Prieš keletą metų Stanaičių ferma buvo viena moderniausių Lietuvoje – visiškai automatizuota.

Kriūkų seniūnijoje (Šakių r.) pienininkystės tradicijas saugo Daivos Stanaitienės robotizuotas pienininkystės ūkis. Nepaisant pieno ūkių mažėjimo tendencijų, ūkininkė nesiblaško ir pasirinkta kryptimi eina toliau, bet neslepia – jeigu ne daugiašakis ūkis, iš pienininkystės vargu ar išgyventų.

Išbandymų metai

Gerdžiūnuose esantis našlės D.Stanaitienės ūkis – vienas moderniausių Šakių rajone. 2015 metų rudenį naujai pastatytoje karvių fermoje buvo įdiegti melžimo robotai, moderni šėrimo įranga.

Ūkį įkūrė ir jo plėtra pasirūpino Daivos vyras a. a. Sigitas Stanaitis. Šią vasarą sueis dveji metai po netikėtos ir skaudžios jo netekties.

Prieš keletą metų Stanaičių ferma buvo viena moderniausių Lietuvoje. Ūkis visiškai automatizuotas: robotai melžia karves, dalija pašarus, šalina mėšlą, užtikrina natūralią ir gerą šviesą. Statybas ūkininkų šeima finansavo asmeninėmis lėšomis, tik įrangą įsigijo pasinaudoję daline Europos Sąjungos ir valstybės parama.

Erdvaus statinio projektuotojai pasistengė, kad būtų pasirūpinta galvijų gerove. Karvėms judėti skirta daug erdvės, guoliavietėse patiesti minkštos gumos čiužiniai. Tvarto sijos, gegnės ir kitos konstrukcijos atvežtos iš Vokietijos, stogas pagamintas iš „sumuštinio“ plokščių, kurių išorinė pusė pagaminta iš skardos, o vidinė – drėgmei ir rūgštims atsparaus plastiko. Čia pat karvių komfortui užtikrinti yra įrengti orą vėsinantys ventiliatoriai bei masažo „šepečiai“, su kuriais kiekviena juodmargė gali priėjusi pasikasyti šoną.

Nuo tada, kai Daivos vyras robotizavo fermą, ūkio karves melžia 4 melžimo robotai – vienam tenka apie 90 karvių. Vienu metu ūkininkai laikė net 300 karvių, bet dabar jų šiek tiek mažau – 280–290. Kitoje fermoje dar yra veršelių, prieauglio.

Ūkis mišrus, nemažai pievų. Stanaičiai turi 900 ha žemės. Jie sėja ir žieminių, ir vasarinių kultūrų, augina grūdus pardavimui, kad dalis pinigų grįžtų į ūkį, žinoma, jeigu derlius būna geras.

„Vienais metais veža vienas, kitais metais – kitas. Vienais metais tempia pienas (apskritai tokių metų nedaug), o kitą sykį ištempia grūdai. Taip ir išgyvename“, – pasakojo zanavykė D.Stanaitienė.

Ūkininkė neneigė, kad robotizavus pienininkystės ūkį, buvo automatizuota daug darbų, ypač sumažėjo rankų darbo, bet neslėpė, kad kitur situacija prastesnė. Pirmiausia liko dideli įsipareigojimai bankams.

Stojo vietoje tėčio

Mirus ūkio savininkui, motinai į pagalbą ūkyje suskubo vaikai. Šeimoje – keturi sūnūs. Vyriausiasis 30 metų Adomas Stanaitis, baigęs inžineriją tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete, stojo tėčio vietoje ir dabar vadovauja ūkiui. „Jis sakė, kad bus toks kaip tėtis – taip ir yra“, – darbščiu sūnumi patenkinta Daiva.

Motina tikisi, kad ateityje į ūkį grįš dirbti ir daugia sūnų. Jos teigimu, kitaip ir būti negali. Šiuo metu tik antrasis sūnus Povilas ne Lietuvoje – jis kariškis, dirba Liuksemburge. Tuo tarpu trečiasis 21 metų sūnus Jokūbas studijuoja agroverslą kolegijoje, o 10 metų jaunėlis Jurgis baigia ketvirtą klasę.

Mirus ūkio savininkui, į jo vietą stojo ir šiandien ūkiui vadovauja vyriausiasis sūnus, 30-metis A.Stanaitis.

Mirus ūkio savininkui, į jo vietą stojo ir šiandien ūkiui vadovauja vyriausiasis sūnus, 30-metis A.Stanaitis.

