A.Matusevičius džiaugiasi, kad pavasarį kaimyninės šalies ūkininkams jis pelningai pardavė šiaudų rulonus.

Dėl pašarų stokos vieni ūkininkai jau išparduoda gyvulius, kiti graibsto žolę iš įvairių pakampių, kad nereikėtų permokėti už šienainį. Kai kurie pašarų galėtų daugiau pasigaminti, tačiau savo laukuose negali būti šeimininkai – be Briuselio leidimo nevalia pašarui šienauti posėlio ar įsėlio, žaliojo pūdymo, čia ganyti gyvulių, šiuos pasėlius reikalaujama būtinai įterpti į dirvą. Pašarų neturintiems ūkininkams nepatinka ir tai, kad Lietuvos pievų šienainis išvežamas į Lenkiją, Dubajų ar kitas šalis. Pavasarį gautas leidimas šienainį eksportuoti į Kiniją.

Pašarų daug mažiau

Ūkininkai ir bendrovių atstovai bėdoja, kad iš pirmosios žolės, pačios maistingiausios ir vertingiausios, pasigamino perpus mažiau ar tik trečdalį pašarų. Pasak jų, nebus daug ir atolo.
Kai kur jau dabar gyvuliai šeriami šiemet pagamintu silosu, ūkininkai karštligiškai ieško, kur nusipirkti pašarų. Tokia situacija ne vieną pieno gamintoją pastūmės sumažinti ar visai nutraukti pieno gamybą. Gyvuliai jau dabar išvežami įprasta kryptimi – į Lenkiją.

„Visi susiduria su pašarų stygiumi – vienur jų pasigaminta daugiau, kitur padėtis tiesiog katastrofiška. Pavyzdžiui, pas mus ūkyje blogiau nei pusėtinai – iš pačios svarbiausios pirmosios žolės, iš kurios, kaip sakome, bėga pienas, pasigaminome 40 proc. pašarų. O ten, kur dar mažiau teko lietaus, labai prastai. Dzūkijoje visai blogai, neseniai mačiau Alytaus rajono laukus, tai ten – tragedija“, – padėtį apibūdino Prienų rajono smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų asociacijos valdybos narė Saulena Krūvelienė.

Prienų rajono ūkininkai pašarų stygiaus problemą siūlo spręsti visos šalies mastu, padedant Žemės ūkio ministerijai. „Reikia padėti žemdirbiams, nes daug kurs stigs pašarų. Žinome, kad kai kur jų yra daugiau, kai kas pašarus išveža iš Lietuvos, eksportuoja į Lenkiją, Jungtinius Arabų Emyratus. Tiesa, kiek žinau, Dubajuje lietuviški pašarai buvo išbrokuoti – prapjovę ritinį rado pelėsio“, – pasakojo pieno gamintoja.

Pašarų stygius labai atsilieps pieno ūkiams. Pasak S.Krūvelienės, yra pieno gamintojų, kurie atsisako gautos europinės paramos valdoms modernizuoti ir ūkių plėtros. Ūkininkai įžvelgia resursų, kur galima būtų pasigaminti pašarų ar ganyti gyvulius, tačiau, nepakeitus atitinkamų teisės aktų, bijo sulaukti sankcijų.

„Prieniškiai kreipėsi į žemės ūkio ministrą, kad būtų leista gaminti pašarus pievose, kuriose žolė mulčiuojama. Pas mus yra maždaug pora tūkstančių hektarų pievų, kurias savininkai nupjauna ir žolę palieka. Kai šitaip stinga pašarų, reikėtų leisti žolę nusipjauti pašarui“, – teigė ūkininkė.

Bendrovės nuotr.

Bendrovės nuotr.

