Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
R. Karbauskis: belieka tikėtis, kad žmonės atsirinks

Jau aštuonis mėnesius Lietuvą valdo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos suformuota Vyriausybė ir Seimo dauguma. Apie tai, kaip „valstiečiams“ sekasi įgyvendinti darnios Lietuvos viziją, apie sunkumus, su kuriais susidurta planuotų pertvarkų kelyje, kalbamės su Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnu, šios partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po praėjusių metų spalio 23-iosios nakties, kai supratote, kad rinkėjų valia tapote svarbiausia Lietuvos parlamentinės demokratijos politine figūra? Ar po rinkimų įvyko tai, ko tikėjotės – kalbu apie žmogišką, ne politinę, patirtį?

Aišku, kad atsakomybė ir darbo krūvis tapo milžiniški. Mes ryžomės toms reformoms, kurių niekas nedrįso daryti 27 metus: tai ir aukštojo mokslo tinklo pertvarka, alkoholio kontrolė, vaistų rinka, valstybiniai miškai ir visa kita. Sulaukėme nežmoniško pasipriešinimo, ne tik iš politinės opozicijos, bet ir iš įtakingų interesų grupių, veikiančių visais įmanomais būdais, kad tik mums nepavyktų įgyvendinti reformų. Gal pirmajame etape kelis mėnesius buvo manoma, kad mes tiesiog subyrėsime, ir tas rinkimų „košmaras“, kai laimėjo ne Sistema, o kažkokie „valstiečiai“, pasibaigs. Tačiau atrodo, kad dabar jau pradedama išsiblaivyti, ateina suvokimas, kad vis dėlto to nepavyks padaryti. Dar vis bandoma sakyti, kad yra Skvernelio žmonės ir Karbauskio žmonės, bet tai fantazijos, nieko bendra neturinčios su realybe.

Jei kalbėtume apie asmeninę patirtį, galėčiau pasakyti, kad turbūt mažai kas yra susidūręs su tuo, kai tave taip puldinėja, žemina ir tyčiojasi. Aš esu dirbęs Seime, bet nebuvau užėmęs tokių reikšmingų pozicijų, kad iš manęs tyčiotųsi. Dabar patyčios – tiesiogine prasme – Lietuvoje yra išvešėjusios kaip niekada anksčiau. Žinoma, ne tik mano, bet ir premjero, visos valdančiosios daugumos atžvilgiu. Jos tokios negražios, kad darosi gėda prieš Lietuvos žmones, jog tai vyksta mūsų visuomenėje. Juk tai žemina mus visus.

Žmonės viskuo nusivylę, jie pradeda niekuo nebetikėti. Kolegoms sakiau, kad tai, kas vyksta, tai, kaip viešumoje elgiasi mūsų politikai ir interesų grupės, yra didžiausia dovana mūsų priešams, nes visais įmanomais būdais, naudojant net ir melo technologijas, stengiamasi diskredituoti Lietuvos valdžią. Tarkime, priiminėjant alkoholio kontrolės įstatymą buvo sąmoningai nekalbama apie tai, kas konkrečiai siūloma, buvo šnekama apie kažkokį laisvės ribojimą. Visuomenė buvo priešinama, bet kai žmonėms pasakai, ką priėmėme, jie supranta, kad jiems paprasčiausiai melavo. Pavyzdžiui, festivalių rengėjai visą laiką žinojo, kad nė vienas siūlymas nebuvo siejamas su festivaliais, bet jie vis tiek protestavo.

Suprantama, žmogiškąja prasme skaudu, kad darai tą, ką įsipareigojai, žmonės už tai balsavo, o viešieji ryšiai viešumoje viską taip patvarko, kad vaizdas visiškai kitoks. Mes neturime laiko ir energijos gintis, teisintis, mums reikia dirbti, ir tai išlieka didele mūsų problema iki šiol. Mums belieka tikėtis, kad žmonės, pamatę sprendimų, kuriuos mes priėmėme, rezultatą, patys atsirinks. Tai mūsų viltis. Nedaryti mes negalime, priešintis puolimui viešojoje erdvėje neturime kaip, nes paprasčiausiai neturime tam laiko.

