Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) parengtas projektas rizikos valdymo fondo žemdirbių pajamoms stabilizuoti gali likti tik popierinis. Vyriausybė viliasi, kad, turėdami savišalpos fondą, žemdirbiai nekiš rankos į valstybės iždą. Šie siūlo neieškoti ūkininkams gelbėjimosi rato, bet užtikrinti teisingą žemės ūkio produkcijos supirkimo kainodarą ir sudaryti sąlygas užsidirbti.

Neturi būti privalomas

Vyriausybė prižadėjo žemdirbiams iki kadencijos pabaigos – 2020-ųjų – įkurti žemės ūkio rizikos valdymo arba solidarumo fondą, kuris padėtų išgyventi kritiniu metu, kai užklumpa bėdos dėl gamtos stichijų arba svyravimų rinkose. Tokio fondo pamatai jau parengti, tačiau patys ūkininkai ir žemės ūkio įmonių atstovai dėl to nedega entuziazmu. Pasak jų, jau sukasi galva nuo fondų bumo, steigiami ir propaguojami įvairūs fondai – nuo pensijų iki solidarumo ar melioracijos, ir visi jie skirti esą žmonių gerovei, kuri vis praeina pro šalį.

„Dėl fondo esu arčiau skeptikų. Gal jį ir pavyks sukurti, bet svarbiausia – dalyvavimas jame turi būti savanoriškas. Kas nori, tegu steigia ir dalyvauja, čia negali būti jokios prievartos“, – sakė ūkininkė, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidentė Viktorija Švedienė. Ji pridūrė, kad įvairūs fondai dabar itin madingi, tačiau ar visi naudingi dalyviams?

Viktorija Švedienė

Tikslas – sudaryti sąlygas

Pirmiausia siūlyta steigti pieno sektoriaus rizikos valdymo fondą, į kurį visi pieno gamintojai mokėtų tam tikrą nustatytą įnašą. Vėliau priverstinio įtraukimo atsisakyta. Žemės ūkio rizikos valdymo fondo projektą rengęs ŽŪM Strateginių pokyčių valdymo grupės vyriausiasis patarėjas Vygantas Katkevičius tvirtino, kad pirminiame variante buvo numatytas privalomas dalyvavimas fonde, tačiau tam nepritarė pagrindinių žemdirbių organizacijų atstovai.

„Galutinio sprendimo dar nėra, Vyriausybė svarstys šį klausimą, tada ir matysime, ar bus kas pakeista“, – dar palaukti Vyriausybės sprendimo siūlė ŽŪM atstovas.

V.Katkevičius pabrėžė, kad neketinama per prievartą žemdirbių įtraukti į vieno bendro ar kelių sektorinių rizikos valdymo fondų veiklą. ŽŪM tikslas – sudaryti teisines sąlygas tokiems fondams kurtis, jeigu žemdirbiams tai pasirodys naudingas mechanizmas pajamoms stabilizuoti.

„Juk fondą kurtų ne valstybė, o patys žemdirbiai, jeigu matytų naudą. Parengtas atitinkamo įstatymo projektas, kur nėra detalaus aprašymo – tik pagrindas fonui ar fondams įteisinti. Galima kurti vieną, galima – kelis sektorinius. Mes norėtume, kad būtų vienas fondas, kuris apimtų visus sektorius, bet tai turėtų nuspręsti patys žemdirbiai“, – aiškino V.Katkevičius.

Sunešti pinigai nedingtų

ŽŪM Strateginių pokyčių valdymo grupės vyriausiasis patarėjas išvardijo rizikos valdymo fondo privalumus, kurie turėtų paskatinti žemdirbius neignoruoti šio projekto. Tačiau iškart pripažino, kad tokių fondų steigimas, kaip ir kooperacija, – negreitas procesas, reikalaujantis susivokimo, kad reikia bendradarbiauti.

„Žemdirbiai turėtų patys būti suinteresuoti kurti fondą, nes gali būti teikiama nemaža valstybės parama. Europos Sąjungos kaimo plėtros reglamentas leidžia teikti paramą tokiems fondams iš Kaimo plėtros programos lėšų. Jos gali sudaryti iki 70 proc. viso fondo pajamų arba išlaidų. Aišku, tai priklauso nuo galimybių ir turimų lėšų. Kita fondo dalis – dalyvių įnašai“, – aiškino V.Katkevičius.

