LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Seimas matuoja Lietuvai naują finansinį rūbą, kurį valstybė dėvės ateinančiais metais. Nauja valdžia, nepatikliai čiupinėdama senosios parinktą medžiagą, peikia siuvinio fasoną, tikrina siūles, matuoja rankoves, rausiasi kišenėse. Ar geras dydis, ar lygūs pečiai, ne per trumpos kelnės? Kurioje vietoje reikėtų suimti, o kur – praplatinti, ir ar yra iš ko?
Gerą rūbą ir kandys mėgsta
Naujo valstybės biudžeto tvirtinimas – vienas svarbiausių Seimo darbų, ir, pasak politologų, vienas didžiausių politinių mūšių. Valdantieji trūks plyš turi atmušti nuožmią opozicijos ataką ir patvirtinti savo susitelkimą. Tačiau šį kartą ir Seimo dauguma, ir mažuma, regis, pernelyg nenusiteikę švaistyti laiko ir jėgų tokioms kautynėms. Ypač laiko: įstatymas įpareigoja antrąjį biudžeto svarstymą surengti ne vėliau kaip gruodžio 18 dieną. Jei biudžetas laiku nepatvirtinamas, kitąmet kiekvieną mėnesį, iki jis bus galiausiai priimtas, valstybės išlaidos negalės viršyti vienos dvyliktosios pernykščių.
O tai jau visai negerai, nes, ginkdie, gali sumažėti paties Seimo finansavimas, kuris nuolat ir nesustabdomai gerėja. Antai 2017 m. mokesčių mokėtojams jo išlaikymas kainavo kiek daugiau nei 29 mln. eurų, 2018 m. – jau 30,2 mln., 2019 m. – 30,7 mln. Šiemet, rinkimų metais, jau kone 36 mln., bet tai suprantama: papildomi milijonai buvo skirti politikų, kuriuos rinkėjai išmetė iš Seimo, ir jų pagalbininkų išeitinėms, kad jie be didesnių rūpesčių sulauktų progos laisvoje darbo rinkoje deramai pritaikyti savo aukštą kvalifikaciją ir gebėjimus. Tiesa, paaiškėjo, kad didelė dalis vėl sulindo atgal į Seimą kaip išrinktų saviškių patarėjai ir padėjėjai. O kadangi savi marškiniai arčiau kūno, galima neabejoti, kad biudžeto siuvėjai ras būdų, kaip šalies finansiniame švarke įsiūti talpesnę vidinę kišenaitę savo cechui – 2021 m. Seimo finansavimą numatyta padidinti iki daugiau nei 32 mln. eurų.
Be lopo negyvensi
Kadangi politinio teatro taisyklės reikalauja šiokio tokio daugumos ir mažumos pasidraskymo dėl biudžeto, bent iš mandagumo, kad žiūrovams nesusidarytų įspūdis, jog nuo bendro lovio sklinda įtartinai draugiškas kriuksėjimas, iš abiejų pusių jau sukaleno retorikos kulkosvaidžiai. Komentuodamas Finansų ministerijos parengtą 2021 m. valstybės biudžeto projektą, laikinasis finansų ministras Vilius Šapoka pareiškė, kad ateinančių metų biudžetas yra saugus. Jame esą atsižvelgta į pažeidžiamiausias visuomenės grupes bei investicijas į ateitį.
Jis taip pat paaiškino, kodėl naująjį valstybės finansų siuvinį visgi iškart teks lopyti: „Yra keli labai aiškūs prioritetai, pavyzdžiui, jau prisiimtų įsipareigojimų vykdymas: ir dėl medikų atlyginimų, ir dėl pensijų indeksavimo, ir dėl mokslininkų, mokytojų. Antras dalykas – šiuo metu investuoti į ateitį yra mažiau rizikinga negu neinvestuoti visai. Mes turime tikrai išnaudoti tą istorinį šansą, kad mūsų ekonomika evoliucionuotų greičiau. Trečias prioritetas: tik visų kitų išlaidų augimo įšaldymas mums leis pasiekti itin svarbų dalyką – stabilizuoti skolą, suvaldyti ją ir pakeisti jos trajektoriją. Dėl to 5 proc. biudžeto deficitas šiuo metu yra optimalus, nes, priminsiu, mes biudžeto deficitą mažiname nuo beveik 9 proc. iki 5 proc., ir jau 2022 m. pasieksime tikrai normalų lygį, mažesnį nei 3 proc., taip, kaip reikalauja Mastrichto kriterijai.“
Pasigedo sagos pažastyje
Seimo dauguma buvusios Vyriausybės sudaigstytu biudžetu liko nepatenkinta ir grąžino jį taisyti. Negerai: ir skvernas kreivas, ir atlapai per siauri, ir rankovės blogai įstatytos! Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas nevyniojo į vatą: „Biudžetas buvo parengtas aplaidžiai: nėra numatytas COVID-19 vakcinos įsigijimas, nėra numatyta mokėti priedus medikams, dirbantiems su „kovidiniais“ pacientais, nėra finansavimo medikų algų augimui. Nėra finansavimo švietimo darbuotojams tiek, kiek buvo pažadėta, matome karpomą finansavimą savivaldybių savarankiškoms funkcijoms, nėra finansavimo prastovoms ir subsidijoms verslui, patiriančiam žalą dėl pandemijos ir karantino, nėra numatyta ir pensijų indeksavimui tiek, kiek numato įstatymai. Tai čia, net konservatyviai vertinant, atsiranda pusės milijardo skylė. Akivaizdu, kad „valstiečiai“ nebeplanavo dirbti Vyriausybėje“, – sakė jis.