Nors turite nemažą politinę patirtį, daugelio akyse į valdžią atėjote kaip verslininkas. Kaip atrodo Lietuvos valstybės valdymas verslininko akimis?

Tokio nepotizmo, tokio giminių skaičiaus ir partinių „lizdų“ valstybės įmonėse aš nesitikėjau. Jei neklystu, „Lietuvos geležinkeliuose“ apie 40 proc. darbuotojų buvo susiję giminystės ryšiais. Ką jau kalbėti apie partinę dirbančiųjų įvairiose valstybės įmonėse priklausomybę. Dabar neprisimenu tų skaičių, bet jie įspūdingi – ir urėdijose, be kita ko. Vienoje įmonėje dominuoja vienos partijos, kitoje – kitos atstovai. Tai mane labai nustebino. Jei įmonė privati, įmonės savininkas ar vadovas gali, jei tik nori, ir 100 proc. giminių įdarbinti. Bet čia juk valstybės įmonės. Faktiškai jos jau tampa neprieinamos neturintiesiems giminystės ryšių, jokių vilčių padaryti karjerą nėra, jei nesi giminė ar nepriklausai tai partijai. Dabar pradedu suprasti, kaip stipriai ant to laikosi visa Lietuvos partinė sistema. Tokių valdiškų vietų, kuriose „maitintųsi“ partijų nariai ir kiti saviškiai, kūrimas – tai praktika, kurios nežinojau. Neįsivaizdavau, kad tokie baisūs skaičiai. Koks gali būti įmonės efektyvumas, jeigu vienintelis kriterijus priimant naujus darbuotojus yra partinė priklausomybė ar giminystės ryšiai?

Alkoholio pramonė – privati, priešindamasi bandymui mažinti alkoholio prieinamumą ji gina savo privatų interesą, tą patį galima pasakyti ir apie farmacijos pramonę. Bet kai toks pasipriešinimas vyksta valstybiniame miškų sektoriuje... Gynyba buvo tokia, tarsi tai būtų buvęs privatus sektorius. Tarsi jis ne mums visiems priklausytų, ir ne mums visiems dirbtų. O juk visi jie – samdomi darbuotojai, turi suprasti, kad privalo dirbti valstybei. Jei tos įmonės darbo efektyvumas nebetenkina, reikėtų nuleisti galvą ir pasakyti – taip, gal padariau kažkokių klaidų. Bet dabar – vos ne su grasinimais: mes atstovėsim, apginsim! Vis girdime istorijas apie medžiokles. Kai pradedi gilintis, kas už jas apmokėjo, supranti, kaip atsiranda tam tikri įstatymų projektai, kad ir dėl naktinio matymo žiūronų. Gali pamatyti, kad jais prekiaujanti įmonė apmokėjo už politikų medžioklę. Tokių negražių dalykų nuolat išlenda. Aš džiaugiuosi, kad atitinkamos Lietuvos institucijos pradeda bendradarbiauti, pradeda tikėti, kad atėjo valdžia, kuri nori iš tikrųjų įvesti tvarką.

Politinis Lietuvos ateities formavimas pirmiausia priklauso nuo jūsų vadovaujamos politinės jėgos atstovų Seime. Kaip atsiskleidė jums artimi žmonės per aštuonis darbo Seime mėnesius?

Per šį laiką tapome stipria ir glaudžia komanda, nors iš pradžių buvo kalbama, kad mes visi labai skirtingi, kad frakcijoje susidarė skirtingos grupuotės, kad skiriasi partinių ir nepartinių požiūriai. Tačiau vis daugiau nepartinių mūsų frakcijos narių stoja į mūsų partiją, gali būti, kad iki kitos sesijos nepartinių visai nebebus. Vertybiniu požiūriu buvome gana vieningi. Iš mūsų frakcijos pasitraukė du Seimo nariai – Bronius Matelis ir Dovilė Šakalienė. Man atrodo, kad B.Matelis išėjo sąmoningai iš anksto tą suplanavęs. Dalyvaudamas rinkimuose jis tiesiog labai planingai mumis naudojosi. Iš to, kas vyko po rinkimų, iš jo straipsnių buvo akivaizdu, kad jis, patekęs į mūsų rinkimų sąrašą, jau žinojo, ką darys po to, kai pateks į Seimą. Jis išėjo ne dėl vertybinių dalykų, o dėl išankstinio plano, aš visiškai tuo įsitikinęs. Jei kalbėtume apie D.Šakalienę, tai čia truputį kitas, tačiau retas atvejis, kai žmogus visiškai neatitiko mūsų vertybine prasme.

