Žemės ūkio ministerija vėl lopo vadinamąjį Pieno įstatymą, kurį nuo pat jo įsigaliojimo pradžios taršo ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai. Yra siūlymų iš viso jo atsisakyti, kad nebūtų toliau daroma žala pieno sektoriui.

Skaidrins rinką

Virginijos Baltraitienės, tuo metu buvusios žemės ūkio ministre, inicijuotas Pieno įstatymas (Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) turėjo apginti pieno gamintojus, ypač smulkiuosius, kad iš jų pusvelčiui nebūtų superkamas pienas, tačiau situacija pieno žaliavos supirkimo rinkoje nėmaž nepasikeitė.

Smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų atstovai šį teisės aktą vadina dešimties pieno supirkimo kainų įstatymu, kuris, anot jų, tik pablogino padėtį: užuot ginęs nuo nesąžiningų veiksmų, jis diskriminuoja pieno gamintojus. Jie, atsižvelgiant į tiekiamo pieno kiekį, suskirstyti į 10 grupių, tarp joms mokamų kainų yra dideli skirtumai.

Žemės ūkio ministerija ėmėsi lopyti Pieno įstatymą ir parengė jo pakeitimo projektą, kuriuo, kaip tvirtina, siekiama nustatyti žalio pieno rinkos skaidrumo užtikrinimo priemones. Pieno gamintojų interesus ginančios organizacijos pateikė savo siūlymus ir pastabas, tačiau abejoja, ar pavyks įstatymo pakeitimo projekte numatytomis priemonėmis išskaidrinti pieno supirkimo kainą.

Valdžia užsimerkusi

„Nereikia išradinėti dviračio ir kurti įstatymų bei sudėtingų kainų skaičiavimo formulių. Lietuvos Konstitucijoje numatyta, kad jei ūkio subjektai elgiasi netinkamai, Vyriausybė gali įsikišti ir imtis tam tikrų priemonių, šiuo atveju, kad nebūtų tyčiojamasi iš pieno gamintojų“, – tvirtą nuomonę išsakė šiemet pavasarį įsteigtos naujos Prienų rajono smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų asociacijos valdybos narė Saulena Krūvelienė.

Apie 120 galvijų ūkį prižiūrinti pieno gamintoja turi teisininkės išsilavinimą, todėl savo nuomonę grindžia ne emocijomis. Jos manymu, prieš kelerius metus priimtas Pieno įstatymas visiškai nereikalingas ir prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Beje, prieštaringai vertinamas minėtas įstatymas pateiktas Konstituciniam Teismui įvertinti, tačiau byla kol kas neišnagrinėta.

„Sutartinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, atsiskaitymus už superkamą produkciją – atitinkamas įstatymas, yra pirkimo ir pardavimo sutartys. O Žemės ūkio ministerija turi atlikti savo tiesiogines pareigas ir būti nešališka. Tegu analizuoja, kas dedasi pieno rinkoje, kas ketvirtį susišaukia pieno perdirbėjus ir pagrūmoja jiems botagėliu, jeigu čia vyksta negerų dalykų. Perdirbėjai brangiau atsiveža pieno iš Latvijos, Estijos, smulkiesiems pieno gamintojams moka daug mažiau nei stambiesiems, nors pienas atitinka tuos pačius nustatytus standartus. Argi čia tvarka? Ar valdžia to nemato? Galių yra, tik jomis nesinaudojama“, – apgailestavo ūkininkė.

Nervina priedai

Prienų rajono smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų asociacija išsiuntė Žemės ūkio ministerijai siūlymus, kaip reikėtų patobulinti peikiamą įstatymą. Ji siūlo naikinti pieno gamintojų skirstymą į grupes, kad perdirbėjai nemanipuliuotų supirkimo kainomis. Taip pat siūloma įpareigoti perdirbėjus sutartyse nurodyti kainą, o ne jos apskaičiavimo būdą, įstatyme įteisinti dabartinius bazinius pieno rodiklius ir svarbiausia – atsisakyti balažin už ką, anot ūkininkų, dabar mokamų priedų.

