Rubrika

Puodžių karaliaus muziejuje istoriniai indai gyvena antrą gyvenimą

„Aš nekuriu vien tik puodynę ar puodą, aš dalinu žmonėms geras emocijas. Aš niekada nedirbu – aš gyvenu visu tuo“, – sako Lietuvos puodžių karalius iš Leliūnų (Utenos r.) Vytautas Valiušis.

Prisimenant Mindaugą

Liepos 6- ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Minime vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą – asmenybę, pranokusią savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju – mat, vykdė tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.

Valstybinė šventė, primenanti didingą Lietuvos įvykį – Mindaugo ir jo žmonos Mortos krikštą bei karūnavimą jau iš anksto imta švęsti sostinėje bei kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Vyksta ne tik iškilios ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas, veikia įdomios parodos įvairiuose muziejuose. Štai Nacionaliniame etnografiniame muziejuje atidaryta Lietuvos puodžių karaliaus iš Leliūnų (Utenos r.) Vytauto Valiušio keramikos paroda – joje net 170 kūrinių, mat šie metai paskelbti dar ir tautodailės metais, be to, tai gražiai sutampa ir su garsaus puodžiaus septyniasdešimtuoju gimtadieniu.

Meistro ąsočiai, vazos, puodynės – nenuobodūs, rusvai žalios spalvos, dailių formų, natūralaus paviršiaus...

Ankstyvoji istorinė Mindaugo laikų keramika

Lietuvoje ankstyvoji istorinė keramika atsirado X– XV a. Vadinasi, yra gaminių, menančių ir Mindaugo laikmetį. Vilniuje bei aplink Vilnių rasti keraminiai indai tuo laikotarpiu buvo dviejų rūšių: puodai (apie 98 proc. visos buitinės keramikos radinių) ir dubenys. Tuomečių indų formos gana paprastos, net monotoniškos, jų paskirtis – praktinė. Daugiausia radinių – pilių teritorijose ir senamiestyje. Ankstyvųjų istorinių keraminių dirbinių paviršiui būdingi smulkūs nelygumai, atsiradę dėl lipdymo rankomis. Gaminių spalva taip pat nelygi, galimas atvejis, dėl nevienodos temperatūros indus deginant. Dalis ankstyvosios keramikos ornamentuota. Pagrindiniai dekoro elementai – brūkšneliai arba bangelės, plunksnelės, įbrėžto, greičiausiai paprastu aštriu pagaliuku.

Amatas ėmė klestėti ten, kur buvo tinkamo molio puodininkystei. Amatininkai pragyveno iš verslo, aprūpindami puodais ne tik savo apylinkę, bet ir tolimesnius kaimus mugėse. Kiekviena apylinkė išsiskyrė šiek tiek kitokiomis puodų, puodynių ar ąsočių formomis, kurias lėmė poreikiai ir vietinė medžiaga. Taip susiklostė skirtingi regionų stiliai. Ryškiausiai išsiskiria Aukštaitijos ir Žemaitijos molio indai. Nedaug eksponatų iš Dzūkijos ar Suvalkijos, kur puodžių buvo mažiau.

Pagrindinės keramikos medžiagos – tai plastiškas spalvotas arba baltas molis bei glazūrai naudojamos medžiagos. Lietuvoje balto molio nėra, mūsiškis turi daug mineralinių priemaišų, ypač geležies junginių, kas suteikia moliui spalvą. Glazūrą sudaro švino junginiai (jo Lietuvoje taip pat nėra), kvarcinis smėlis ir spalvinančios medžiagos – geležies oksidai (puodžiai naudojo kalvių dzindras, taip glazūra nusidažydavo rusvai arba gelsvai). Dar glazūrą nuspalvindavo vario oksidu (žaliai), mangano oksidu (rudai).

Save vadina kaimo puodžiumi

Nors kaitriai plieskė vidurdienio saulė, Leliūnuose, Vytauto Valiušio muziejuje, kurį jis pats, savo energija, darbščiomis rankomis ir finansais 2000 metais prikėlė iš buvusios mokyklos griuvėsių, buvo maloniai vėsu ir gaivu. Išgirdę, kad meistras antrame aukšte veda ekskursiją anksčiau už mus atvykusiems svečiams, vaikštinėjome po erdvų pirmąjį aukštą, grožėdamiesi per kelis dešimtmečius sukaupta senosios keramikos kolekcija – autentiškais puodais ir puodeliais, ąsočiais ir puodynėmis, dubenėliais bei kitais namų apyvokos rakandais (iš viso muziejuje eksponatų su jo paties padarytais gaminiais priskaičiuojama iki 4 tūkst.)