Formuodami rinkimų sąrašą, matyt, suklydome, neišsiaiškinome visų niuansų. Kaip suprantu, ji išėjo pirmiausia dėl skirtingo požiūrio į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Jos požiūris labai liberalus, ir jis labai skyrėsi nuo absoliučios daugumos mūsų frakcijos narių požiūrio. Matyt, viskas pamažu brendo ir baigėsi tuo, kad ji pasirinko kitą kelią. Aišku, ji išrinkta pagal mūsų sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, ir būtų gerai, jei įstatymuose būtų įtvirtinta politiko atsakomybė tokiais atvejais. Sunku suprasti, kodėl Seimo nariai, kurie išrinkti pagal partijų sąrašus, už kuriuos žmonės balsavo remdamiesi politine programa ir partijos vertybėmis, keičia frakcijas. Tai atrodo kaip tiesioginė išdavystė, pirmiausia – jų rinkėjų. Bet tokių pavyzdžių Seimo istorijoje be galo daug.

Natūralu, kad mūsų frakcijoje yra skirtingų požiūrių į tam tikrus įstatymus, pasiūlymus. Nė vienoje partijoje ar frakcijoje nerasime vienodos jos narių nuomonės visais klausimais. Tačiau skirtingais požiūriais vis bandoma pasinaudoti skleidžiant melą apie tai, kas neva vyksta mūsų frakcijoje. Neseniai buvo paleistas gandas, kad kažkas neva pereina į konservatorių frakciją, kad rudenį bus 4 ar 5 perėjūnai. Visa tai absoliutus prasimanymas. Net tas žmogus, kurio pavardė buvo minima, tą paneigė. Tai buvo grynai viešųjų ryšių projektas, noras kaip nors įkalti pleištą, sukelti abejonių vieni kitais. Jei pažiūrėtume, kas būdavo ankstesniuose Seimuose, tai, atsižvelgus į tokį frakcijos dydį, mes tikrai rodome vienybės pavyzdį. Manau, kad artimiausiu metu kils problemų jau ne mūsų frakcijoje. Tą buvo galima pamatyti iš paskutiniųjų balsavimų Seime, iš to susipriešinimo, kuris buvo matyti kitose frakcijose.

Kartu su bendražygiais ėjote į rinkimus siekdami kurti darnią Lietuvą. Kodėl valdančiosios daugumos pradėtos reformos dar labiau sumažino darną valstybėje, sukėlė aštrios kritikos bangas, stiprų pasipriešinimą? Gal Vyriausybės pradėtos reformos nebuvo pakankamai apgalvotos, gal nemokama jų įgyvendinti, nesiskaitoma su visuomenės nuomone?

Ką reiškia – nesiskaitoma su nuomone? Štai imkime pavyzdį – Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Vienintelis dalykas, ko mes nesugebėjome padaryti – atsispirti tai propagandinei kampanijai, kuri buvo nukreipta prieš mus. Viešojoje erdvėje mes praktiškai neturėjome sąjungininkų. Alkoholio reklamos draudimas yra nenaudingas daugeliui žiniasklaidos priemonių, ir tikėtis, kad jos atspindės mūsų nuomonę lygiai tokia pat apimtimi, kaip ir bandančiųjų palikti viską, kaip buvo, tiesiog neįmanoma.