„Nustato pagrindinę kainą ir paskui nervina visus tais priedais esą už lojalumą, investavimą į ūkį – žodžiu, už gražias akis. Mums reikia ne išvedžiojimų ir sudėtingų formulių, kurios suteiks galimybę perdirbėjams vėl apeiti įstatymą, o aiškumo. Kainas nulemia rinka, mums veidrodis – Europos Sąjungos vidutinė pieno supirkimo kaina, tereikia tuo vadovautis“, – rėžė S.Krūvelienė.

Pieno gamintoja užsiminė, kad jos ūkyje lankęsi kinai, norvegai, slovakai stebėjosi išgirdę, kokia tvarka yra Lietuvos pieno rinkoje. „Perdirbėjai argumentuoja, kad smulkiesiems moka mažiau dėl surinkimo sąnaudų. Tada tegu tai pagrindžia skaičiais ir kiekvienoje sąskaitoje nurodo, kur kaina, o kur – logistikos išlaidos. Ūkininkauti atėjo nauja karta, ūkininkai skaičiuoja, planuoja, ima paskolas ir nori aiškių santykių“, – aiškino ūkininkė.

Kam bus užuovėja?

Pieno įstatymo pataisų projektą atidžiai išstudijavo šią vasarą įsteigtos Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos nariai. Mažesnių ir didesnių šeimos ūkių interesams ginti įkurtos naujos organizacijos valdybos pirmininkė Juzefa Tamavičienė sakė, kad nėra vienos nuomonės, ar reikėtų naikinti gamintojų skirstymą į grupes, tačiau ūkininkai vieningi dėl mokamų priedų – jų būtina atsisakyti.

Juzefa Tamavičienė

„Yra pagrindinė kaina, priemokos už didesnį nei bazinis baltymų ir riebalų kiekį, nuoskaitos už nepasiektus rodiklius ir kt. O už ką priedas, kuris sudaro kone pusę visos gaunamos kainos už pieną? Perdirbėjai tai bando pagrįsti, bet mes juk suprantame, kad priedas reikalingas tam, kad jį galima būtų kaitalioti kaip nori, nepranešus apie tai atitinkamai priežiūros įstaigai. Taip buvo apeita įstatymo nuostata, pagal kurią, pieno supirkimo kainą mažinant daugiau nei 3 proc., tai reikia objektyviai pagrįsti“, – aiškino Šilutės rajono pieno gamintoja.

Ūkininkus dar piktina tai, kad įstatymo pakeitimo projekte numatytos baudos pieno gamintojams, jeigu jie neparduos numatyto pieno kiekio.

„Gamintojui grasinama netesybomis, o perdirbėjai neįsipareigoja, už kokią kainą pirks. Taigi vieni rizikuos įsipareigodami dėl kiekio, kiti bus užuovėjoje. Kokia čia tada valstybės priežiūra?“ – stebėjosi J.Tamavičienė.

Pieno gamintojai entuziazmo nerodo ir dėl siūlomų įvairių kainos nustatymo skaičiavimo būdų. Jų manymu, tai sudarys dar daugiau painiavos ir erdvės manipuliacijoms. „Reikia aiškios ir visiems suprantamos formulės. Siūlomi keli variantai, bet konkretumo nėra. Vienas iš tokių, kai sutartyje apmokėjimas būtų numatomas tada, kai bus realizuota produkcija. O kaip tai galima būtų sukontroliuoti, jeigu perdirbėjai superka žaliavą ne tik Lietuvoje, bet ir nemažai jos importuoja? Kam tokios sutartys reikalingos ir kam jos būtų naudingos?“ – daug klausimų kėlė J.Tamavičienė.

Apėjo įstatymą

Pasak Kupiškio rajono ūkininkės Renatos Vilimienės, atstovaujančios ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijai, ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijai, joks įstatymas nepadės partneriams įgyti sąžiningumo ir padorumo.

„Mes, ūkininkai, jau nekart esame nudegę, nes perdirbėjai vis nustebina savo išmone. Ir dabar sarkastiškai juokaujame, ką jie naujo sugalvos? Juk ir Žemės ūkio ministerijos atstovai atvirai sako, kad išleidus Pieno įstatymą perdirbėjai jį apėjo įvesdami priedus. Taigi žino, kad tai atsitiko, bet nieko nedaro“, – apgailestavo pieno ūkio savininkė.

