LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lietuvoje prioritetais apramstyta gyvulininkystė sparčiai ritasi nuokalnėn. Statistiniai duomenys bado akis – pernai užfiksuotas didžiausias galvijų, kiaulių ir kitų ūkinių gyvūnų sumažėjimas per pastaruosius penkerius metus. Žemdirbiai jau gąsčioja nuo žodžio „prioritetas“, nes, kaip rodo gyvulininkystės padėtis, toks statusas panašesnis į mirties nuosprendį, o neį sektoriaus skatinimą.
Gyvulių sparčiai mažėja
Statistikos departamento duomenys apie Lietuvos gyvulininkystę primena nekrologą šiam sektoriui. 2020 m. galvijų skaičius buvo mažiausias per paskutinius penkerius metus. Praėjusiais metais, palyginti su 2016 m., galvijų skaičius sumažėjo 12,2 proc. Ypač sumažėjo melžiamų karvių: pernai, palyginti su 2019 m., jų buvo 6 proc. mažiau, palyginti su 2016 m. – beveik 20 proc. mažiau.
Kiaulių ūkyje – panašus riedėjimas žemyn. Praėjusiais metais užfiksuotas mažiausias kiaulių skaičius nuo 2016 m. – per penkerius metus jų sumažėjo apie 20 proc.Pernai stipriai sumažėjo ir laikomų paukščių, kasmet mažėja arklių skaičius.2020-aisiais, palyginti su 2019 m., 7,4 proc. sumažėjo avių. Tik ožkų skaičius per pastaruosius penkerius metus buvo panašus, o praėjusiais metais šiek tiek padidėjo.
Kiaulių ūkis nuostolingas
VL jau rašė apie katastrofišką paukštininkystės padėtį. SOS šaukia ir kiaulininkystės sektorius, prašantis paramos išgyvenimui. „Nors pagaminame tik apie 50 proc. Lietuvoje suvartojamos kiaulienos, iš kitų ES šalių plūstantis produkcijos perteklius muša kiaulių supirkimo kainas tiek, kad pastarąjį pusmetį kiekviena užauginta ir paskersta kiaulė neša nuostolį“, – Vyriausybei ir parlamentarams išsiųstame rašte tvirtina Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius Algis Baravykas.
Jis primena, kad kiaulių auginimo sektoriuje tiesiogiai dirba apie 1500 darbuotojų, dar apie 6000 – sektoriaus aptarnavime. Tai pat pabrėžė, kad dėl santykinai ilgo gyvulių auginimo ciklo šis sektorius yra inertiškas, ir kiaulių auginimo normaliomis sąlygomis staiga uždaryti ar iš naujo paleisti neįmanoma.
Kiaulininkystei smogė ne tik pandemija, bet ir ES susidaręs kiaulienos perteklius, kurį lėmė pernai rugsėjį Vokietijoje užfiksuotas afrikinio kiaulių maro atvejis. Vidutinė ES kiaulių skerdenų kaina per metus nukrito apie 31 proc., paršelių – apie 40 proc. O Lietuvoje kiaulių supirkimo kaina nusirito daugiau nei 43 proc. Negana to, apie 30–40 proc. pabrango pašarai, kurie sudaro pagrindinę gamybos kaštų dalį.
Pasak A.Baravyko, pernai dėl COVID-19 krizės kiaulininkystės sektoriui buvo skirta apie 2,9 mln. eurų paramos,tačiau ji buvo apribota (maksimaliai 100 tūkst. eurų ūkio subjektui), todėl susijusioms įmonėms ir stambiems ūkiams, kurių išauginamos kiaulės sudaro apie 70 proc. visų šalyje išauginamų kiaulių, buvo nežymi.
„Kiaulių ūkiams keliama labai daug įvairių reikalavimų: dėl kvapų, oro ir vandens taršos, gyvūnų gerovės puoselėjimo ir kt. Tačiau dėl prastos situacijos šio sektoriaus gali nebelikti, kartu su skerdyklomis,lietuviška kiauliena ir idėjomis grūdus paversti aukštesnės pridėtinės vertės produktais“, – perspėjo kiaulių augintojų atstovas.
Stinga vartotojų lojalumo
A.Baravykas pabrėžė, kad Lietuvoje kiaulių sektorius yra dar sudėtingesnėje situacijoje nei daugelyje kitų ES šalių. „Šiuo metu kitų ES šalių augintojai kalbasi su savo vyriausybėmis dėl paramos bei išgyvenimo ir išeičių yra ieškoma, nes gyvulininkystė yra stabilaus apsirūpinimo maistu garantas. Tai stabili ir ilgalaikė ūkio šaka, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir kitų šalių vyriausybės palaiko savo kiaulių augintojus“, – tvirtino jis.