Greitakalbis, energingas, nepavargstantis, atviros „dūšios“ keramikos specialistas Vytautas Valiušis gimė, mokėsi ir dirba Aukštaitijoje, save vadindamas paprastai – kaimo puodžiumi. Nors iš tikrųjų savo kūryba yra tikras dailininkas bei vienas ryškiausių XX a. liaudies puodininkystės rinkinio savininkas. Jo meilė tradicijoms paskatino erdviose muziejaus patalpose sukurti edukacinį centrą jaunimui, kur kiekvienas gali „pasimatuoti“ molį. Pats Vytautas per daug nepuola mokyti, juokaudamas, kad geri meistrai dirba sau, o blogi – moko kitus. Šiaip jau Mokytoją iš didžiosios raidės jis gerbia, tikindamas, kad tai yra trečia asmenybė po Tėvo ir Dievo.

Dzūkai senas skilusias puodynes apvyniodavo dekoratyviomis beržų tošimis.

Pirkėjas jaučia širdimi

Apie savo techniką pernelyg nesiplečia – per keliasdešimt metų ji išdirbta: „Dirbi intensyviai daug metų, ir gauni rezultatą, jokios paslapties“, – tikina. Kasdien dirbdamas po 8–10 valandų, menininkas dabar pelnytai nešioja puodžių karaliaus karūną, pagamintą iš tikro molio ir įteiktą jam 2005 metais. Turi ir daugiau titulų bei laimėjimų, kuriuos pelnė Lietuvoje, užsienyje.

Pasak Vytauto, jis nelabai kuklus, mėgsta pagyras, bet patį tikriausią pagyrimą saugo giliai širdyje. Prieš keletą metų Kaziuko mugėje prie jo puodų sustojo moteris, ėmė į rankas indus, čiupinėjo, glostė, kartodama, ak, kokia graži forma, kokie puodai natūralūs, tikri – ir tas, ir anas... Išsirinko ąsotį ir pakėlė akis – tik tuomet Vytautas suprato, kad pagyvenusi pirkėja akla, jo dirbinius pajuto širdimi ir rankomis, ir jis tarsi vaikas susigraudino, pravirko. Visi kiti vertinimai prieš šį iškart atpigo.

...ant molio krūvos

„Į molį puoliau ne iš karto, nors užaugau ant molio krūvos, – pasakojo Vytautas, – vaikystės aplinka – molis, muzika, cirkas. Mano tėvas puikiai grojo klarnetu ir saksofonu, žiedė puodus. Aš baigiau fortepijoną muzikos mokykloje, kaip tėvas, grojau klarnetu, saksofonu, bet ne muzikantu, o artistu norėjau tapti. Iš vaikystės gerai piešiau, tai tėvai nuvežė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, bet buvau peraugęs, nepriėmė. O kadangi iš prigimties artistiškas – ir lynu vaikščiojau, ir vienu ratu pavažiuodavau, tai sulaukusį 16-os tėvai, patys dirbę cirke, rengė mane į cirko ir estrados mokyklą Maskvoje. Deja, atkalbėjo krikšto tėvai, garsūs cirko artistai Jadvyga ir Jonas Ramanauskai. Toks likimas: į muziką – ne, į cirką – ne, tai išvykau į Kauną ir suradau savo – įsidarbinau „Jiesioje“. Ir štai jau 48-erius metus žiedžiu puodus. Bet kaip ir tėvas, be džiazo negaliu ir be Bacho ne, kai dirbu, klasikinė muzika turi skambėti.“

Dalina geras emocijas

Pažintį su muziejumi pradėjome nuo puikios bibliotekos, stebinančios (kaip V.Valiušis pasivadino – nelabai kuklaus vaikino) surinktų knygų apie keramiką ir dailę gausa. Parodų salėje susipažinome su naujausiais muziejaus savininko ir kitų menininkų darbais. Iš tiesų išskirtinai gražūs puodžių karaliaus ąsočiai, vazos, puodynės – nenuobodžios, rusvai žalios spalvos, dailių formų, neblizgūs, natūralaus paviršiaus gaminiai...

„Kadangi čia kaimas, – porina meistras, – muziejus turi būti geresnis negu mieste, tada jis būna lankomas. Į parodas kviečiu tik gerus meistrus. Manau, kad meistras daro tai, kas išeina, o toks meistras, kaip aš, geras meistras, daro tai, ką nori. Juk sakiau, kad nesu kuklus...“

Pakvietęs į konferencijų salę, meistras aiškino, kad pats rūpinosi interjeru, kai kur pataikydamas, kai kur, galbūt, ne, bet, svarbiausia, visur karaliauja puodininkystė. Net paveikslas ant sienos „Paskutinė vakarienė“, ir tas V.Valiušio nulipdytas iš molio. Kai paklausiau, kas įeina į keramikos karaliaus titulą, kokia šio vardo esmė, meistras atsakė vienu žodžiu – visuma.

