LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nueinančios Vyriausybės sudėtyje aplinkos ministru dirbusiam, bet vėliau atstatydintam Kęstučiui Navickui dabar patikėtas Žemės ūkio ministerijos vairas. Ar neatsitiks taip, kad ūkininkams teks du aplinkos ministrai ir nė vieno žemės ūkio interesus ginančio ministro?
Apie tai, kokie pokyčiai laukia žemdirbių, kaip naujasis ministras laviruos tarp ūkininkų ir aplinkosaugininkų bei kaip bus „žalinamas“ Lietuvos žemėsūkis –„Valstiečių laikraščio“ pokalbis su K.Navicku.
Ieškos kompromisų
Į Žemės ūkio ministeriją ateinate iš kitos barikadų pusės – juk ūkininkų akyse aplinkosaugininkas yra kaip blogas policininkas. Ar aplinkosaugos reikalavimai nenusvers žemės ūkio interesų?
Nesiruošiu didinti barikadų ar giliau kasti apkasų, jie ir taip pakankamai gilūs. Nematau prasmės didinti takoskyros, pirmiausia einutiesti tiltų. Kitas dalykas, mes visi – tiek ūkininkai, tiek aplinkosaugininkai – vienos valstybės piliečiai, čia mes neturime dėl ko kariauti. Puikiai suprantame, kad vieni be kitų neišgyvensime. Juk ir gyvoji gamta gerokai nuskursta, kai nėra ūkininkavimo. Aišku, kai jau detaliau gilinamės į ūkininkavimo struktūrą ir metodus, prasideda tam tikri dalykai, kur neišvengiamai reikės ieškoti kompromiso ir aplinkai palankesnių sprendimų.
Reikia padėti, bet reikia ir kooperuotis
Kokias pagrindines problemas matote žemės ūkyje ir kokius svarbiausius darbus planuojate?
Vyriausybės programoje yra nubrėžtos gairės, kurios sutampa su mano siekiais. Kalbant apie didžiuosius gamybinius ūkius, Europos atsigavimo fondo pinigai, skirti atsigauti po COVID-19 poveikio, bus nukreipiami į modernių ir aplinkai palankesnių technologinių sprendimų skatinimą. Kitas siekis, kuris, manau, yra nepagrįstai primirštas ir nuvertintas– tai smulkių ir vidutinių šeimos ūkių skatinimas. Tai svarbi socialinė ląstelė mūsų kaimiškajame kontekste. Jie gal net svarbesni gyvajai gamtai, nes užtikrina tiek kraštovaizdžio, tiek biologinę įvairovę. Tad sieksiuištiesti rankąjiems. Didieji ūkininkai turi savo struktūrą, atstovavimo sistemas, todėl jiems reikia mažiau valstybės pagalbos. Manau, kad ministro ir politinė pagalba svarbesnė silpniesiems.
Pagalbos formos ir būdai gali būti įvairūs, neskirstant, ar ūkis didelis, ar mažas, gal prioritetą teikčiau ekologiniams ūkiams. Pirmiausia norėčiau, kad mūsų ūkininkų pagaminta produkcija dažniau atsidurtų ne tik ant vartotojų stalo, bet ir pasiektų valstybės bei savivaldybių valdomų įstaigų virtuves. Čia matau neišnaudotas galimybes. Suprantu, dėl ko ūkininkai nesikooperuoja, bet reikėtų galvoti apie tiltą ir stipresnius santykius tarp miesto bei kaimo bendruomenių. Manau, kad yra primiršta viena iš vietos veiklos grupių (VVG) veiklų – tai įsitraukimas į maisto gamybos, perdirbimo ir tiekimo grandines. Tam reikia skirti papildomo dėmesio.
Bet šiuo atveju dažnai minima kliūtis – sudėtinga viešųjų pirkimų grandis. Ką čia būtų galima taisyti?
Pirmiausia kaip bulius sienos nepulsiu Viešųjų pirkimų įstatymoir tos sistemos, nes čia yra dar nemažai neišnaudotų galimybių. Reikia nepamiršti, kad viešųjų pirkimų kriterijuose galima pritaikyti aplinkosauginius, klimato kaitos kriterijus. Vienas iš jų galėtų būti trumpesnis produkto pristatymo atstumas.
Kita ir esminė problema, dėl kurios mūsų augintojams ir gamintojams nesiseka tiekti produktų į viešąsias įstaigas, ta, kad nesant kooperacijos ūkininkai negali suformuoti pilno produktų krepšelio, kokio reikia vartotojui. Reikia atskirai pirkti bulves, morkas bei kt.ir kiekvienam segmentui taikyti viešuosius pirkimus. Dėl to viešųjų pirkimų organizatoriui tenka didelis administracinis krūvis. Ta struktūra turi būti paslanki ir palanki ūkininkams, kažkas turėtų atlikti logistinį ir krepšelio sutelkimo darbą. Jeigu to nepadarysime, pralaimėsime karą su prekybos centrais.Taigi šioje grandyje galėtų padėti kooperacija arba visoms pusėms tinkamas tarpininkas.