LKAA vadovas aiškino, kad daugumoje ES šalių dėl ilgą laiką vykdytų vietinės žemės ūkio produkcijos vartojimo skatinimo programų ir dėl lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio maisto produktams yra susiformavęs ryškus vartotojų lojalumas savo šalių produkcijai. Todėl net ir šiuo metu kiaulių supirkimo kainos ten nėra tokios žemos kaip Lietuvoje. Pas mus tokio įdirbio nėra.
Smulkiųjų naikinimas
Anykščių rajono ūkininkų sąjungos vadovas Žilvinas Augustinavičius mano, kad kiaulių ūkiui nepataisomą žalą padarė afrikinis kiaulių maras. „Dėl apribojimų beveik visoje Lietuvos teritorijoje kiaulės buvo naikinamos smulkiajame sektoriuje ir tik vėliau imta skatinti šernų likvidavimą. Žmonės net juokavo: „Išskersim kiaules, gal šernai pasveiks...“ Išsipildė stambiųjų augintojų svajonė – smulkiųjų nebeliko, vienu konkurentu mažiau, bet kiaulių supirkimo kainos ir toliau smunka žemyn, o šalies apsirūpinimas kiauliena mažėja ir vis daugiau jos, ypač pigiųjų skerdenos dalių, yra importuojama“, – konstatavo ūkininkas.
Kitos gyvulininkystės šakos – pienininkystės – susitraukimą, pasak Ž.Augustinavičiaus, lemia žemos pieno supirkimo kainos, ypač smulkiesiems ūkiams. „Jau tiek metų besitęsianti padėtis tik patvirtina, kad pieno perdirbimo gigantams smulkusis ūkis yra nereikalingas, jo sąskaita tik norima pasipelnyti. Visai neįtikina argumentai apie neva prastą smulkiųjų ūkių pieno kokybę, nes iš visų ūkių superkamas pienas pilamas į tą patį pienvežį, o ir parduotuvėje neteko matyti pigesnio antros rūšies pieno“, – samprotavo anykštėnas.
Jo manymu, jeigu aplinkybės nesikeis, pieninių karvių skaičius ir toliau mažės, o ūkiai turės persiorientuoti, matyt, į augalininkystę, arba užsidaryti. „Kokia tikimybė, kad žemę nupirks toks pat smulkaus ūkio savininkas arba jaunasis ūkininkas? Manau, kad minimali“, – įsitikinęs ūkininkas.
Nepateisinti lūkesčiai dėl avių
Ž.Augustinavičius, vienas stambesnių šalies avių augintojų, įvardijo bene pagrindinę priežastį, kodėl ėmė trauktis avininkystė, kuriai Lietuvoje buvo žadėta didelė ateitis. Tai nepateisinti lūkesčiai, esą avys nereiklios nei pašarams, nei priežiūrai – jas tiesiog dievulis augina.
„Šią frazę ne pats sugalvojau, o išgirdau iš avininkyste verstis planuojančių asmenų. Be to, neskiriama dėmesio bandos formavimui, svarbu, kad tik būtų pigiau. Kai žmonės dirba su tokiu nusiteikimu, analogiški ir rezultatai, kai avių neįmanoma parduoti bent už vidutinišką kainą. Tuomet avys tampa kaltos, kad nėra realizacijos“, – savo nuomonę išsakė avių augintojas.
Pasak jo, avių skaičių labiausiai didino smulkūs augintojai, laikantys iki 50 avių. O tokie ūkiai lengvai susikuria, lengvai ir likviduojasi. Ūkininko manymu, tvaraus avių skaičiaus augimo būtų galima tikėtis tik tuomet, jei pradėtų kurtis prekiniai avių ūkiai, susivokiantys, ko siekia. „Šis sektorius tikrai turi didelį potencialą, nes paklausa Europoje auga, o avių ūkių skaičius mažėja dėl natūralių priežasčių, daugiausia dėl nevykstančios kartų kaitos“, – reziumavo ūkininkas.
