Žemdirbiai investuoja į brangią žemės ūkio techniką, taiko iš kosmoso valdomas šiuolaikiškas technologijas ir siekia vis didesnio derlingumo, tačiau pagrindiniam maitintojui – dirvožemiui, kurio degradacija pastebima visame pasaulyje, pakankamai dėmesio neskiria. Mokslininkai jau ir pas mus aptinka dykynių, kuriose niekas neauga.

Sparčiai ritamės atgal

Akademinio sluoksnio atstovai ir kai kurie ūkininkai šaukia SOS dėl dirvožemio degradacijos, tačiau jų balsas kol kas aidi tyruose. Ne vienai ūkininkų organizacijai atstovaujantis žemaitis Jonas Kuzminskas neseniai Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje parlamentarams ant stalo paklojo tyrimų duomenų apie dirvožemio būklę.

Šie duomenys turėtų pabudinti ne vieno Lietuvos rajono ūkininkus, taip pat ir žemės ūkio specialistus bei žemės ūkiui neabejingus politikus. Rūgščių dirvožemių plotai artėja prie lygio, kuris buvo prieš pradedant juos intensyviai kalkinti (1963 m.). Tai reiškia, kad ir toliau intensyviai ūkininkaujant ir nesirūpinant dirvožemiu laukai gali virsti dykynėmis. Patys rūgščiausi dirvožemiai yra Vakarų Lietuvoje, taip pat ir pietrytinėje bei rytinėje šalies dalyse.

„Ginčijamės dėl nenašių žemių žemėlapio, tampome paramos paklodę, bet pamirštame, kad derlingumui didelę įtaką turi dirvos rūgštumas. Mes netausojame dirvožemio, jį aliname ir nesusimąstome, ką paliksime ateinančioms kartoms? Tai labai rimta“, – politikų ir ūkininkų dėmesį į vieną aktualiausių žemdirbystės problemų nori atkreipti Nepalankių ūkininkauti žemių naudotojų asociacijos (NŪŽNA) ir organizacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas.

ėra numatyta jokios paramos dirvoms kalkinti, kai kurie ūkininkai tai daro savo iniciatyva.

Tręšimas neduoda naudos

J.Kuzminskas priminė, kad tarybiniais metais buvo vykdoma nuosekli kalkinimo programa, todėl Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje dirvožemių rūgštingumo problemos nebuvo. „Tais laikais specialistai rengdavo paraleliai tręšimo ir kalkinimo planus, į hektarą išpildavo po 7–9 tonas dolomitmilčių. Dabar šiuo atžvilgiu ritamės atgal, nes trisdešimt metų nebuvo jokių kalkinimo programų. Apie tai neužsimenama ir Kaimo plėtros programoje. Siūliau, kad dirvų kalkinimas būtų įtrauktas į Žemės ūkio strategijos baltąją knygą, tačiau ten liko tik formuluotė apie dirvožemio gerinimą, o tai galima susieti su sideralinių kultūrų auginimu ir kalkinimą pamiršti“, – teigė jis.

J.Kuzminskas

Mokslininkai bando atverti žemdirbiams akis, kad rūgščioje dirvoje augalai sunkiai pasisavina maisto medžiagas, todėl tręšimas neduoda laukiamo rezultato. Ūkininkai tik švaisto pinigus ir teršia aplinką, nes trąšos išsiplauna į gruntinius vandenis ir nuteka į vandens telkinius. Tačiau žemdirbiai, siekdami didesnio derliaus, to negirdi ir didina trąšų normas, dėl to dirvos dar labiau rūgštėja. Aišku, nemažai jų supranta, kad problemą reikia spręsti. Ne vienas jau imasi ir veiksmų.

„Vienas kolega pasakojo, kad sumažino trąšų normą, bet pakalkino. Efektas buvo toks pat. Tyrimai rodo, kad jeigu dirvos pH žemesnis kaip 5,0, tręšimo efektyvumas – tik 50 proc. Tokiu atveju tik aplinką teršiame. Kalkinimas galėtų būti įtrauktas į aplinkosaugos priemones, tai paskatintų racionaliau ūkininkauti, saugoti dirvožemį ir aplinką, o derlius dėl to nenukentėtų. Mūsų kaimynai lenkai kalkina dirvas ir gauna tam tikrų kompensacijų iš Kaimo plėtros programos“, – pasakojo J.Kuzminskas.

Apie būtinybę kalkinti rūgščias dirvas jau seniai kalba buvęs ilgametis Rokiškio rajono ūkininkų lyderis, kooperatyvo „Rokiškutis“ vadovas Vytautas Šlikas. Anot jo, rūgščiose dirvose daug sunkiau ūkininkauti, todėl ūkininkai priversti papildomai investuoti ir kalkinti savo žemes.

