Lietuviškos pienininkystės padangėje daugėja nerimo ženklų. Štai ES rinkoje viena iš pieno gamybos augimo lyderių tapo kaimyninė Lenkija. Pas mus melžiamų karvių mažėja, o perdirbėjai vėl kalba apie atbildančią krizę. Mums lemta rinktis – pasinaudoti kaimynų sėkmės fomule arba ateityje tapti jos ekonomine provincija, žaliavų tiekėja.

Kaimynės sėkmė

Palyginkime Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos pieno sektorių 2005–2016 m. statistikos duomenis. Karvių skaičius mažėjo visose keturiose Baltijos šalyse, tačiau sparčiausiai jų mažėjo Lietuvoje – nuo 2005 m. netekome net 32 proc. visų melžiamų karvių. Lenkijoje karvių sumažėjo 23, Latvijoje – 17, o Estijoje – 24 proc. Kol kas gelbsti didėjantis karvių produktyvumas. Tačiau ir šiuo požiūriu mažiausias pieno gamybos augimas per minėtą laikotarpį užfiksuotas Lietuvoje – išaugo nuo 1 200 iki 1 396 (beje, 2014–2015 m. buvome pasiekę 1 438 t), Lenkijoje – nuo 8 825 iki 11 140, Latvijoje – nuo 502 iki 814 ir Estijoje – nuo 571 iki 702 tūkst. t. Taigi pagal pieno sektoriaus efektyvumą Baltijos regione pirmauja Lenkija ir kažkada nuo Lietuvos beviltiškai atsilikusi Latvija. Kodėl Latvija?

„Paradoksalu, bet taip nutiko tikriausiai todėl, kad Latvijoje, palyginti su Lietuva, buvo gerokai silpnesnis pieno perdirbimo sektorius ir šios šalies ūkiai sparčiau didino karvių bandas“, – sakė žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas.

Kokie to padariniai? Pirmiausia pastebime, kad Lietuvos prekybos centruose gerokai keičiasi pieno produktų geografinis asortimentas – vis daugėja Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje pagamintų produktų.

Naglis Narauskas

Perdirbėjai ruošiasi krizei

Viena bėda – ne bėda. Į Lietuvos rinką veržiasi ne tik kaimynų gaminami pieno produktai. Blogiau, kad, pavyzdžiui, Lenkijos pieno perdirbėjai vis intensyviau veržiasi į Lietuvos žaliavinio pieno supirkimo rinką. Nors lenkai pieno gamina vis daugiau, tačiau plečia ir pieno perdirbimą, taigi jų perdirbimo įmonėms reikia vis daugiau žaliavos. Lietuvos pieno perdirbėjai jaučia šį pavojų. Pavyzdžiui, pieno perdirbimo lyderės AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa viešai paskelbė, kad įmonė ruošiasi artėjančiai pieno krizei, kaupia lėšas, kurių gali prireikti atėjus juodai dienai.

Kol kas smulkiųjų ūkių praradimą vis dar kompensuoja augantis produktyvumas, tačiau artėja laikas, kai pieno gamyba Lietuvoje gali sparčiai sumažėti, tada tarp pieno perdirbimo įmonių kils aršios grumtynės dėl pieno žaliavos. Labai tikėtina, kad viena, o gal ir kelios bendrovės turės pasitraukti iš rinkos. Tada pieno perdirbimo įmonės pradės vertinti ir smulkiuosius pieno gamintojus, o kol kas iš jų pieną superka gerokai pigiau. Pastaraisiais metais smulkiųjų pieno gamybos ūkių nykimas spartėja. Štai nuo 2016 m. birželio iš pieno rinkos pasitraukė 6 349 smulkieji (ūkyje turėję iki 20 karvių) ūkiai, iš viso laikę 15 874 karves. Per tą patį laikotarpį pienininkystės atsisakė ir 47 ūkiai, laikę po daugiau kaip po 20 karvių. Taigi žemės ūkio ministro Broniaus Markausko viltys Lietuvoje vėl matyti milijoną karvių tolsta. Štai 2005-aisiais dar laikėme 417 tūkst., o šįmet liko tik 285 tūkst. pieninių karvių.

Smulkiųjų išlikimo sąlyga

„Kol stambieji ūkiai gyvena bado dieta, smulkieji miršta iš bado“, – originaliai žinomą posakį perfrazavo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis.