M.Majauską ypač papiktino tai, kad senoji valdžia nenumatė lėšų bene svarbiausiam valstybės pirkiniui – vakcinai nuo koronaviruso. „Galiu atsakingai pasakyti, kad ateinančių metų biudžete vakcinos įsigijimas yra nenumatytas. Jei ją planavo įsigyti, bet to neapskaitė, kaip to reikalauja įstatymai ir tarptautiniai apskaitos standartai, tai yra elementarus dokumentų ir, svarbiausia, valstybės rodiklių klastojimas. Klausimas, kiek dar ir kokių nuo visuomenės paslėptų išlaidų ateinančiais metais planavo „valstiečiai“? Mane nuoširdžiai gąsdina toks valstybės finansų suvokimas, kad jei esi valdžioje, su mokesčių mokėtojų pinigais gali elgtis kaip su savais, be taisyklių ir atsakomybės“, – piktinosi politikas.
Buvęs šio Seimo komiteto pirmininkas „valstietis“ Valius Ąžuolas atsikirto leidęs suprasti, kad taip kritikuojantis kolega tik gąsdina žmones ieškodamas ir niekaip nerasdamas sagos pažastyje.
„Šiemet numatyta tvarka, pagal kurią įsigyti vakcinos, kaip ir kitų reikalingų medikamentų, Vyriausybė gali iš skolintų lėšų. Kokia situacija su vakcina? Šią dieną dar nežinome, kiek vakcinos nupirksime, už kokią kainą, ir kada ji bus patiekta. Aišku viena – tai bus centralizuotas ES pirkimas, ES bendrai pirks vakciną visoms šalims. Ar ES kažkiek prisidės prie pirkimo, ar tai bus lėšos iš ES ekonomikos gaivinimo plano, mes to tikrai nežinome. Todėl Vyriausybė sudarė galimybę tiek, kiek reikės, pasiskolinti ir įsigyti vakciną. Visos tvarkos yra numatytos, ir tikrai nereikėtų gąsdinti žmonių“, – sakė V.Ąžuolas.
Palankas kerpa, nugarą lopo
Seimo narys Kęstutis Glaveckas, per kurio rankas perėjo kone visi valstybės biudžetų projektai, šio svarstymą apibūdino taip: „Ypatinga situacija.
Visų pirma, neaišku, kieno rankose yra biudžetas: vieni neperdavė, kiti nepriėmė. Atvirai tariant, biudžetas guli, o jokių korekcijų nepadaryta. O kalbų visokiausių – kad reikėtų papildomo šimto milijonų tam ar kitam, girdi, reikia ir vaistams pirkti, ir sanatorijoms gelbėti, ir pensijoms didinti, ir t. t. Vienintelis tam reikalingų pinigų šaltinis yra skolinimasis. Kita vertus, naujoji premjerė ir kiti kalba, kad reikia valstybės skolą mažinti, pradėti kaip nors ją valdyti. O visos jau minėtos kalbos yra nukreiptos kaip tik į skolos didinimą. Jei norima mažinti išlaidas, reikėtų pasakyti, kur jas mažinti – ar ministerijose, žinybose, ar kur nors kitur. Visos tos informacijos, kuri paprastai turėtų būti biudžeto projekte, nėra. Manau, kad valdančioji dauguma turėjo pasiruošti taip, kad beliktų tik puslapius pakeisti, reikiamus skaičius įrašyti ir aiškiai pasakyti, kas bus daroma. Kol kas nieko panašaus nematau, nieko nėra. Gal per likusias kelias savaites iki Naujųjų kažkiek pavyks padaryti, bet, sprendžiant iš pareiškimų, atrodo, kad ne per daug“, – sakė pašnekovas.
