Elena augo Rokiškyje, o kaimo gyvenimo paragavo vasaromis viešėdama pas močiutę. Asmeninio archyvo nuotr.

Nedidelio Šiaurės Lietuvos Panemunio kaimo (Rokiškio r.) bibliotekininkė Elena Baronienė dirba vos 0,75 etato, tačiau, padedama kaimo bendruomenės, organizuoja įspūdingas šventes bei renginius. Biblioteka liko bene vienintelis kultūros židinys kaime, kur žmonės užeina ne tik pasiimti knygų, bet ir pabendrauti, paskaityti laikraščių bei žurnalų, padirbėti kompiuteriu, pasidaryti dokumento kopiją. Elena solidarizuojasi su kultūros ir meno darbuotojais, kurie rugsėjo 17 d. surengė mitingą prie Vyriausybės reikalaudami didesnių atlyginimų. Kad keturių asmenų Baronų šeima išgyventų, jiems tenka ne tik dirbti, bet ir ūkininkauti, pamiršti atostogas.

Kaimas priėmė šiltai

„Panemunyje pradėjau dirbti pernai rugsėjo 1-ąją. Vyresnįjį sūnų Elijų nuvedžiau į priešmokyklinę grupę, jaunėlį, vos metukų ir 3 mėn. Edgarą, palikau prižiūrėti močiutei, o pati nuskubėjau į naują darbovietę – Panemunio biblioteką, esančią už 6 km nuo Pandėlio, kur mes gyvename. Veržte veržiausi dirbti, nes namuose su pirmagimiu praleidau penkerius metus ir man labai trūko veiklos. Panevėžio kolegijoje baigiau kultūrinės veiklos vadybos studijas, man patinka organizuoti, dalyvauti, bendrauti. Nors kartu ir nerimavau, kaip mane, jauną, neturinčią daug patirties (prieš ištekėdama dvejus metus dirbau Kamajų miestelio bibliotekoje), priims nepažįstamo kaimo gyventojai. Juk prieš mane čia dirbo ilgametė Panemunio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė, Panemunio krašto kultūrinio paveldo muziejaus įkūrėja“, – pasakoja E.Baronienė.

Jauna moteris nuogąstavo be reikalo. Ir jauni, ir vyresni bendruomenės nariai ją šiltai priėmė, palaikė. Organizuojant renginius, šventes visuomet geranoriškai pagalbą pasiūlo Panemunio kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Gabriūnienė, mokytoja Irena Veikšrienė, kultūros centro vedėjas Virginijus Venciulis.

Lankytojų kaimo bibliotekoje netrūksta. „Žmonės ateina ne tik knygų pasiimti, bet ir praleisti laiką, susitikti su draugais, pabendrauti. Su kiekvienu atėjusiuoju pasikalbu ne tik apie skaitymą, bet ir apie gyvenimą. Žmonės išpasakoja rūpesčius ir džiaugsmus, tenka pabūti ir psichologe, ir mokytoja – padėti naudotis kompiuteriais, kurių turime du, susigaudyti interneto platybėse, konsultuoti moksleivius ir studentus apie žinių bazių galimybes. Stengiuosi, kad bibliotekoje būtų šilta visomis prasmėmis. Tenka skubėti, lėkti, derinti, patirti stresą, bet jaučiu, kad gyvenu, kad esu reikalinga, nes dirbu kūrybišką, prasmingą, naudingą darbą. Prabėgo tik metai, o atrodo, kad dirbu labai seniai…“ – darbo ypatumus atskleidžia E.Baronienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Metai gausūs švenčių

Šie jubiliejiniai mūsų valstybės metai ir Panemuniui buvo gausūs sukakčių ir švenčių, kuriose aktyviai dalyvavo ir aplinkinių miestelių – Pandėlio, Konstantinavos, Suvainiškio gyventojai.

„Vasario 16-ąją Panemunio bendruomenė labai gražiai paminėjo kraštietį, Nepriklausomybės Akto signatarą Vladą Mironą, nukankintą gulaguose. Per Žolinę kaimas įspūdingai atšventė 420 įkūrimo jubiliejų ir Panemunį garsinančio Angelo – įspūdingo paminklo (skulptorius Vladas Kisielis), skirto partizanams, kovojusiems už Lietuvos laisvę, pagerbti, 15-metį. O vasaros pabaigoje Panemunio piliakalnio papėdėje skambėjo čionykščio poeto Vytauto Šavelio eilės ir kvepėjo čiobrelių arbata – minėjome mūsų kūrybingo kraštiečio 90-metį. Pasirūpinome sutvarkyti jo kapą.

Drauge su bendruomene šventėme Kalėdas ir Velykas, Motinos dieną, Šv. Agotos dieną. Vyko vakaronės, susitikimai, koncertai. Į biblioteką buvo atvykusi rašytoja Ilona Ežerinytė, kuri susitiko su Pandėlio gimnazijos moksleiviais, naują poezijos knygą „Atsodos viltys. 100 sonetų“ pristatė kraštietis rašytojas Arvydas Genys. Bibliotekoje nuolat vyksta tautodailės parodos.