Ir iš tikrųjų statistikos duomenys rodo, kad krizės metais sunkiau išgyvena būtent smulkieji ūkiai. Pavyzdžiui, taip nutiko ir dėl ekonominės krizės 2008 m., ir dėl ES konflikto su Rusija 20140-aisiais.

„Smulkieji sunkmečiu yra labiausiai pažeidžiami, jiems labiausiai reikia paramos. Stambieji gali sumažinti gamybą, taupyti. Jeigu pasitraukia smulkieji ūkiai, tai dažniausiai pasitraukia visiems laikams, nebesugrįžta“, – remdamasis krizių duomenimis, padarė išvadą N.Narauskas.

Pavyzdžiui, 2015 m. ES ir valstybės parama sudarė net 23,3 proc. visų pieno gamintojų pajamų. Ar parama sustabdė tokių ūkių traukimąsi?

„Deja, turime prisipažinti, kad tokia parama buvo neefektyvi – tai tik beprasmiškas pinigų išdalijimas. Smulkieji ūkiai neturi jokių plėtros galimybių, jie yra pasmerkti“, – negailestingai rėžė N.Narauskas ir pridūrė, kad vienintelė išeitis – kooperacija.

„Kitos alternatyvos nėra. Tačiau ar jie sugebės susijungti į kooperatyvus, jeigu nesugeba įstoti net į jų interesus ginančią Lietuvos pieno gamintojų asociaciją?“ – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos konferencijoje apie Lietuvos pienininkystės ateitį ūkininkams priekaištavo J.Vilionis.

Parlamentarai kritikuoja perdirbėjus

Padėtį pieno rinkoje gerai žino buvęs pieno kooperatyvo valdybos pirmininkas, o dabar Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas: „Deja, padėtis pieno sektoriuje nedžiugina. Kainos šiek tiek išaugo, tačiau pieninių gyvulių skaičius mažėja. Be to, ateina nauja banga – iš rinkos traukiasi senstantys smulkieji pieno gamintojai. Labai retai savo ūkius tokie ūkininkai perduoda savo vaikams.“

Ar įmanoma šį sektorių jeigu ne atgaivinti, tai nors išsaugoti, pristabdyti spartų traukimąsi?

„Jeigu pieno perdirbėjai negalvos apie savo ateitį, pienininkystę gali ištikti linininkystės likimas. Deja, susidariau nuomonę, kad perdirbėjai, išnaudodami pieno gamintojus, siekia kuo daugiau uždirbti šiandien, o ateitimi nesirūpina“, – sakė A.Stančikas.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius irgi kritikavo pieno perdirbimo įmones: „Nereikia kvailinti vartotojų. Nemanykite, kad jie nemoka skaičiuoti. Pavyzdžiui, sūrių kainos nuo euro įvedimo Lietuvoje pabrango apie 3,5 karto. o pieno supirkimo kainos padidėjo nedaug.“

Reikalaus atsiskaityti sąžiningai

Per artimiausius metus Europos Komisija ketina nustatyti privalomą sąžiningo atsiskaitymo tvarką pieno grandinėje nuo ūkininko iki vartotojo.

„Jau dirba speciali Europos Komisijos žemės ūkio komisaro sudaryta darbo grupė, kuri prieš dvi savaites Europos Parlamento nariams pristatė projektą ir pažadėjo, kad iki 2018-ųjų pabaigos toks mechanizmas bus sukurtas ir įteisintas“, – sakė Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė.

Beje, labai svarbu, kad minėtos komisijos sumanymui pritaria ir Europos Komisijos Konkurencijos komisaras. Sumanymo esmė tokia: žemės ūkio sektorius yra išskirtinis, specifinis, todėl jo reguliavimo negalima palikti tik laisvajai rinkai. Tikėtina, kad planuojamas mechanizmas labai palies Lietuvos rinką – iš šalyje galiojančios atsiskaitymo už pieną pagal grupes tvarkos nepaliks akmens ant akmens. Štai, remiantis Žemės ūkio ministerijos pateiktais šių metų gegužės mėn. duomenimis, tik 8–10 grupėms priklausantiems stambiausiems pieno gamintojams, per dieną tiekiantiems daugiau nei 10 tūkst. kg pieno, supirkėjai moka vidutinę ES supirkimo kainą. Iš visų kitų grupių kokybiškas pienas superkamas pigiausiai ES rinkoje.

Gelbsti eksportas

Pesimistinės pieno perdirbimo ateities tikisi išvengti net 95 proc. savo produkcijos eksportuojanti UAB „Marijampolės pieno konservai“. Lietuvoje prekiaujama tik „Marijampolės pieno grupei“ priklausančios Lukšių pieninės produkcija.