Prašo parduoti

Telšių rajono ūkininkas Arūnas Usis, valdantis augalininkystės ir pieno gamybos ūkį, dėl pašarų stokos savo gyvuliams nesijaudina. Nors iš pirmosios žolės pasigamino tik apie 60 proc. įprasto kiekio, pridėjus atolą, savo žolinių pašarų pakaks. Ankstesniais metais savo ūkio reikmėms pakakdavo pirmojo šienavimo žolės, o atolą ūkininkas parduodavo. Tad šiemet sakė kone kasdien sulaukiantis kolegų skambučių ir prašymų parduoti pašaro. Kol kas jiems nieko nepažadėjo, siūlė palaukti rudens.

„Tikrai daug kas ieško pašarų. Tiems, kurie man skambino, pasakiau, kad tik nupjovus trečią žolę bus matyti, ar galėsiu parduoti. Tais metais, kai drėgmės užtekdavo, mums pašarams pakakdavo pirmosios žolės, o antrą ir trečią parduodavome ir neblogai uždirbdavome. Šiemet situacija kitokia. Iš naujų kultūrinių pievų gavome beveik tik apie pusę pašarų, prisišienausime kažkiek atolo, auga kukurūzai, tad mums problemų nebus. O iš senesnių pievų žmonės prišienavo dar mažiau“, – aiškino ūkininkas.

Pernai jis įprastą šienainio ritinį pardavinėjo po maždaug 20 eurų. Tiek pašaras kainuodavo, jeigu pirkėjas ritinius pasiimdavo iš laukų. Vežant į pirkėjo ūkį prisidėdavo transportavimo išlaidos. Šiemet interneto erdvėje nemažai skelbimų, kuriuose nurodoma, kad vienas pašaro ritinys parduodamas po 20, 30 eurų.

Domėjosi švedai

Praėjusiais metais Žemaitijos ūkininko pagamintais pašarais domėjosi švedai, tačiau jų nepirko. „Švedijos ūkininkai kreipėsi į mane, domėjosi šienu ir šiaudais, norėjo pirkti, bet tokio sumanymo atsisakė. Manau, kad sandoris nepavyko dėl logistikos brangumo ir kitų transportavimo niuansų. Jiems kliuvo tai, kad Lietuvos keliuose leidžiama važiuoti sunkvežimiams, kurių svoris – iki 42 t, o Švedijoje – iki 60 t. Taigi jiems būtų neekonomiška vežti. Be to, dar priešgaisriniai reikalavimai vežant keltu ir kt. Nežinau, ar iš kitų skandinavai pirko, bet iš manęs nevežė“, – pasakojo A.Usis.

P. Lileikio nuotr.

P. Lileikio nuotr.

Jis palankiai vertino, kad lietuviški žoliniai pašarai eksportuojami į užsienį, tačiau abejojo, ar daug jų bus išvežta. „Gerai, kad rinkos atsiranda, bet nemanau, jog dėl to augs pašarų kaina. Pavyzdžiui, vežant į Dubajų keliami aukšti specifiniai reikalavimai. Ritiniai turi būti didesnio tankio, nes taip toli brangu transportuoti. Jeigu ritiniai bus lengvi, neapsimokės jų nei parduoti, nei pirkti. Be to, eksportui reikia kokybiškų baltymingų pašarų, tokiu atveju reikėtų parduoti pirmąją žolę, nes atolas nėra toks kokybiškas. Tie ūkininkai, kurie laiko gyvulius, paties vertingiausio pašaro nepardavinės“, – aiškino stambaus ūkio savininkas.

Šiemet pavasarį Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba skelbė, kad dviem Lietuvos įmonėms buvo išduoti leidimai tiekti pašarus į Kiniją. Derybos dėl leidimų eksportuoti šienainį į šią šalį užtruko ketverius metus. Be kitų reikalavimų, atitinkamoms Kinijos institucijoms reikėjo teikti garantijas, kad Lietuvoje nėra auginamos ir į šienainio sudėtį nepatenka žolės su genetiškai modifikuotais organizmais.