Elenos nuomone, valdžia turėtų atkreipti dėmesį į kaimo bibliotekas, nes jos liko vieninteliai kultūros židiniai. Panemunyje uždaryta mokykla, nebeliko ambulatorijos ir pašto, erdvūs, bet seni kultūros namai prašosi remonto. Kaimų bibliotekininkės dirba puse ar trim ketvirčiais etato, bet nuolat jaučia spaudimą tuos etatus mažinti ar išvis uždaryti bibliotekas. Bibliotekų vadovai daro viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad atlaikytų šį spaudimą.

„Rengiau renginių projektus, bet negavau paramos – vis balų pritrūksta, matyt, per maža auditorija. Todėl nuolat tenka prašyti vietinių rėmėjų paramos ar net iš savo kuklios algos nupirkti gėlių, kavos, skanėstų svečiams ar sumokėti atlikėjams bent jau už degalus“, – atvirai prisipažino bibliotekininkė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Miestietė tapo kaimiete

Elena augo Rokiškyje, o kaimo gyvenimo paragavo vasaromis viešėdama pas močiutę.Tekdavo sunkiai dirbti – grėbti šieną, krauti į žaginius, ravėti daržus.

„Visada maniau, kad negyvensiu kaime ir sunkiai nedirbsiu… Ir už kaimiečio netekėsiu. Įsikursiu gal Panevėžyje ar net Vilniuje. Amžiną atilsį močiutė sakydavo: „Nespjauk į šulinį…“ Ir ji buvo teisi. Viename socialiniame tinkle pamatęs mano nuotrauką, mane užkalbino  vaikinas iš Pandėlio. Pradėjome bendrauti. Mūsų draugystė pamažu virto rimtais santykiais ir … ištekėjau už vyro iš kaimo, apsigyvenau kaime ir tapau ūkininko žmona. Tas mūsų ūkis labai mažas, išgyventi iš jo praktiškai neįmanoma, nes galvijus išauginti kainuoja vis brangiau, o juos parduoti esame priversti pusvelčiui. Sąnaudos vargiai atsiperka, nes savo darbo jau neįskaičiuojame… Pradėjome praktiškai nuo nulio, nusipirkome būstą, naudotos žemės ūkio technikos. Kiek pajamų gauname, visas investuojame į ūkį. Kad išgyventume, abu su vyru turime dirbti ir valdiškus darbus“, – pasakoja Elena.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką uždirba – investuoja

Elena su vyru Evaldu darbų neskirsto į vyriškus ir moteriškus. Jos  vyras dirba medkirtės operatoriumi, darbymečiu namo grįžta tik savaitgaliais, todėl kasdieniai darbai ir rūpesčiai gula ant moters pečių. Tiesiog dirba viską, ką reikia. Kartais ir traktorių pavairuoja. Kai reikia, ir jėgų, ir drąsos atsiranda.

„Dar pačioje ūkininkavimo pradžioje kartą atvažiuoju pašerti gyvulių, žiūriu – veršiuojasi karvė, veršelio galva jau išlindusi, tačiau matau, kad per sunku karvytei, juk pirmaveršė … Puoliau traukti viena, o ir jėgų atsirado daug, matyt, adrenalinas užplūdo. Viskas baigėsi laimingai. Bet pasitaiko ir nenumatytų nuostolių. Štai pernai liko nenupjauti 15 hektarų javų, nes neturėjome savo kombaino. Šiemet nusprendėme jį nusipirkti. Augindamas gyvulius ir parduodamas mėsai, pinigus gauni tik kartą per metus – juos pardavęs, o bulių augini juk dvejus metus, jį maitini, prižiūri, žiemos metu kuopi tvartą, vasarą ganai ganyklose. Iš gaunamų „valdiškų“ algų perkame ne tik maisto sau, bet ir būtinų mineralinių priedų, vaistų bei vitaminų gyvuliams, reikalingų priemonių ūkiui, atsarginių dalių technikai“, – smulkiųjų ūkininkų bėdas dėsto ūkininkė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nenumatyti nuostoliai

„Kartą, pirmaveršei karvei atsivedus veršelį, uošvienė įpylė kaip įprastai jai iš butelio į gerklę vitaminų, atrodo, nurijo, bet ji buvo labai nusilpusi. Staiga pradėjo kriokti – matome, kad jau dūsta, gaišta… Nubėgau per laukus iki artimiausios sodybos – įlekiu rėkdama ir dusdama: „Duokit peilį greičiau.“ Senukas išsigandęs žiūri į mane akis išpūtęs, bet davė, griebiau tą peilį – ir atgal, vyras papjovė tą vargšę karvę… Verkėme jos abu… Skerdieną sunaudojome mėsai, o jei būtume nespėję papjauti, būtų tekę utilizuoti. O pernai ganykloje vyras traktoriumi krovė šienainio ritinius į šėryklą ir nepamatė, kad mūsų neseniai pirktas veislinis limuzinų veislės reproduktorius bulius įkišęs galvą į šėryklą. Šienainio ritinys užkrito ant buliaus. Kai vyras pamatė, puolė į traktorių. Kol nukėlė nuo jo tą ritinį, žiūri – gyvulys jau guli liežuvį iškišęs, nekvėpuoja. Puolė jį visaip gaivinti, daužyti per krūtinę…. Skambina man – sako, vežk peilį, mūsų Barono nebėr… Maniau, širdis sustos… Ar gali mus taip likimas skriausti? Atlekiu, žiūriu – stovi visas šlapias drebantis bulius – atsigavo. Tuomet verkėme abu iš džiaugsmo. Matyt, pasigailėjo mūsų Dievulis, nes būtų tikrai nusvirusios rankos, juk kasdien pravažiuodavau pro skęstančius javus, pievas, pašarus…“ –nelinksmus įvykius prisimena jaunoji ūkininkė.