Suprantu, kad mūsų ūkininkai, ypač smulkieji, vengia kooperuotis, nes jie nenori prarasti savo savitumo ir išskirtinumo, kurį pabrėžia galbūt dėl palankumo gamtai, kaimui ir kt. Kiekvienas ūkis kuria savo įvaizdį, o kooperacija tai niveliuoja ir paskandina bendrame siekyje, bet norint ir ieškant galima rasti visiems palankius sprendimus.
Mūsų žemės ūkio specifika – didelis ūkių poliariškumas, atsiradęs ne be atitinkamos paramos sklaidos. Kokios politikos laikysitės skirstant investicinę paramą ir tiesiogines išmokas?
Čia reikia analizuoti ir įvertinti skaičius. Prieš atsakant noriu pabrėžti, kad nė viename sektoriuje nedarysiu revoliucinių sprendimų. Dėl stambiųjų ūkininkų komentaras būtų toks: statistika rodo, kad ūkių vienetai stambėja, jiems buvo sudarytos sąlygos augti, šiandien jie gali stambėti dėl paramos intensyvumo, tokie ūkiai yra gyvybingi ir turi jėgos plėstis toliau. Svarbu įvertinti priežastis, dėl ko pralaimi smulkiųjų ūkių segmentas – taip irmiausia liūdna demografinė situacija, ypač kaimiškose vietovėse ir šalies pakraščiuose.
Įvertinus šiuos aspektus, galvoju, kad galima judėti tokiomis kryptimis. Būtų galima suformuoti mokomuosius ar bandomuosius ūkius, kuriuose laikinai padirbėti ir patirties įgyti galėtų žmonės, norintys ūkininkauti(jauni, vyresni, pavieniai ar šeimomis), bet neturintys žemės, technikos ir kt. Tokiuose ūkiuose pasimokę, o galbūt ir įgiję finansinio kapitalo,jie galėtų toliau veikti savarankiškai. Tai būtų panašu į verslo inkubatorius. Čia tik tam tikras pamąstymas, nebūtinai jau konkretus siūlymas.
Kita kryptis – mažųjų ūkių produkcijos pardavimo galimybių skatinimas. Kaip jau minėjau, jeigu nėra kooperacijos, tada reikia ieškoti socialinių partnerių, galbūt integruoti tuos, kurie šiandien dirba su maistu, pavyzdžiui, „Maisto banką“, „Carito“ ir kitas organizacijas.
Reikia pakoreguoti investicijas į priemones, kurios galėtų paskatinti ekonominį naudingumą mažuose ūkiuose. Čia jau valstybės politikos reikalas, ir tai yra mūsų programoje. Kita vertus, nematau didelės konkurencijos tarp didžiųjų ir mažųjų ūkininkų, nes mes nekonkuruojame dėl išmokų „krepšelio“. Turėtume labiau koncentruotis į priemonių tikslingumą. Tikslas – ne maksimaliai ir kuo plačiau bei vienodai išdalinti išmokas, bet tą dalį, esančią virš bazinės išmokos ir kurią leidžiama perskirstyti, nukreipti į inovatyvumą bei ilgalaikį poveikį.
Prioritetas – aplinkai palankus ūkininkavimas
Ūkininkų laukia ES žaliojo kurso iššūkiai. Į žaliuosius reikalavimus reikės investuoti nesitikint grąžos – nuogąstaujama, kad tai kirs per konkurencingumą, gamybą, o tai turės platesnių pasekmių. Kaip „žalinsimės“ Lietuvoje, kuri, palyginti su senosiomis ES valstybėmis narėmis, yra pakankamai „žalia“?
Pirmiausia reikia nepamiršti, kad žemės ūkis daro vienokį ar kitokį poveikį aplinkai. Klausimas, kiek yra galimybių tai sumažinti. Svarbu įvertinti tai, kokia kryptimi einame – ar tik grūdinių kultūrų auginimo ir eksportavimo į kitas šalis, taip „išsiurbiant“ savo dirvožemius, ar galvojame, kaip žemdirbystės ciklą padaryti kuo uždaresnį, kad kuo daugiau maistinių medžiagų grįžtų atgal į dirvožemį. Tai jau technologijų klausimas.
Jau yra ūkininkų, kurie panašiai galvoja ir veikia, tiesa, jų nėra daug, bet norėčiau juos matyti kaip sąjungininkus. O aplinkai palankiems ūkininkavimo būdams teikčiau prioritetą. Tokias ateities ūkininkavimo galimybes reikia skatinti ne tik finansiškai, bet ir kitomis priemonėmis.