Tas nuolatinės šnekos, kad mudu su Sauliumi Skverneliu nesutariame, yra absoliutus melas. Mes puikiai sutariame, dažnai bendraujame, ir tai ne valdiškas, o draugų bendravimas. Bet viešojoje erdvėje sudaromas įspūdis, kad mes tik ieškome būdų, kaip vienas kitam įkasti. Kartais žmonės, kurie mane pažįsta, klausia: „Kaip jūs ten su Skverneliu?“ Puikiai! Mes neturime ko dalytis. Mes atėjome dirbti valstybei, ir tarnaujame jai, kaip sugebame. Tai buvo vienas svarbiausių mūsų sprendimų. Jei nori ką nors naudingo padaryti valstybei, o sprendimai, kuriuos reikia priimti, yra sunkūs, turi išmokti nekreipti dėmesio į reitingus. Nei Saulius, nei aš visiškai nekreipiame dėmesio į tai, kokie dabar mūsų reitingai. Nes jei dabar į juos žiūrėtume, negalėtume padaryti tų sprendimų. Kai prieš mus pradeda sukti viešųjų ryšių mašiną, iškart matyti, kaip ji veikia žmonių sąmonę. Todėl, jei tik pradedi bijoti, esi priverstas atsitraukinėti. O to negali daryti, jeigu nori priimti sprendimą. Šiandien mes priimime tokius sprendimus, dirbame tuos darbus. Jeigu žmonės pamatys jų rezultatą ir jis bus apčiuopiamas, jie pradės mus gerbti, ir reitingai sugrįš. O jeigu mūsų sprendimai bus neteisingi, tai tiek ir tebūsime verti.

Taip, galbūt ne viską padarome komunikacijos požiūriu. Kartais kokiame susirinkime koks viceministras rėžia: kultūros srityje reikia sutaupyti 17 mln. Ir iš to padaroma žinia visai Lietuvai. Finansų ministerija po kurio laiko pareiškia, kad iš Kultūros ministerijos nė euro nebus paimta, bet mes visą mėnesį turime atlaikyti spaudimą: jūs pažadėjote, o dabar atiminėjate! Niekas nieko neatiminėja. Nėra nei tokio sprendimo, ir net tokio ketinimo. Na, kilo noras vienam viceministrui apie tai pasisakyti. Kas nors pateikia savo asmeninę nuomonę, padiskutuoja, ir tai iškart panaudojama prieš mus, nors nėra nei Seimo, nei Vyriausybės sprendimo. Štai pranešama: bus apmokestinti arteziniai šuliniai. Aš galiu pasakyti: niekas nesiruošia to daryti. Tiesiog kažkas kažkur pasakė, kad galbūt reikėtų, kad yra kažkokie reglamentai... Bet jie neprivalomi. Mes juk žinome situaciją – jeigu mes apmokestintume tuos šulinius, gyvulininkystė ir daržininkystė bankrutuotų. Mes turime didžiulius atsinaujinančius vandens resursus, mums nereikia to daryti kaip kur nors Afrikoje ar Pietų Europoje. Bet žinia paskleista, ir ji jau kelia nepasitenkinimą.

Ar nebuvo padaryta klaidų formuojant vadinamąją profesionalų Vyriausybę – matome, kad esama ir stiprių, ir gana silpnų ministrų, kartais net teigiama, kad pastarųjų – dauguma. Ar nereikėtų permainų, taisyti klaidų, kad svarbios reformos netaptų imitacijomis?