Surištos rankos

A.Usis sakė matantis galimybių bent kažkiek išplėsti pašarų ruošos bazę. Pašarų stokojantys ūkiai jų gamybai galėtų panaudoti įsėlį, posėlį, žaliąjį pūdymą, kitaip panaudoti ir kitas žalinimui skirtas priemones, tačiau jų rankas suriša nustatyti reikalavimai.

„Pagal dabartines taisykles posėlį, įsėlį griežtai reikalaujama įterpti į dirvą, čia negalima ganyti gyvulių, šienauti. Jeigu, pavyzdžiui, nupjovus javus įsėlyje ganysis karvės, ūkininkas gali sulaukti sankcijų. Taisyklės galioja, jos kol kas nepakeistos. Būtų logiška, kad tokiu metu, kai stinga pašarų, tokių draudimų neliktų“, – samprotavo Telšių krašto ūkininkas.

Kreipėsi į ministeriją

Žemės ūkio rūmai, atsižvelgdami į savo narių, laikančių mėsinius ir pieninius galvijus, prašymus padėti spręsti iškilusias problemas dėl pašarų, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kad būtų sudarytos teisinės galimybės gyvulininkystės ūkiams per likusį vasaros ir rudens laikotarpį pasigaminti daugiau žaliųjų pašarų.

Siūloma keisti atitinkamus teisės aktus ir nebausti ūkininkų, jeigu jie juodąjį ir žaliąjį pūdymą panaudos pašarų gamybai. Prašoma žaliajame pūdyme nereikalauti žolinių augalų įterpti į dirvą, bet leisti juos šienauti ar čia ganyti gyvulius.

Taip pat siūloma pakeisti Kaimo plėtros programos veiklų „Ekstensyvus pievų tvarkymas ganant gyvulius“, „Specifinių pievų tvarkymas“, „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamojoje žemėje“ ir kt. taisykles. Siūloma pratęsti reikalavimo nušienauti nenuganytos žolės likučius ir juos išvežti terminą iki lapkričio 15 dienos.

„Gyvulių augintojai skundžiasi, kad labai trūksta pašarų. Jeigu yra galimybių jų daugiau pasigaminti, reikia ūkiškai tai ir išnaudoti. Kad ūkininkai nesulauktų sankcijų, reikia pakeisti atitinkamus teisės aktus“, – sakė Žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai išsiųstus raštus pasirašęs Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis.

Prašo EK palengvinimų

Karolis Anužis, Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vadovas

Ir pernai buvo panaši situacija, kai ministerija kreipėsi į Europos Komisiją (EK), prašydama tam tikrų lengvatų vykdant žalinimo reikalavimus. Pavyzdžiui, kad juodajame, žaliajame pūdyme ir kt. būtų galima auginti pašarus, ganyti gyvulius.

Šiemet jau kreiptasi į EK dėl išimčių suteikimo – išsiųstas prašymas, kad būtų palengvinti tie patys žalinimo ir kiti reikalavimai, kurie padėtų ūkininkams lengviau išgyventi dėl sausros padarinių. Šiuo metu atsakymo dar negavome, bet suprantame ir vertiname ūkininkų prašymus, kad būtų suteikta galimybė žalinimui skirtuose plotuose užsiauginti ir pasigaminti daugiau pašarų. Į EK kreipėmės dar birželio mėnesį, nelaukdami, kol savivaldybės priims sprendimus dėl ekstremaliosios padėties. Tai, regis, buvo paskelbusi tik Varėnos rajono savivaldybė.

Reikėtų pabrėžti, kad EK nėra paprasta vertinti vienos šalies prašymą. Pernai buvo didelis geografinis arealas, nukentėjęs nuo sausros. Buvo nemažai prašymų ir iš kitų valstybių narių, taip pat – ir iš Lietuvos. Tad atskiru reglamentu EK padarė išimtis. Tikimės, kad šiemet vėl bus priimtas palankus sprendimas.