Kita su klimato kaitos balansu susijusi sritis – mėšlo ir mėšlidžių sutvarkymas. Viena iš galimybių yra rūgštinti mėšlą, kad išsiskirtų kuo mažiau metano. Dar geresnis variantas – mėšlą transformuoti į biodujas. Čia matau galimybę kooperuotis su regioniniais atliekų tvarkymo centrais, kurie turi biodujų generatorius. Į šį segmentą anksčiau ar vėliau įeis ir virtuvės atliekų sutvarkymas. Yra ir kitų galimybių tvarkytis išnaudojant esamą infrastruktūrą.
Sudėtingesnis kelias – pačios žemėnaudos keitimas. Jeigu siekiame gero klimato balanso, privalome turėti daugiau plotų su nuolatine augalija: žolynais, miškais. Daugiau dėmesio turėsime kreipti į durpingus dirvožemius: reikia nustoti skatinti juos arti arba kitaip judinti tą žemę. Šiuo metu nenaudojamus bei ekonominio potencialo neturinčius plotus,kur galima, derėtų užlieti ar apsodinti mišku. Tai atlikus mes turėtume neblogai atrodyti įgyvendinant klimato kaitos tikslus.
Turime nemažai modernių konkurencingų ūkių, kurie leidžia kurti didesnę pridėtinę vertę ir kitoms grandims, stiprinti eksporto rodiklius. Lietuva pasižymi grūdų, pieno produktų eksportu. Ko tikėtis tokiems ūkiams?
Nėra pagrindo nerimui, kuris galbūt kilo išgirdus mano pavardę žemės ūkio ministro poste. Galiu pažadėti, kad staigių judesių nedarysiu. Jeigu kas bus planuojama, socialiniai partneriai tai žinos iš anksto, kad galėtume diskutuoti apie konkrečius siūlymus. Jeigu reikės, koreguosime, ieškosime kompromisų arba aiškinsime, kodėl tokių sprendimų reikia.
Puikiai suprantu, kad esame bendroje ES rinkoje. Nebūsiu ministras, kuris nekreips dėmesio į rinkos sąlygas kitose šalyse, nedarysime veiksmų, kurie ženkliai pablogins konkurencines sąlygas. Nei aš, nei valdančioji koalicija ar Vyriausybė neturime siekio, kad mūsų žemės ūkis kaip ekonominės veiklos sektorius susilpnėtų ar pradėtų nykti.
Nė vieno sprendimo be žaliosios koncepcijos
Žaliojo kurso nuostatos, skatinančios trumpąsias maisto grandines, iš pirmo žvilgsnio turėtų būti patrauklios vartotojams. Tačiau tai gali smogti kitu galu, kai maistas pabrangs. Lietuvoje, kur nemažos dalies gyventojų pragyvenimo lygis menkas, didelė socialinė atskirtis, gali kilti nemažai įtampos. O kur dar COVID-19 krizės pasekmės... Ar visa tai deramai įvertinta?
Nei klausiant, nei atsakant nereikėtų konfrontacijos. Visko gali būti. Mesvisi esame vartotojai ir žinome, kad žmonės yra pakankamai tingūs, jie eina lengviausiu keliu. Kaip tik turime išnaudoti COVID-19 aplinkybes, kai daug laiko praleidžiame namuose, prie kompiuterių. Reikia išnaudoti skaitmenizaciją, sutrumpinant maisto kelią nuo ūkininko lauko iki mūsų stalo, keičiant gyvenimo būdą.
Gamybos sumažėjimas ir kainos – išvestiniai dalykai, kuriems reikia gilesnės analizės ir skaičiavimų. Kainos dažniausiai šokinėja dėl tarpininkų. Jeigu ūkininkai susikooperuoja, jų nereikia. Bet jeigu tarpininkavimas neišvengiamas, jis turėtų būti toks, kad jaustųsi lygiavertė partnerystė, o ne šeimininko ir baudžiauninko santykis. Tai leistų mums rasti ilgalaikius sprendimus.
Kalbant apie vieną iš žaliojo kurso strategijų „Nuo lauko iki stalo“, reikia pabrėžti, kad čia svarbus vartotojo vaidmuo ir jo švietimas. Pritariu Europos Komisijos požiūriui, kad už viską atsakingas ne vien žemės ūkis,bet ir kiekvienas iš mūsų –daug kam reikšmės turi pačių vartotojų elgesys bei įgūdžiai.
Apibendrinant pasakykite, kam teiksite pirmumą: žemės ūkio gamybai ir konkurencingumui didinti, aplinkosaugai ar kaimo gyvybingumui ir socialinei aplinkai gerinti?
Pirmiausia – kaimo gyvybingumui per įsitraukimą į trumpąsias maisto tiekimo grandines. Antrasis prioritetas būtų konkurencingumo didinimas ir gamyba, o aplinkosauga ir „žalumas“ yra visų grandžių dalis, tai horizontalusis principas. Neplanuoju nė vieno sprendimo, kuris nebūtų susijęs su žaliąja ar klimato kaitos koncepcija.
