LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dabar jau įprasta sakyti, kad Lietuvoje kaimai neturi ateities, regionai traukiasi, o visas gyvenimas koncentruojasi vien didžiuosiuose šalies miestuose. Keista, tačiau dėl COVID-19 pandemijos įsivyravusi suirutė, karantinas gyventojus ne tik keliaujant ir pramogaujant vis dažniau verčia atsigręžti į mūsų šalies kampelius – gana dažnai jaunimas savo gyvenamąja vieta ėmė rinktis kaimą.
Statistikos faktai
Lietuvos statistikos departamento duomenimis šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2,795 mln. žmonių. Didžioji dalis iš jų savo namais nurodė miestą. Jų skaičius sudaro šiek tiek daugiau nei du trečdalius visų šalies gyventojų – 1,886mln. Gyvenančiųjų kaime skaičius sausio mėnesio duomenimis siekė 32,4 proc. visų šalies gyventojų – 909 tūkst. Panašūs skaičiai buvo ir pernai tuo pačiu metu. Lygiai prieš metus šalies kaimuose gyveno 2,3 tūkst. žmonių daugiau, mieste – 3,4 tūkst. mažiau. Vadinasi, šiais metais Lietuvoje gyventojų netgi šiek tiek padaugėjo.
Lyginant dešimtmečio duomenis, matyti, kad 2011 m. pradžioje šalyje buvo per 250 tūkst. žmonių daugiau. Tuomet didesnė dalis teko ir kaimo vietovėms. Prieš dešimtmetį šalies kaimuose gyveno 1,015 mln. žmonių, kas sudarė šiek tiek daugiau nei 33 proc. visų šalies gyventojų. Šie skaičiai sufleruoja, kad pagal procentus kaimo gyventojų mažėja, tačiau tikrai ne drastiškai.
Šiuo metu, neskaitant Vilniaus, Kauno ir kitų didžiųjų šalies miestų rajonų savivaldybių, kur priskiriama didžioji dalis gyventojų, daugiau nei pusė rajono gyventojų registruoti kaimiškose vietovėse: Šalčininkų, Šilalės, Širvintų, Trakų, Lazdijų, Varėnos, Kaišiadorių, Prienų, Raseinių, Kretingos, Skuodo, Šilutės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių, Vilkaviškio, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Jurbarko, Pagėgių, Rietavo, Anykščių, Ignalinos, Molėtų bei Zarasų savivaldybėse.
Situacija pasikeis?
Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos (LKBS) pirmininkė Virginija Šetkienė pastebėjo, kad praėjusių metų pavasarį prasidėjus pandemijai šalies kaimuose ėmė kurtis nemažai jaunų šeimų.
„Žmonės pavargo nuo miesto, sėdėjimo butuose ir ėmė ieškoti kitų alternatyvų. Kaimas kai kam tapo puikia išeitimi. Prasidėjus karantinui daug darbų persikėlė į internetinę erdvę, tad dabar jau nėra svarbu, kur gyventi. Svarbiausia jaustis laisvai ir patogiai. Kol kas sunku pasakyti, ar šios tendencijos išliks ir ateityje. Tai priklausys nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui, kaip internetinėje erdvėje integruosis socialinės ir kai kurių kitų sričių paslaugos“, – svarstė V.Šetkienė.
Tiesa, ji pripažino, kad dalis šalies kaimų išties yra ant išnykimo ribos. Vis dėlto LKBS vadovė padėties nedramatizavo. Jos teigimu, su tokiomis pačiomis problemomis susiduria daugelis Europos ir pasaulio šalių, tad Lietuva – ne išimtis.
„Kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam geriausia. Kaimas prieš miestą turi nemažai privalumų, tačiau nereikia pamiršti ir trūkumų. Mano nuomone, kaimuose tarp žmonių vyrauja stipresni bendruomeniniai ryšiai. Kaimų bendruomenių nariai patys steigia vaikų dienos centrus, senelių globos namus, kuria verslus, naujas darbo vietas. Gyvenant kaime galima mėgautis ekologiškesne aplinka, čia didesnis dėmesys skiriamas pilietiškumui, žmonės – artimesni. Aišku, negalima nuneigti, kad vaikų švietimas ir kai kurios kitos paslaugos yra sunkiau pasiekiamos, bet šios problemos taip pat sprendžiamos“, – kalbėjo V.Šetkienė.
Jos teigimu, kaimo ateitis priklausys ir nuo būsimo Europos Sąjungos paramos laikotarpio, ir nuo Vyriausybės požiūrio į regionus. Jei į šalies regionus bus nukreipiamos atitinkamos investicijos, jų ateitis – šviesi.