Kitas privalumas – į fondą sunešti pinigai niekur nedingsta, jeigu metai būna geri ir nepatiriama nuostolių dėl gamtos reiškinių ar rinkų nestabilumų. „Kitaip nei draudžiantis, fonde pinigai kauptųsi, ir patys žemdirbiai nuspręstų, kaip juos panaudoti, galbūt tais metais sumažintų įnašus ir pan. Taip pat gali būti nuspręsta, kad, pavyzdžiui, iš žemės ūkio gamybos pasitraukiantiems fondo dalyviams būtų grąžintos įmokos“, – apie fondo pranašumus kalbėjo ŽŪM atstovas.

Jis taip pat pabrėžė, kad fondas būtų skirtas pajamoms stabilizuoti, – kompensuojama būtų tada, kai ūkininkas ar įmonė netenka daugiau kaip 30 proc. pajamų, nepriklausomai, dėl ko jos prarastos: gamtos stichijų padarinių ar rinkų nestabilumo. Pavyzdžiui, toks fondas būtų pravertęs, kai dėl užsitęsusios pieno krizės buvo nukritusios pieno kainos.

„Pranašumų yra, bet žemdirbiai gana atsargiai vertina, nes patiems reikia mokėti įnašą į fondą. Jie labiau pripratę, kad atsitikus nelaimėms valstybė jiems padeda, kompensuodama nors ir nedidelę dalį praradimų“, – apie inertiškus žemdirbių įpročius kalbėjo V.Katkevičius.

Ar prisidėtų perdirbėjai?

Kokiu principu būtų nustatomos įmokos į fondą? „Jeigu kalbėtume apie bendrą fondą, tada įnašai būtų skaičiuojami nuo gaunamų pajamų. Tokiu atveju svarbu, kad ūkių pajamos būtų teisingai apskaitomos. Žemdirbių pajamų apskaitoje yra visokių niuansų – skiriasi žemės ūkio įmonių, ūkininkų, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, ir šio mokesčio mokėtojų pajamų apskaita. Čia svarbus pasitikėjimas ir solidarumas. Šis fondas taip ir vadinamas – solidarumo“, – žemdirbių tarpusavio pasitikėjimo svarbą pabrėžė rizikos valdymo fondo projektą rengęs ŽŪM atstovas.

Taigi į fondą subyrėtų europinės paramos bei valstybės biudžeto lėšos ir žemdirbių pinigai. Šie mano, kad prisidėti turėtų ir žemės ūkio produkcijos supirkėjai ir perdirbėjai, gal ir prekybininkai.

„Žinoma, perdirbėjai ir prekybininkai galėtų dalyvauti, juos kviečiame prisidėti prie ūkininkų gerovės. Tokia galimybė yra, bet klausimas – kokia jiems nauda? Kaimo plėtros programos lėšomis galima būtų remti tik ūkininkus, įmonėms paramos negalėtume teikti“, – aiškino V.Katkevičius.

Iš tos pačios piniginės

V.Švedienė sakė neturinti iliuzijų, kad Vyriausybė ar fondai išgelbės riziką patiriančius ūkius. „Sakyčiau, kad tai ir nebūtų teisinga, nes kiekvienas turėtų prisiimti savo verslo riziką. Sukūrus fondą, pinigų daugiau neatsiras – imsime iš tos pačios piniginės, tik iš kito skyrelio. O juk lėšos susidaro iš gamybos, tad svarbiausia Vyriausybės užduotis – sudaryti tam palankias sąlygas“, – savo nuomonę dėstė nedidelio pieno ūkio savininkė.