Kokį Lietuvos gyvenimą kitąmet programuotų biudžetas? „Manau, kad kitais metais bus daug skolinamasi, didės valstybės skola ir jos aptarnavimas, gerai dar, kad palūkanos žemos, bet jos ateityje neabejotinai augs. Kad suvaldytų infliaciją, Europos Centrinis Bankas turės pakelti bazines palūkanas, tad valstybės skolos aptarnavimas iškart brangs. Be to, atsiranda ir kitų su skola susijusių dalykų. Kitais metais biudžeto deficitas bus dar didesnis nei šiemet. Pajamų surinkimas iš esmės mažės. Kaip ES klostysis reikalai, irgi labai sunku pasakyti. Manau, kad pirmąjį kitų metų pusmetį niekas per daug nesikeis, nes skolintų pinigų yra gana daug. Jie galės „uždengti“ ir pensijas, ir daugelį socialinių dalykų, bet, aišku, visos bedarbystės „nepadengs“. Problemų tikrai bus, ir jos didės, kaupsis kaip pūliniai. Šia prasme daug priklausys nuo ministrės pirmininkės, nuo to, kaip dirbs jos komanda. Tokio nežinojimo, kaip viena ar kita problema bus sprendžiama, retai bebūdavo. Turėjome 2008 m. krizę, bet ją, nors ir ne pačiais geriausiais būdais, išsprendėme. Dabartinę irgi išspręsim, tik kyla klausimas, kiek tai kainuos“, – sakė K.Glaveckas.
Didžiausia bėda – per ankštas švarkas
Ekonomisto, politiko, habilituoto ekonomikos mokslų daktaro profesoriaus Povilo Gylio pasiteiravome, kaip iš valstybės finansų lingvistikos į žmonių kalbą būtų galima išversti pagrindinius biudžeto projekto rodiklius. „Visų pirma, šis biudžetas nėra galutinis, todėl vardinti konkrečių skaičiukų nėra prasmės. Šita valdžia jį peržiūrės. Tikiuosi, kad naktinės mokesčių reformos pamokas jie išmoko ir kažkokių perversmų nedarys. Gyvename krizės sąlygomis, todėl reikia galvoti, kaip iš jos išeiti be sukrėtimų – ne taip, kaip darė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2008 m. pabaigoje“, – sakė pašnekovas.
Užuot gilinusis į konkrečius skaičius, jis pasiūlė pasvarstyti esminius dalykus. „Pirmiausia – kam išvis reikia to biudžeto, juolab kad Laisvosios rinkos institutas ir rinkos fundamentalistai sako, kad kuo mažesnis valstybės biudžetas, tuo geriau? Aš manau priešingai. Viešųjų reikalų visuomenėje daugėja, ypač krizių metu, ir tada iš biudžeto imami finansuoti dalykai, kuriems šiaip jau normaliomis sąlygomis biudžetinės lėšos nėra skiriamos. Mūsų biudžetas apskritai yra per mažas, šiek tiek daugiau nei 30 proc. BVP, kai tuo tarpu normaliose šalyse siekia 40–45 proc. BVP. Ką tai reiškia? Visuomenės gerovė sudaryta iš dviejų dalių – privačios žmonių gerovės, namų ūkių pajamų, ir bendrosios, arba viešosios, t. y. to, kaip veikia mokyklos, ligoninės, policija, teismai ir pan. O tam reikia pinigų. Manau, kad mes viešiesiems reikalams skiriame per mažai. Priežastis – ideologinė. Mus valdo vadinamieji neoliberalai, rinkos fundamentalistai. Verslas iki šiol buvo nesuinteresuotas didesniu valstybės biudžetu, nes tai reikštų, kad jam tektų labiau prie jo prisidėti. Verslas – ir lietuviškas, ir užsienietiškas – nenori prisidėti prie mūsų valstybės išlaikymo. Čia atsakymas, kodėl mes turime tokį mažą biudžetą“, – teigė P.Gylys.
Bet, pasak jo, situacija valstybėje labai pasikeitė: dabar pats verslas prašo paramos iš biudžeto! „Matot, kaip viskas apsivertė. Tas pats verslas, kuris nenorėjo mokėti mokesčių, dabar ragina – duokit mums daugiau! Štai kaip virusas moko mus ekonomikos. Jis mus išmokys suprasti, kad valstybė yra svarbi. Beje, sutinku, kad labai apdairiai turime verslui padėti – kaip namų ūkiams. Jungtinėse Valstijose vasarą kiekvienam žmogui, kuris dėl pandemijos neteko darbo, kas savaitę buvo mokamos 600 dolerių kompensacijos. Todėl, kad visi supranta – žmonės turi išgyventi. Ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Svarbiausia – duoti žmonėms išgyventi. Bijau, kad kol kas šito Ingrida Šimonytė ir Finansų ministerija nelabai supranta. Bet gal gyvenimas pasufleruos, kaip jau pasufleravo verslui“, – vylėsi profesorius.