Vaikai dirba nuo mažens

Po darbo Elena skuba namo, kur ją džiaugsmingai pasitinka du pasiilgę sūneliai. Apkabinę mamą jie pasakoja, ką nuveikė per dieną. Aplink šokinėja du kiemo sargai – trumpaplaukiai senbernarai. Tada į mašinos bagažinę sukrauna kibirus pašarų ir visi išskuba į ganyklas, kur jų laukia 36 galvijų banda.

„Vaikai tiesiog veržiasi važiuoti pas gyvulius. Jaunėlis sūnelis ropščiasi į mašiną, sakydamas, kad nori važiuoti pas „mū“, su savo mažu kibirėliu pila karvėms miltus. Aplankome tris aptvarus: karvių bandą su veršeliais, paaugusių telyčių ir penimų bulių. Didinti bandą sudėtinga, nes laisvos žemės nuomotis nėra, o savos turime nedaug, ir ta pati nedideliais sklypais, todėl elektrinius piemenis  tenka nuolat perkėlinėti, o galvijus pervežinėti į kitas ganyklas. Tam reikia laiko ir papildomo darbo, bet nieko nėra neįmanomo. Vaikai nuo mažens įpratę prie gyvulių, drąsiai eina prie jų ir žino savo pareigas: neša miltų kibirus, prileidžia vandens atsigerti į vonias, patikrina, ar veikia elektrinio piemens baterijos… O vyresnis sūnus visada su vyru važiuoja dirbti traktoriumi. Senelis jam padovanojo veršiuką, kurį vaikas pats prižiūrėjo, augino. Kai jį pardavėme, nupirkome jam žaislinį minamą traktorių – tai mylimiausias jo žaislas ir svajonė užaugus turėti tikrą. Žinoma, ir jaunėliui teko nupirkti tokį patį – vieno broliukai nepasidalija. Prie traktorių yra visas arsenalas įvairių priedų: tėtės padarytų priekabų, grėblių, plūgų… Ir vaikų kambarys pilnas žaislų – tikros technikos kopijų. Stengiamės auklėti sūnus, kad suvoktų darbo svarbą, suprastų, kaip nelengvai uždirbami pinigai. Vyresnysis sūnus jau nupjauna kiemo veją, palesina kieme augančius mėsinius broilerius“, – darbinio auklėjimo ypatumus atskleidžia jauna mama.

Gyvenimas be atostogų

„Valgome savo užaugintas daržoves, uogas, vaisius. Su nostalgija prisimename naminės kiaulienos skonį –  jokia pirktinė mėsa jos neatstos. Turint ūkį, gyvulių, apie normalias atostogas tenka tik pasvajoti. Išėję atostogų skubame pasiruošti pašarų, ir dar džiaugiamės, kad tam palankūs orai. Vasarą tik savaitgaliui kartais visi keturi nulekiame į Jūrmalą, nes Latvijos pajūris mums arčiau nei Palanga. Esu dėkinga mamai ir netoliese gyvenančiai anytai Irenai, jų pagalba mums labai praverčia“, – apie ūkininkų gyvenimo kasdienybę pasakoja Elena.

Baigdama pokalbį paklausiau, o kokias gi knygas skaito pati bibliotekininkė?

„Pastaruoju metu skaitau tik pasakas savo sūnums. Nors šalia mano lovos ant naktinio staliuko prikrauta rimtų knygų, joms nelieka laiko, ypač rudenį, kai reikia pasiruošti žiemai daržovių. Konservavimas – mano hobis. Ypač mėgstu pomidorus – auginu juos net dviejuose šiltnamiuose. Vaikai mėgsta nubėgti į šiltnamį ir nusiskinti, užkąsti būdami lauke, o iš likusių raudonskruosčių gaminu naminį padažą, lečo, pomidorus savo sultyse… Rūsio lentynose gausu agurkų, marinuotų burokėlių, šparaginių pupelių, įvairių mišrainių bei uogų ir vaisių kompotų. Meilės reikalauja ir gėlės, ypač mano mėgstamiausios brugmansijos. Jos tikros lepūnėlės – prašosi pagirdyti, pamaitinti trąšomis, apglostyti, pagirti. Todėl mano paroje dažnai pritrūksta valandų“, – šypsosi Elena.