Bendrovės direktorius Rimas Varkulevičius nesistebi kaimynų lenkų pieno sektoriaus spurtu: „Eksporto paieška Lenkijoje užsiima net devynios institucijos. Yra ko pasimokyti. Kartais aš pats nuvykstu į Lenkiją ir pastebiu, kad net vidaus rinkai skiriama produkcija lanksčiai nukreipiama eksportui.“

Pasak direktoriaus, verta pasimokyti ir iš Vengrijos, kuri Užsienio reikalų ministerijos pavaldumui priskyrė eksporto plėtros institucijas ir sukūrė net Eksporto importo banką ir finansiškai remia eksportuojančias įmones.

Rimas Varkulevičius

„Valstybės pastangos padėjo ir Marijampolės įmonei atverti duris į milžinišką Kinijos rinką. Gal keistoka, bet kinai prašo sterilizuoto pieno produktų standartinėmis metalinėmis mūsų pakuotėmis“, – sakė R.Varkulevičius.

Marijampoliečiai neignoruoja ir itin specifinių rinkų Artimuosiuose Rytuose.

„Kai atvykę užsakovai pamato mūsų žalias pievas, apsilanko mūsų pieno tiekėjų ūkiuose, jie supranta, kad mūsų produkcija yra tikrai aukštos kokybės“, – optimistiškai kalbėjo R.Varkulevičius.

Smulkiesiems trūksta dėmesio

Juzefa Tamavičienė, Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė

Smulkieji pieno gamintojai traukiasi iš rinkos, nes valstybė juos nurašo. Kitose šalyse jie išgyvena arba pienininkystė kaime gyvenantiesiems yra kaip papildoma verslo sritis. Šį pavasarį Šilutės rajono pieno gamintojų grupė lankėsi Vokietijoje, bendravome su pieno gamintojais, dalijomės patirtimi. Vokiečiai negalėjo patikėti, kad už tokios pat kokybės pieną Lietuvoje pieno supirkimo kaina mažinama tik todėl, kad tiekėjas yra smulkusis ūkininkas. Vokiečiai nurodė mūsų rezervus – gerokai prastesni veislininkystės rezultatai, blogesni pašarų racionai ir kt. Deja, Lietuvoje smulkiesiems ūkininkams beveik neprieinami konsultantų patarimai. Pirmiausia valstybė turi patikėti smulkiaisiais pieno gamintojais.

Vienintelė galimybė išlikti

Bronius Markauskas, žemės ūkio ministras

Man priekaištaujama, kad ūkininkus raginu jungtis į kooperatyvus, tačiau aš remiuosi pasauline patirtimi – išsivysčiusiose šalyse kooperacija yra labai paplitusi ir naudinga ūkininkams. Tai vienintelė galimybė rinkoje išlikti smulkiesiems pieno gamybos ūkiams, kurių Lietuvoje yra daug. Todėl ir raginu ūkininkus pasinaudoti šia laiko išbandyta galimybe. Jeigu to nepadarysime, jokia valdžia nepagelbės, arba pagalba bus laikina ir neefektyvi. Apgailestauju, kad apie pieno sektoriaus ateitį vangiai diskutuoja pieno perdirbėjai, o juk pasikeitimai rinkoje, pavyzdžiui, vien dėl Lenkijos pieno sektoriaus stiprėjimo, pirmiausia palies juos.

Melžiamų karvių ir pienininkystės ūkių skaičius Lietuvoje 2016 06 - 2017 06

Ūkių skaičius             51 904      45 508

Karvių skaičius          300 457    284 711

Ūkiai iki 20 karvių     49 325      42 976

Ūkiai per 20 karvių   2 579        2 532.

ŽŪM.

Vidutinės natūralaus pieno supirkimo kainos 2017 05 01 (Eur už 100 kg)

ES             32,86

Lenkija      30,95

Estija        30,76

Latvija      28,86

Lietuva     26,79.

LPGA

Supirkto pieno palyginimas 2016 I ketv. ir 2017 I ketv. (proc.)

Airija        +5,7

Lenkija      +3,6

Bulgarija   +3,1

Italija        +1,9

Rumunija  +1,7

Latvija      -1

Estija        -2,4

Lietuva     -2,6

Graikija    -3

Suomija    -3,2

Prancūzija -3,3

Slovakija  -3,6

Kroatija    -6.

Eurostat.