Labai daug politikos apžvalgininkų, analitikų, ekonomistų, kurių nuomonės mirga viešojoje erdvėje, yra liberalai. Liberalai ne tiesiogine prasme, ne visi priklauso Liberalų partijai. Komentuodami jie žvelgia iš savo varpinės, tad tie ministrai, kurie vertinami prasčiau, dažniausiai nėra labai liberalūs priiminėdami sprendimus. O juos komentuojantiems liberalams tai nepatinka. Truputį neteisinga, kad viešojoje erdvėje nėra stiprių skirtingų nuomonių, absoliučiai dominuoja liberalus požiūris. Taip jau susiklostė, kad ir socialdemokratai yra liberalai, ir konservatoriai yra liberalai, ir, suprantama, patys liberalai. Kiek bebuvo valdžių, visada vyravo liberalus požiūris. Sutinku, kad yra ir stipresnių, ir silpnesnių ministrų, bet šiandien pasakyti, kad vienas ar kitas jų yra nepajėgus eiti savo pareigų, negalima. Kai kurie profesionalai, tapę ministrais, nesuvokė, kad jie tapo ir politikais. Kai kurie ir toliau manė, kad į viską turi žiūrėti tik kaip profesionalai, dirbti teisingai tą darbą, kuris jiems pavestas. Ir čia yra klaida, už kurią mokame nemažą kainą: tai didelis viešas spaudimas. Štai pavyzdys – buvo pasakyta, kad pailginsime mokslo metus. Ką politiškai reiškia toks sakinys? Visišką nesąmonę, nes nė vienas žmogus Lietuvoje jo nepriima kaip teigiamos žinios. Tame sakinyje nėra turinio. Nepasakyta, kad pakeisime ugdymo programas, kad skirsime pinigų papildomam užimtumui. Tai tik profesionalo sakinys, paremtas ES rekomendacijomis. Mūsų moksleivių paruošimo lygis yra gana žemas, todėl viena iš ES rekomendacijų – pailginti mokslo metus. Aš sutinku su kritikuojančiais, kad pirmiausia reikia šnekėti apie ugdymo turinį, pasakyti, kokia čia problema, kad nesugebame vaikų gerai paruošti, nes mūsų mokyklinės programos netobulos, jas reikia tvarkyti. Ir galbūt tada, kai mes tai išspręsime, būsime priversti žengti dar vieną žingsnį. Ir tada viskas būtų normalu – čia politiko kalba. Bet kai kurie profesionalai šito nesupranta, todėl reikia politikams, ir man asmeniškai, eiti ir šnekėti, įrodinėti, kad taip negalima, ieškokime sprendimų. O galutinis sprendimas toks: 5 dienomis pailginti mokslo metus gali savivaldybės savo sprendimu, dar 5 dienomis – pačių mokyklų sprendimu. Jos sprendžia dėl krūvio, dėl laisvalaikio, visų kitų dalykų. Taigi, mokslo metai pailgėja tik tiek, kiek nusprendžia savivaldybė ir mokykla. Vienur gai pailgėti iki 10 dienų, kitur – nė dienos. Čia jau visai kitas sprendimas. Nebėra ko prieš jį protestuoti. Tai klaidos, kurios visuomenę labai erzina, dėl to ir prezidentė mums priekaištauja.

Paskutinis pasibaigusios Seimo sesijos akordas – valstybinių miškų valdymo reformos priėmimas – nuskambėjo dėl stiprios konservatorių politinės paramos. Ar tai reiškia, kad valdančioji koalicija iš tikrųjų netrukus gali iširti?

Mūsų ir Socialdemokratų frakcijų atstovai buvo susitikę, kalbėjosi apie būsimus koalicijos darbus, ir tuo pat metu jų partijos pirmininkas darė pareiškimus apie norą trauktis iš koalicijos. Socialdemokratų frakcijoje nepajutau jokio noro niekur išeiti, jie supranta, kad skirtingai vertiname kai kurias problemas, bet dėl to nereikia griauti koalicijos. Žinoma, Socialdemokratų partija gali priimti atitinkamą sprendimą ir priversti savo frakcijos Seime narius pakeisti požiūrį. Bet aš abejoju, ar šiuo atveju partijos pirmininko pozicija yra suderinta su frakcijos pozicija. Tai vėlgi gali būti susiję su viešaisiais ryšiais, gal partijos pirmininkas bando formuoti savo įvaizdį, ir tai daro nekreipdamas dėmesio į tai, ką mano frakcija. Mūsų partneriai mums yra labai svarbūs, nes tik bendroje koalicijoje esame stabilūs, turime pakankamą daugumą ir galime priimti sprendimus. Aš labai gerbiu mūsų koalicijos partnerius, džiaugiausi, kad jie išsirinko naują pirmininką, paskyrė naują frakcijos vadovą, ir mano pasakymas, kad mes vis geriau vieni kitus suprantame, nėra iš piršto laužtas. Mes iš tikrųjų vieni kitus geriau suprantame. Mes mokomės, bręstame, mūsų patirtis didėja. Beveik visi mūsų frakcijos nariai Seime dirba pirmą kartą. O jų frakcijoje praktiškai visi turi patirties, kai kurie dirba 4 ar 5 kadenciją. Dėl partijos pirmininko: kartais pasakau, gal jam tai ir nelabai patiks, kad jis tiesiog džiazuoja. Tai yra džiazas. Nėra natų, nėra kažkokio turinio, yra tik ekspromtas. Galbūt taip yra dėl to, kad pirmininkas dar neseniai išrinktas. Visuomenę audrina žinia – va, tuoj išeis socdemai, koalicija grius. Darant tokius pranešimus ir audrinant visuomenę reikėtų suvokti padarinius. Labai tikiuosi, kad laikas dirbs mūsų koalicijos naudai, bus naudingas pokyčiams. Manau, mūsų partneriai tarpusavyje išsiaiškins nuomonių skirtumus.