Svetima duona sprangi
Ilgamečio pieno gamintojo Martyno Butkevičiaus, prieš dvejus metus atsisakiusio pieno gamybos, mintys apie gyvulininkystės susitraukimą – liūdnos ir filosofiškos.„Jeigu esant tokiam laukiniam kapitalizmui ir toliau viskas taip klostysis, gyvulininkystė neturės rimtos perspektyvos. Visi patrauks į augalininkystę, kur yra konkurencija ir grūdų kainos nusistovi biržose. Jeigu be jokių saugiklių liberalizavo pieno supirkimo kainas, o dabar viena bendrovė padavė į teismą Žemės ūkio ministeriją, kad ji viešai neskelbtų pieno supirkimo kainų, tai peršasi klausimas – kokioje sistemoje mes gyvename? Gal „kišeninėje“, kai didieji diktuoja sąlygas? Prekybininkų iš viso niekas nevaldo. Kam tada mums reikalinga valdžia?“ – retoriškai klausė Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus vadovas.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų ūkininkaujantis M.Butkevičius, atstovaujantis įvairioms žemdirbių organizacijoms, sakė taip ir neperpratęs, kokių tikslų siekia Lietuvos žemės ūkio politika ir kas ją formuoja. „Juk viskas priklauso nuo politinės valios. Manau, kad Lietuvos žemės ūkio gamyba tikrai nereikalinga Europai, ir tai tik patvirtina tie liūdni statistiniai duomenys. Mes tik painiojamės jiems po kojomis. Nesame tokie kvailiai, kad to nesuprastume“, – samprotavo ūkininkas.
Jis neabejoja, kad jeigu gyvulininkystės ūkiuose būtų normalus uždarbis ir ūkininkai nebūtų taip linčiuojami, jaunimas dirbtų ir nebėgtų iš kaimo. Bet dabar politika tokia, kad ji ginte gina jaunuolius iš kaimo. „Prieš kokius penkiolika metų lankėmės Amerikos pieno fermose. Ūkininkai sakė, kad už pieną gauna 70 dolerio centų ir dar tiek pat moka valstybė“, – prisiminė pašnekovas.
Trumpai ir aiškiai jis pakomentavo, kas laukia vartotojų, kai ženkliai mažės mūsų žemės ūkio gamyba. „Mano tėvai sakydavo, kad svetima duona ir neskani, ir brangi. Jau dabar matome, ko mums priveža, ir kaip tai atsiliepia sveikatai“, – konstatavo M.Butkevičius.
Kad neperlenktų lazdos
Ūkininkai nuogąstauja, kad Žaliasis kursas gali tik paspartinti gyvulininkystės nykimą. „Labiausiai bijom, kad gali būti perlenkta lazda, kaip dažnai pas mus ir atsitinka – tai, ką Europos Komisija rekomenduoja, pas mus gali tapti privaloma. Pavyzdžiui, neramu dėl Vyriausybės siekio iki 2024 m. panaikinti lengvatą „žaliajam“ dyzelinui. Vyriausybė taip esą skatintų vartoti mažiau aplinką teršiančius energijos šaltinius. Bet skamba taip, lyg turėtume alternatyviu kuru varomų žemės ūkio mašinų, o valdžia mus, užsispyrusius, naikinamomis lengvatomis siektų persodinti prie elektrinio traktoriaus vairo. Deja, bet realybė kitokia“, – apgailestavo Ž.Augustinavičius.
Jo manymu, užsibrėžtų „žaliųjų“ tikslų būtų galima siekti ir nuosaikesnėmis priemonėmis. Jis pastebėjo, kad dažnai pamirštama, jog žemės ūkis ne tik išskiria, bet ir geba „surišti“ šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Ž.Augustinavičius sutinka, kad žemdirbiams yra ką nuveikti siekiant mažinti klimato kaitą ir taršą bendrąja prasme: nebearti durpynų, subalansuotai tręšti ir naudoti pesticidus.
Neužtenka gražių programų
Dr. Violeta Juškienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė
Lietuvoje yra puikios gamtinės sąlygos ir ilgametė patirtis užsiimti gyvulininkyste, tačiau čia jau kurį laiką yra stebimos liūdnos tendencijos. Pandemija tai tik paaštrino. Iki tol stabiliai laikėsi paukštininkystė, bet dabar ir čia daug problemų. Tokių tendencijų priežastis ne viena, o jų kompleksas. Neužtenka vien parašytų gražių programų –netaikant realių priemonių jos neveikia.
Lietuvoje neturime naudingųjų iškasenų, stiprios pramonės, žemės ūkis yra viena pagrindinių šakų, ant kurios stovi stipriai išvystyta perdirbamoji pramonė. Tai mūsų privalumai, tačiau kažkodėl paniekinamai žiūrime į agrarinį sektorių – savo šaknis, nes didžioji tautos dalis yra kaimiškos prigimties. To tikrai nėra užsienio šalyse. Lankantis Vakarų valstybėse, kur išvystyta gyvulininkystė, pastebėjau, kad ten visai kitoks požiūris į žemės ūkį. O pas mus jis menkinamas, atitinkamas požiūris ir į žemės ūkio mokslą. Tai turi įtakos ir gamybai.