Geriausia vieta šeimai
Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas ir Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas svarstė, kad norint, jog Lietuvoje klestėtų ne vien Vilnius, Kaunas ir kiti didieji miestai, būtina dėti visas pastangasregionų atskirties mažinimui. Deja, anot jo, kol kas matyti per mažai ženklų, kad tai būtų daroma. Akmenės rajono mero teigimu, nereikia gelbėti visų kaimų ir miestelių. Dėmesį reikėtų koncentruoti į perspektyvias teritorijas, kuriose vis dar gyvena nemažai žmonių.
„Žmonės kursis regionuose tik tada, kai turės veiklos ir geras gyvenimo sąlygas. Tikrai nebūtina kiekviename kaimelyje įkurti mokyklas, sporto centrus, organizuoti turiningas kultūrines veiklas. Svarbu užtikrinti šių paslaugų pasiekiamumą! Juk tikrai nelogiška išlaikyti mokyklą, kurioje dirba 40 mokytojų, o mokosi tik 30 vaikų“, – kalbėjo V.Mitrofanovas.
Jis pripažino, kad šiandien šalis pagal gyventojų kokybę yra susiskirsčiusi mažiausiai į 3–4 dalis. Pasak Akmenės rajono savivaldybės mero, siekiant mažinti skirtumus tarp jų, visų pirma reikėtų skirti didesnį dėmesį žmonių pritraukimui. Pasak jo, mažieji Lietuvos regionai labiausiai nukentėjo dėl emigracijos šio tūkstantmečio pradžioje. Kadangi stigo darbo vietų, žmonės būtent iš čia pirmiausiai išvyko į užsienį. Nors dabar situacija pamažu keičiasi, susigrąžinti išvykusiuosius yra labai sunki užduotis. Pavyzdžiui, tame pačiame Akmenės rajone dar šiais metais duris atverti turėtų didžiulė baldų gamybos įmonė, kuriai iš pradžių reikės mažiausiai 600 darbuotojų, o vėliau jų skaičius turėtų išaugti bent iki 1 tūkst. Nors vietinėje Užimtumo tarnyboje bedarbių netrūksta, iš tikrųjų dirbti norinčių žmonių stinga. V.Mitrofanovas prisiminė maždaug dešimtmečio senumo pavyzdį, kuomet Akmenės rajonas buvo tapęs pilotiniu rajonu šalyje. Čia gyvenantiems socialines pašalpas gaunantiems žmonėms pirmiesiems Lietuvoje teko už jas atidirbti dalį valandų. Anot mero, labai greitai iš 8 tūkst. paramos gavėjų liko vos 2 tūkst.
„Yra daugybė būdų norint sumažinti atskirtį tarp regionų. Vienas iš jų – mokestinės sistemos ir net kai kurių įstatymų diferencijavimas. Juk kas tinka Vilniui, nebūtinai tiks Akmenei! Aišku, kai kas tokiuose pasiūlymuose gali įžvelgti sovietizmą, tačiau galime imti pavyzdį iš kitų šalių, kurios tai taiko savo praktikoje“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip pavyzdį jis pateikė galimybę tarp valstybės ir studentų pasirašyti sutartis, įpareigojančias juos po studijų kurį laiką grįžti ir dirbti regionuose. Taip pat jis siūlė jauniems žmonėms, besikuriantiems šalies kaimuose ar mažuose miesteliuose, kurį laiką taikyti nulinį gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Taip išaugtų jų uždarbio dalis ir šie tikrai mieliau rinktųsi gyvenimą ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, o kitose šalies vietose. Anot V.Mitrofanovo, šią praktiką prieš metus jau ėmė taikyti kaimynai lenkai ir kol kas ji duoda tik teigiamų rezultatų.
„Tokie rajonai kaip mūsų turbūt niekada negalės suteikti tiek pramogų, kiek galima rasti šalies didmiesčiuose, tačiau Akmenės rajonas – puiki vieta gyventi jaunoms šeimoms. Tiek pas mus, tiek kituose panašiuose rajonuose yra sudaromos galimybės įgauti puikų išsilavinimą, pas mus nėra kamščių, nereikia metų metus laukti vaikų darželių eilėse, užtikriname visas kitas socialines paslaugas, o nekilnojamas turtas vis dar palyginti nebrangus. Aišku, privalome užtikrinti gyventojų mobilumą ir galimybę judėti“, – mintimis dalijosi Akmenės rajono meras.