S.Skvernelio Vyriausybė vykdo tą pačią liberalią ekonominę politiką, kaip ir ankstesnioji. Priimtas darbdaviams naudingas Darbo kodeksas, nors prieš rinkimus smarkiai jį kritikavote, lengvinamos sąlygos darbo jėgos įvežimui iš užsienio, nematyti jokių veiksmų apgręžti mokesčių sistemą nuo darbo į turtą. Nauja mokesčių reforma apsiriboja mokestinių lengvatų mažinimu ir simboliniu pajamų didinimu mažiausiai uždirbantiems. Ar nesijaučiate dėl to apgavę savo rinkėjus?

Nė viena Vyriausybė per 27 metus nebuvo tokia socialiai jautri, kaip dabartinė. Bandoma surinkti pusę milijardo eurų socialinei atskirčiai mažinti – to nedarė niekas niekada. Dėl Darbo kodekso – mes padarėme tai, ką prieš metus Lietuvos valdžią ragino daryti prezidentė. Trišalėje taryboje tarėsi profsąjungos ir darbdaviai. Prieš metus buvo pasakyta, kad politikai yra nejautrūs Trišalei tarybai, jie niekaip neskatina susitarimo. O mes priėmėme tai, ką nutarė Trišalė taryba. Pats geriausias socialinio dialogo modelis yra Skandinavijos valstybėse, kur nėra darbo kodeksų. Ten viskas daroma pagal socialinių partnerių susitarimus. Mūsų sprendimas yra pirmasis žingsnis šia kryptimi. Pirmą kartą darbdaviai ir profsąjungos suprato, kad tai, dėl ko jie sutars, ir bus įrašyta įstatyme. Ateis laikas, kai jų susitarimai taps savaime suprantami, ir tada politikai apskritai iš tų santykių galės pasitraukti. Vyriausybei nebereikės būti tarpininke. Tai idealaus modelio kūrimas. Mes padarėme tai, ką turi daryti valdžia, jeigu nori, kad mes kada nors turėtume tokį darbo santykių modelį, koks yra Skandinavijoje. O tas turgus, kurį praeitame Seime surengė politikai su interesų grupėmis, buvo šlykštus. Trišalė taryba net neatpažino to Darbo kodekso projekto, kurį pateikė Seimui.

Kada įvyko esminis persilaužimas? Nuo sausio, kai sustabdėme Darbo kodekso galiojimą, iki birželio pradžios Trišalėje taryboje buvo suderinta 19 ginčytinų punktų. Kai šios tarybos nariai suprato, kad mes nemeluojame, kad iš tikrųjų priimsime tik tai, ką jie patys yra patvirtinę, jie per vieną dieną patvirtino dar 9 punktus. Dabar jie žino, kad mes laikomės žodžio, kad pagrindinis dalykas yra tai, dėl ko jie susitaria. Todėl šnekėti, kad tai yra blogai, nes ten dominuoja darbdaviai, yra nesąmonė.

Aš visiškai nesutinku, kad Vyriausybė ar Seimas šiuo požiūriu elgiasi liberaliai. Mes, jei neklystu, ištaisėme praėjusiame Seime socialdemokratų, kurie yra kairiausia Lietuvos partija, priimto Darbo kodekso 28 punktus. Tikrai nė vienu sprendimu nebuvo siekiama stiprinti darbdavių galias. Visi buvo susiję su darbuotojų situacijos gerinimu. Mes pasakėme taip: kartą per pusę metų priimsime tai, ką nutars Trišalė taryba. Prezidentei nereikėtų pykti, kad kai kurie klausimai dar nėra patvirtinti, jie tiesiog guli ant stalo Trišalėje taryboje. Jeigu ji dėl jų susitars, viskas – mes priimsime.