„Aš nekuriu vien tik puodynę ar puodą, dalinu žmonėms geras emocijas, – pasakoja. – Niekada nedirbu – gyvenu tuo. Tai galite vadinti hobiu ar pragyvenimo šaltiniu, bet kai 30 metų dirbi ne 24, o 25 valandas, kažko pasieki. Man pasisekė, nes ne aš kalbu apie savo darbus, o jie kalba, juk jei 40 metų Kaziuko mugėje esu savas, vadinasi – reikalingas, perkamas. Ne vien Lietuva, Europa turi mano puodų, nes per dieną nužiedžiu gal 110 vienetų. Pasiekusiam tokį meistrystės laipsnį, užtenka 15–20 sekundžių vienam darbui. Manote, giriuosi? Ne, tik patikslinu, jog iki to eita kelias dešimtis metų.“

Senuosius lietuviškus indus žiedė moterys namų reikmėms.

Įsimylėjęs juodą keramiką

Žvelgdamas į juodąją keramiką, meistras sako, kad ji jam ilgą laiką buvo daugiau negu meilė, nors iš tiesų ji pati paprasčiausia. Mitas, kad juodoji keramika ypatinga.

„20 metų buvau įsimylėjęs, ji ir paprasta, ir paslaptinga, – net prislopindamas balsą kalba Vytautas, – rodos, viską žinai, bet kai gamini, susiduri su paslaptimi. Daug su ja dirbau – troškau parodyti, kad ir paprastas daiktas iš juodosios keramikos gali būti ypatingas.“

Pasidomėjome ir pasaulio keramikos rinkiniu, įkurdintu atskiroje salėje. Dailūs japonų, kinų darbai, bet mums artimiausi – kaimynai latviai, turintys gilesnes nei mes puodininkystės tradicijas. Pasak Vytauto, mūsų tauta labiau puoselėjo medį, tad mūsiškė keramika neturi tokių gilių tradicijų, kaip latvių, ji suklestėjo gal tik XIX a.

Ne muziejus, o sanatorija

Seniausiems lietuviškiems tradiciniams indams skirta viena iš didžiausių salių. Juos, kaip ne keista, ant rankomis sukamo ratilo senovėje žiesdavo moterys, ne vyrai. Degdavo duonkepėj, karštus nardindavo į burokų ar kopūstų raugą, kad pasidengtų plėvele ir indas nepraleistų vandens. Žiedimo ratas tik vėliau atsirado. Mat, puodų lipdymas dar nebuvo profesija, žmonės gamindavo vien savo reikmėms. Todėl senoji keramika labai praktiška, štai puodų apačia siaurėjanti, viršutinė dalis – platėjanti, tokios formos puodas greičiau įkaista...

Anksčiau, pasak meistro, ne kiekvieną molio dirbinį dekoruodavo, nes tai užimdavo laiko. Dekoravimui naudodavo margintuvą, padarytą iš tuščio karvės rago su įklijuotu žąsies plunksnos stagaru, per kurį lygia srovele bėgo skystas baltas molis. Juo piešdavo ornamentus. Senoji keramika marginta nesudėtingais raštais – tulpėmis, plunksnelėmis, varnelėmis... Dabar margintuvus atstoja guminės kriaušelės.

Apie tobulumą, sakė, nėra ko kalbėti – daryk ir išeis, įdomus tik ėjimas į tobulybę. „Visko turiu, – pridūrė, – tik asmeninio gyvenimo – ne. Kas trukdė? Kai žmogus išprotėjęs dėl meno, puodų, o dar ir gyvenimo takelis kurį laiką buvo kreivas... Apie save taip galiu pasakyti: augęs inteligentų šeimoje, tikrame kaime negyvenęs, užsidegiau puodais, kitokiais rakandais, ir sutempiau viską į muziejų. Anksčiau buvo puodai ir moterys, dabar – vien puodai.“

Atsargiai kilnodamas senas puodynes, puodus, ąsočius, neretai skilusius, todėl apvyniotus dekoratyviomis beržų tošimis (tokie radiniai dažnesni Dzūkijoje ar Suvalkijoje, kur puodžių buvo mažiau, tad suskilus indui greitai naujo neįsigysi), Vytautas aiškina, kad jo muziejus labiau primena sanatoriją ar senelių namus, skirtus indams.

„Jie čia pagerbti – išplauti, suklijuoti, išsaugoti, jiems suteiktas antras gyvenimas. Tai kartu pagarba ir puodžiams – pirmiausia aukštaičiams, žemaičiams. Matote, kažkada net sudužusio dubenėlio žmonės neišmetė, storais siūlais susiuvo. Kaip negerbsi tokio kūrinio, kaip nemylėsi...“