Anot jos, neturėtų būti jokių priedų, tik priemokos už baltymus ir riebalus. „Gerai pasigilinus į Pieno įstatymą tampa aišku, kad didžiausia problema – ne pieno gamintojų suskirstymas į grupes, o atsiradę priedai. Perdirbėjai manipuliuoja tuo, kad yra 10 žalio pieno pardavėjų grupių, jie teigia esą įstatymas neleidžia mokėti daugiau tiems, kurie tiekia mažiau pieno. Iš tikrųjų tarp grupių pagrindinių kainų skirtumai nėra dideli, didžiulės žirklės – tarp už gražias akis mokamų priedų. Štai mūsų ūkiui mokama pagrindinė kaina už pieną jau pusantrų metų ta pati, keitėsi tik priedai“, – aiškino R.Vilimienė.

Laukia nelengva diskusija

Lilija Tepelienė, Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kokybės skyriaus patarėja

Šio įstatymo keitimo projektas buvo parengtas atsižvelgiant į pareikštas pieno gamintojų ir perdirbėjų pastabas, kartu su jais svarstant pieno sektoriaus stabilumo didinimo, skaidrios kainodaros, ilgalaikių sutarčių sudarymo galimybes.

Pirmiausia įstatymo projekte numatyta, kad pieno pirkimo ir pardavimo sutartyse turi būti numatyti pieno kainos formavimo principai. Žalio pieno pirkėjas privalo pardavėjui pateikti pasiūlymą dėl pirkimo kainos, t. y. siūlomą sumą ir / ar pirkimo kainos apskaičiavimo būdą. Šie būdai gali būti paremti žalio pieno ar pieno gaminių rinkos kainų pokyčiais.

Pirkėjas turi suteikti pieno pardavėjams visą reikalingą informaciją apie jo siūlomus kainos apskaičiavimo būdus, kad jie galėtų suprasti esmę, rizikas ir galėtų priimti pagrįstus sprendimus.

Siūloma pasirinktą kainos apskaičiavimo būdą taikyti ne trumpiau kaip 6 mėnesius. Priedų prie kainos mokėjimo sistema turi būti patvirtinta žalio pieno pirkėjo ir viešai paskelbta.

Naikinamas reikalavimas pagrįsti pieno pirkimo kainos mažinimą daugiau negu 3 proc. ir tokį pagrindimą pateikti Rinkos reguliavimo agentūrai. Supirkėjai šį reikalavimą apeidavo, nustatydami pagrindinę nepagrįstai mažą pieno kainą ir mokėdami priedus, kuriais vėliau manipuliuodavo.

Taip pat numatyta naikinti pieno pardavėjų grupės. Tai išspręs problemą, kai tas pats ūkininkas, dėl objektyvių priežasčių truputį sumažinęs tiekiamo pieno kiekį, patenka jau į kitą grupę ir jam mokama žemesnė kaina. Taip pat nebekils ginčų ir nepasitenkinimo dėl grupės nustatymo pardavėjui, kai pienas superkamas kas antrą dieną. Be to, bus geresnės galimybės derėtis dėl kainos.

Atsisakoma reikalavimo nurodyti žalio pieno kilmės šalį ant Lietuvos rinkai tiekiamų mūsų šalyje pagamintų pieno gaminių. Mūsų vartotojai teikia pirmenybę lietuviškiems pieno gaminiams, todėl šis reikalavimas buvo įvestas siekiant informuoti apie pieno žaliavos kilmę. Europos Komisija Lietuvai davė leidimą taikyti tokį ženklinimą (kaip pilotiniam projektui) dvejus metus – iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pasibaigus šiam laikotarpiui, to bus atsisakyta.

Be to, nustatytos žalio pieno rinkos skaidrumo užtikrinimo priemonės. Papildomi reikalavimai žalio pieno pirkimo ir pardavimo sutartims ir nustatoma, kad pieno pirkėjai skelbia ir teikia informaciją apie taikomą žalio pieno kainodarą, žalio pieno pardavėjus, supirktą pieno kiekį, taikytą žalio pieno kainą ir pan. Šie duomenys bus skelbiami viešai.

Pastebėjome, kad dar yra nuomonių skirtumų, tad laukia nelengva diskusija, kol bus sutarta.