Nematau ir kitų požymių, kurie leistų tvirtinti, kad Vyriausybė yra liberali. Pavyzdžiui, ji bando sutvarkyti valstybės tarnybą, būtų sunku tą pavadinti liberalia politika. Tai yra būtina. Mes turime beprotiškai išpūstą valstybės tarnybą. Tarp valstybės tarnautojų yra daugybė įvairių partijų narių, kurie žiūri išsižioję į savo partijas ir laukia, kada juos apgins. Ir kai visai neseniai balsavome dėl valstybės tarnybos reformos pristatymo projekto, likome vieni – pralaimėjome balsavimą, nes vieninteliai balsavome už pasikeitimus, o visos kitos partijos be išimties balsavo prieš. Ar dėl to mus reikėtų vadinti liberalais? Mes užsimojome į jiems šventą reikalą – Vyriausybė siekia 25 proc. sumažinti valstybės tarnybos valdininkų skaičių. Ši reforma būtina, jei norime efektyvinti valstybės tarnybą, kad žmonės gautų didesnius atlyginimus, kad nebūtų dubliuojančių funkcijų, kad žmonės sulauktų pagalbos, o ne valdininkai patys sau kurtų užduotis ir ne patys save aptarnautų.

Dirbdamas Seime turbūt negalite skirti reikiamo dėmesio savo ūkiams – o gal vis dėlto pavyksta? Kaip jiems atsiliepė šis pavasaris ir vasara, kas kelia didžiausią susirūpinimą jums kaip ūkininkui?

de facto jau nesu ūkininkas, atidaviau ūkius tvarkyti tiems žmonėms, kuriems priklauso tą daryti pagal įstatymą. Bet ne paslaptis, kad ir anksčiau neturėjau kada ūkininkauti, buvau užsiėmęs įvairiais visuomeniniais reikalais. Jau labai daug metų neturiu laiko po laukus pavaikščioti. Sakyčiau, kaip agronomas jau esu degradavęs. Į Seimą rudenį atėjo daug ūkininkų, jie lygiai taip pat susiduria su šia problema, nebeturi laiko savo ūkiams. Žinau, kad bendra padėtis, ir ne tik mano laukuose, kol kas atrodo pakankamai gera, dabar reikėtų, kad nustotų lyti. Tada sulauksime ne tik gero, bet ir geros kokybės derliaus. Jeigu taip atsitiks, šie metai bus pakankamai geri. Ūkininkams pakanka rūpesčių, todėl, pridursiu: jiems nereikėtų baimintis, kad valdžia ims ir sugalvos panaikinti žemės ūkio skyrius savivaldybėse ar apmokestinti artezinius šulinius. Dėl pajamų mokesčio galiu pasakyti viena: dėl to tikrai nenukentės smulkieji ir vidutiniai ūkininkai. Visi suprantame, kad apmokestinti juos didesniu pajamų mokesčiu būtų didžiulė žala, nes šie žmonės save išlaiko. Priešingu atveju jie kreiptųsi į socialinės rūpybos sistemą, taptų socialiai remtinais, ir dėl to valstybė dar daugiau prarastų. Bet kai kalbame apie stambiausius ūkininkus, nebūtų teisinga sakyti, kad ir toliau galėtų išlikti lengvatinis 5 proc. pajamų mokestis arba lengvatinis 5 proc. pelno mokestis bendrovėms. Vyriausybė iš tikrųjų svarsto galimybę padidinti tarifą. Suprantu, dėl to gali kai kas nusivilti – va, „valstiečiai“ laimėjo rinkimus ir dabar didina mums mokesčius. Bet turime prisiminti ir visų mūsų socialinę atsakomybę. Mes šiuo atveju kalbame apie uždirbto pelno apmokestinimą. Kažkas valstybėje turi prisidėti, kad galėtume padėti mūsų žmonėms, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Turime ką nors daryti, kad žmonės nenorėtų išvažiuoti, kad jie rastų darbo, kad gerėtų socialinė padėtis valstybėje. Ir nors mes patys esame valstiečiai, ūkininkai pagal kilmę, bet mes suprantame, kad visi šioje valstybėje, kad ir kas būtų – mokytojai, kultūros darbuotojai, ūkininkai ar dar kas nors – visi turi būti socialiai atsakingi. Parodę didesnį solidarumą, mes, stambieji ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, prisidėsime prie ūkininkų įvaizdžio gerinimo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas

Rekomenduojami video