunku priderinti prie kitų tuo pačiu metu žydinčių augalų. Šias gėles lengva prižiūrėti, jos gerai peržiemoja, vešliai žydi ir yra nuostabaus aromato.“

O kaip derinti gėles? „Varpiniai visur puikiai įsikomponuoja, o šiaip visas kitas reikia derinti pagal spalvą, – dalijosi nuomone augintoja. – Mėgstu visus melsvus, rožinius atspalvius ir, žinoma, baltą spalvą.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Gamtos dovanos aplinkai

Tuo tarpu iš krūmų sodybose ji siūlo auginti buksmedžius, kurie turi natūralią rutuliukų formą, jų nereikia karpyti.

Buksmedis – labiausiai paplitęs kraštovaizdžio augalas, mėgiamas sodininkų. Šis visžalis krūmas labiausiai tinka įvairioms sodo dekoracijoms. Labai dažnai buksmedis naudojamas gyvatvorėms formuoti, taip pat klomboms apjuosti. Iš buksmedžio krūmų karpant galima suformuoti įvairių figūrų ar geometrinių formų. Tiesa, jis gan lepus augalas – vasaros metu būtina reguliariai karpyti. Jei ilgai nėra lietaus, buksmedžius būtina laistyti. Žiemą ant krūmo iškritusį sniegą reikia nuvalyti, nes po sunkia sniego kepure buksmedžio šakelės gali nulūžti.

„O štai kukmedžiai – kaip augalų konjakas, subtilūs ir skoningi, – sakė Nida. – Tai amžinai žaliuojantys dvinamiai spygliuočiai medžiai ir krūmai. Galime pasidžiaugti ir lanksvomis, kurios pakenčia karpymą, gali jas kaip nori formuoti. Akį traukia ragerškiai, visai neįnoringi ir nuostabių spalvų krūmai.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš medžių mylimiausias – šermukšnis. Rudenį nepaprastai gražios uogos, kurias lanko paukščiai. „Man patinka mūsų senolių palikimas – vienas iš mylimiausių augalų yra jazminas, taip pat vertinu prie sodybos likusią prosenelės erškėtrožę baltais žiedais.“

Kuriant aplinką į pagalbą galima pasitelkti gamtos dovanas. Nida negali atsidžiaugti akmenimis, kurie natūralios sodybos fone – tarsi brangakmeniai. Ji netgi turi išlaikiusi vieną, ant kurio sėdėdavo jos prosenelė. „Akmenys man kaip peilis ir šakutė, neatskiriami, taip pat dievinu upės žvirgždo takelius, jokiu būdu ne dekoratyvinę skaldą, – pasakojo Nida. – Prie kaimo sodybų labai gražiai dera pynučių tvora, o štai jei ant jos pamautas ąsotis ar puodelis, vaizdas spaudžia širdį.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Augintojos teigimu, tradicijos labai svarbios žmogaus gyvenime, juk dėl jų gyvenime jautiesi tvirtas, turi šaknis. „Todėl visuomet vertinu savo protėvių palikimą, – sakė ji. – Netgi tos tradicinės gėlės rūtos, kurios vienu metu buvo gan nuvertintos, man brangios ir svarbios. Turiu rūtų gyvatvorę ir ji man savasties atributas. Džiugina tai, kad sodyboje likę prosenelės auginti augalai – jazminas iki šiol auga toje vietoje, kur pasodintas, erškėtrožė taip pat, bijūnai irgi žavi savo žiedais.“

Meilę augalams, ko gero, paveldėjo ir jos mažasis sūnus, kuris mėgsta pasodinti gėlytes, o kartais netgi mamai pataria, kur augaliukus auginti.