Ji įsitikinusi, kad kiekvienas ūkininkas turėtų užsidirbti ir pragyventi iš savo darbo, tada nereikėtų kurti įvairių fondų. „Mes tiek neuždirbame, kad galėtume tuos fondus išlaikyti. Anksčiau buvau susipažinusi su pieno sektoriui siūlomo fondo projektu, tai pagal viską mažiems ūkiams nebūtų jokių šansų gauti kompensacijų iš fondo, reikėtų tik mokėti įnašus. Buvo numatyta kompensacijas skirti tada, kai ūkių pajamų sumažėjimas viršytų apie 30 proc. Smulkieji pieno gamintojai gauna tiek mažai, kad pajamoms jau nėra kur mažėti. Vadinasi, jau aišku, kad kompensacijų nesulauksi“, – sakė V.Švedienė.

Pasigenda teisingų kainų

Pieno gamintoja siūlytų Vyriausybei neieškoti ūkininkams gelbėjimosi rato, bet sudaryti sąlygas užsidirbti. „Jeigu dirbi ir neišgyveni iš savo darbo, kažkas negerai. Jeigu dar daugiau dirbi ir daugiau prarandi, tai jau sisteminė problema“, – konstatavo pašnekovė.

V.Švedienė sakė Lietuvoje pasigendanti teisingos kainodaros ir teisingos mokestinės politikos.

„Juk ne paslaptis, kad pieninių, prekybos tinklų vadovų atlyginimai tokie, kad mūsų šalies kontekste bado akis. Jei kažkam įmanoma pasiimti didžiulius pelnus ir dividendus, jie tai ir daro. O, pavyzdžiui, smulkiuosius ūkininkus žeidžia tai, kad jie privalo mokėti „ne mažiau kaip“. Taip, mes mokame nuo gaunamų pajamų, bet jeigu jų nėra tiek, kiek nustatyta riba? Juk mums pajamų lygio negarantuoja. Tokiu atveju mums kompensuotų iš rizikos valdymo fondo, o už mūsų parduodamą pieną pinigus pasiimtų kiti? Tad gal geriau ūkininkams sumokėkime kaip pridera ir nereikės jų gelbėti. Visi maisto grandinės dalyviai turi pragyventi“, – iš esmės keisti valstybės politiką siūlo ūkininkė.

Netinkamas metas steigti

Rokiškio rajono Lašų žemės ūkio bendrovės vadovas Zenonas Akramavičius būtų linkęs iš esmės pritarti tokiam fondui, nes dėl gamtos pokyčių žemdirbiai patiria vis daugiau nuostolių. Tačiau svarstė, kad po pastarųjų nelengvų metų, kai žemdirbių pajamos krito dėl liūčių ir sausros, būtų nelengva jį suformuoti.

Zenonas Akramavičius

„Tokie fondai gal ir reikalingi, bet dabar netinkamas metas, neturime tiek pajamų, kad galėtume mokėti įnašus. Gal apie tai verta būtų galvoti, kai bus geresni metai, aišku, jeigu tokie bus. Su gamta nepakovosi“, – su nerimu į ateitį žvelgia bendrovės vadovas.

Jis taip pat pastebėjo, kad nemažai išlaidų reikėtų ir fondui administruoti. „Sukursime ir turėsime išlaikyti. Dabar yra galybė įvairių fondų – pensijų ir kt. Bet jeigu kas atsitinka, niekas už nieką neatsako“, – visiškai pasitikėti tokiomis organizacijomis nelinkęs Z.Akramavičius.

Lėšas suvalgys infliacija

Rimantas Šerlinskas, Žemės ūkio rūmų atstovas savivaldai, ūkininkas

Fondo administravimas ir infliacija suvalgys jame sukauptas lėšas, kažkam bus suteiktos darbo vietos, direktoriai ir vadybininkai uždirbs, o patiems žemdirbiams vargu ar bus ženklios naudos. Žmonių suvokimas dar toks, kad jie nelinkę kontroliuoti, kaip panaudojamos jų lėšos.

Kita vertus, ūkininkams šiandien stinga pajamų ūkio darbuotojams išlaikyti, motyvuoti, kad neišvažiuotų. Iš ko mes steigsime rizikos valdymo fondą, jei už pieną, mėsą gauname mažai pelno? Viskas pabrango tris kartus, o žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos nedidėja. Kai dar buvo litai, už pieną gaudavome daugiau. Reikalai prastėja, kažkas negerai.