Tiesa, jis pabrėžė, kad neretai pagalius į ratus kaišioja ir kai kurie Vyriausybės sprendimai bei nenoras įsiklausyti į teikiamus siūlymus.
Subsidija būstui
Siekiant mažinti atskirtį tarp kaimo ir miesto dar praėjusios kadencijos Vyriausybė priėmė nutarimą skirti subsidiją būsto kredito daliai apmokėti arba jaunos šeimos pradiniam įnašui padengti. 2018 m. pradėta teikti subsidija pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms Lietuvos regionuose teikiama iki šiol. Iki praėjusių metų pabaigos ši parama suteikta 2254 jaunoms šeimoms. Per tą patį laikotarpį, padidėjus auginamų vaikų skaičiui šeimoje, suteiktos 272 papildomos subsidijos.
Lyginant 2019 m. ir 2020 m. duomenis, matyti, kad jaunų šeimų, siekiančių su valstybės teikiama subsidija įsigyti būstą regione, skaičius išaugo 45 proc.: 2019 m. subsidijos buvo suteiktos 853 jaunoms šeimoms, 2020 m. – 1 237 jaunoms šeimoms. Daugiausia subsidijų suteikta jaunoms šeimoms, įsigijusioms būstus Klaipėdos r. sav. (334), Kauno r. sav. (146), Marijampolės sav. (125), Kretingos r. sav. (119) ir Alytaus m. sav. (118).
„Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. atliktos jaunų šeimų, pasinaudojusių finansine paskata, apklausos duomenimis, apie 30 proc. jaunų šeimų, įsigijusių pirmąjį būstą regione, atvyko gyventi iš kitų savivaldybių. Tai leidžia teigti, kad valstybės teikiama paskata prisidėjo prie Lietuvos regionų atskirties mažinimo ir yra veiksminga priemonė jaunoms šeimoms apsirūpinti nuosavu būstu“, – sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja Edita Banienė.
Padėjo apsispręsti
Viena iš minėta subsidija pasinaudojusių asmenų –Vokiškėlių kaime(Vilkaviškio r.) gyvenanti Erika Kauneckaitė. Moteris į naujus namus įsikėlė tik kiek daugiau nei prieš mėnesį. Su vyru du mažamečius vaikus auginanti suvalkietė prisipažino, kad ši parama išties padėjo apsispręsti likti gyventi kaime. Moters į šalies didmiesčius niekada netraukė, tačiau ji rimtai svarstė galimybę išvykti į užsienį.
„Prieš tai gyvenau kitoje Vilkaviškio r. kaimiškoje vietovėje – Vištytyje. Nors aplinka man labai patiko, šalia teliūškavo didelis ežeras, nuolatinių gyventojų šiame miestelyje beveik neliko. Tai daugeliui tapo tik vasaros kurortu ir laikina poilsio zona. Dėl to greičiausiai jau kitais metais bus uždaryta ir vietinė mokykla. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nutarėme kraustytis kitur. Smagu, kad sužinojome apie Vyriausybės paramą ir ja pasinaudojome. Savo būstui gavome 12 tūkst. eurų kompensaciją. Tai – ketvirtadalis visos namo sumos“, – pasakojo E.Kauneckaitė.
Moteris džiaugiasi savo naująja gyvenamąja vieta pasirinkusi netoli Vilkaviškio esantį kaimą. Dabar jos vaikams iki ugdymo įstaigos reikia keliauti apie 1,5 km, bet tai papildomų rūpesčių šeimai nesudaro.
„Kaimas turi daug privalumų: tyras oras, švari gamta, daugybė žalumos. Kieme gali lakstyti šunys, ūkiniame pastate galime užsiauginti vištų, laukuose – daržovių. Man patinka toks gyvenimas“, – šypsojosi E.Kauneckaitė.
Statistikos duomenys byloja, kad kaimas traukiasi, tačiau gana lėtai. Norint, kad regionai ir toliau sėkmingai gyvuotų bei klestėtų, būtinos ne tik vietos vadovų pastangos, bet ir didesnis šalies valdžios dėmesys. Kalbinti pašnekovai kol kas jo pasigedo, tačiau reikia tikėtis, kad ši situacija keisis, o investicijos į šalies ūkį nenusės vien Vilniuje, Kaune ir kituose didmiesčiuose. Akivaizdu, kad sėkmingai bei komfortiškai gyventi galima ir nedidelėse gyvenvietėse. Daugelis ten gyvenančiųjų apskritai niekada nekeistų savo gyvenamosios vietos į jokią kitą. Tad tai – ir požiūrio klausimas.