„Taip jau buvo lemta, kad dabar vyriausiasis sūnus daugiau tvarko ūkio reikalus, o aš tik paveldėjau ūkį po vyro mirties. Galiu sakyti, kad mūsų ūkio šiųmetis karantinas beveik nepalietė – dirbame kaip dirbę, darbai nesustojo nė vienai dienai. Pajutome tik tiek, kad sumažino kainas. Toks mūsų susidūrimas su karantinu“, – teigė pienininkystės ūkio šeimininkė.

Tęsia darbus

Daiva minėjo, kad jos vyras buvo zootechnikas. Jis įkūrė ūkį, subūrė patikimą darbuotojų komandą ir „užvedė“ – dabar tereikia tęsti jo darbus. Nepaisant visų pokyčių, net ir robotizavus ūkį, netekus jo įkūrėjo ar įvedus karantiną, samdomų darbuotojų skaičius visada išliko toks pat.

„Mažu Dievas duos ir mums pavyks įgyvendinti tai, ką buvo sumanęs vyras – pasistūmėti į priekį. Toliau vyktų antras fermos statybos ir plėtros etapas, skirtas gyvulių laikymo sąlygoms pagerinti. Bet dabar su tuo labai sudėtinga“, – planų ateičiai nepamiršta Daiva.

Ji optimistiškai vertina savo šeimos ūkio ateitį. Be sūnaus Adomo, kuris visą laiką šalia, savame ūkyje turi ir gerų specialistų komandą.

„Laukiame šilumos, šienavimo, kainų ir toliau gyvename. Tikrai nesiskundžiame, kad tik blogiau nebūtų. Žemdirbiui per daug verkti negerai, tai mes ir neverkiame, nes kitaip nebus. Gerai karvę pašersi – pieno gausi. Svarbu, kad karvės būtų sveikos ir darbai eitų sklandžiai“, – sako Daiva, neslėpdama, kad ūkyje per parą primelžiama apie 8 tonas pieno.

Ūkininkė šiandien nesigaili, kad dešimtmetį svarstęs klausimą dėl ūkio robotizavimo, jos vyras ryžosi šiai didelei investicijai. Tai, ką jis sukūrė, tapo pagrindu ateities kartoms.

„Kuo toliau, tuo daugiau robotizuotų ūkių. Viliuosi, kad taip ir bus. Bet mūsų girti vien už tai, kad turime robotų, nereikia“, – prašė ūkininkė.

D.Stanaitienė optimistiškai vertina savo šeimos ūkio ateitį. Be sūnaus Adomo, kuris visą laiką šalia, savame ūkyje turi ir gerų specialistų komandą.

D. Stanaitienė optimistiškai vertina savo šeimos ūkio ateitį. Be sūnaus Adomo, kuris visą laiką šalia, savame ūkyje turi ir gerų specialistų komandą.

Žino, ką daro

Rimantas Užomeckas, Kriūkų seniūnijos (Šakių r.) specialistas žemės ūkiui

Stanaičiai savame ūkyje, gyvenvietėje ir žmonėms daug padarė – sukūrė darbo vietų. Jie puikūs darbdaviai ir Žmonės iš didžiosios raidės. Ūkininkai turi labai stiprų agronomą, tinkamai prižiūrintį pasėlius, jauną buhalterį, kuris su pagarba atsiliepia apie a. a. Sigitą ir dabar apie Daivą. Vietiniai senbuviai daugiausia dirba su mechanizatoriais.

Ateitis miglota

Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas

Tokių robotizuotų ir šiuolaikinių ūkių ateitis priklauso nuo to, ar Lietuvai reikės pieno ir kokią kainą už jį mokės. Vis daugiau pieno ūkių yra robotizuojami. Kito kelio nėra, nes kaimuose nelieka darbo jėgos, nenoriai dirbama prie gyvulių. Ir nesvarbu, darbas naktinis ar dieninis, niekas nenori melžti karvių. Tad kitą išeitį, siekiant atpiginti pieno savikainą, sunku rasti.

Manau, ateis laikas, kai į šią sritį turės investuoti ir valstybė, jeigu norės turėti savo pieno. Sritis sunyks, jei išliks tendencijos, kai kasmet karvių banda sumažėja po 17 tūkst. Esant dabartinėms kainoms šiemet sumažės gal ir visu 50 tūkst. Anksčiau turėjome 257 tūkst. pieno gamintojų, šiandien parduodančių pieną liko 16 tūkst. Tai daug ką pasako.