„Vežiau kalkes iš Lenkijos, iš Pakruojo, dabar ruošiuosi vežtis iš Akmenės. Jeigu žemė rūgšti, ją būtina kalkinti. Rūgštis sunaikina aerobines bakterijas, kurios maitina augalą. Laukas atrodo gražiai, bet iš grūdo išauga tik viena varpa“, – aiškino ūkininkas, bendradarbiaujantis su mokslininkais ir atliekantis dirvos tyrimus.

Brangiai kainuos atkurti

J.Kuzminskas užsiminė, kad seimūnams pateikė penkerių metų senumo duomenis apie dirvožemių rūgštėjimą, dabar situacija bus dar prastesnė, nes kalkinimu beveik niekas nesirūpina.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius prof. habil. dr. Gediminas Staugaitis pabrėžė, kad Lietuvoje dirvožemiai yra labai skirtingi. Vidurio Lietuvoje, kur karbonatingi dirvožemiai išeina į paviršių, žemės nerūgščios, derlingos. Dėl rūgščių dirvų labiausiai kenčia Rytų ir Vakarų Lietuvos žemdirbiai.

Gediminas Staugaitis

„Žemaitijoje iki metro gylyje ir dar giliau yra rūgštu. Jeigu tokie dirvožemiai nebus kalkinami, jie dar labiau rūgštės, paskui juose kaip mūsų senoliai galėsime auginti tik avižas, bulves, gal dar rugius. Tarybiniais metais per metus būdavo pakalkinama net po 200 tūkst. hektarų, vėliau tai nutrūko, nebeliko reikiamos įrangos. Pavieniai ūkininkai kai kur dar kalkina, bet tai nėra daug. Visa kita palikta likimo valiai. Jeigu nieko nedarysime, atsiras laukų, kuriuose niekas neaugs, galėsime žiūrėti ir verkti. Galima taip nualinti lauką, kad jo jau ir nebeatkursi“, – perspėjo mokslininkas.

Pasak LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktoriaus, dirvožemius kalkinti reikėjo pradėti mažiausiai prieš penkiolika metų, dabar procesas jau pažengęs, todėl atkurti juos kainuos brangiau. Jis pridūrė, kad kalkinimas išspręstų dirvų rūgštėjimo problemą, bet tai ne vienkartinis veiksmas – kalkinti reikia periodiškai.

„Lenkai, vokiečiai kalkina kas 4–5 metus. Jie dėl to nesvarsto, o mūsų ūkininkams reikia įrodinėti šias tiesas. Mūsų tyrimai rodo, kad per metus iš ariamojo sluoksnio išsiplauna 200–300 kilogramų kalcio. Norint ketveriems metams kompensuoti šį kiekį, į hektarą reikia išberti 1 toną gryno kalcio. Dar bėda ta, kad rūgščiose dirvose atsipalaiduoja judrusis aliuminis, kuris yra labai kenksmingas, tada to rūgštumo kenksmingumas padvigubėja. Žemė tampa negyva, tokių lopinėlių jau aptinkame“, – perspėjančių faktų pateikė G.Staugaitis.

Problema ta, kad judrusis aliuminis pereina į augalus, paskui jo randama maisto produktuose.

Mokslininkai yra paskelbę šokiruojančių duomenų, kad aliuminio buvo aptikta karvių piene.

Alina ir teršia

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos direktorius pabrėžė, kad rūgštėjimas – pats aktualiausias dirvožemių degradacijos procesas. Bet ne mažiau svarbi problema – humuso mažėjimas. „Jeigu po javų auginami vėl javai, labai greitai suardoma dirvožemio organika. Per metus kitus tai ryškiai nepasijaučia, bet po 10–20 metų tai bus problema. Prie to artėja intensyvūs augalininkystės ūkiai“, – aiškino profesorius.

Dar viena bėda – vandenų užterštumas nitratais. Apie tai daug kalbama, bet mažai kas keičiasi. Mokslininkas užsiminė ir apie nesubalansuotą tręšimą, kai vienų trąšų beriama daug, o kitų – visai nenaudojama. Siekiant maksimalios naudos iš kiekvieno žemės lopinėlio ir ją vienpusiškai naudojant, dirvožemis alinamas, teršiama aplinka.

„Problemų dėl dirvožemio yra nemažai. Viena aišku – jei norime racionaliai ūkininkauti, turime tinkamai prižiūrėti dirvožemį. Daug kas žemę nuomoja, todėl nenori investuoti, kiti net ir nesupranta, kad reikia rūpintis dirvožemiu. Jie noriau perka brangius kombainus ir kitą žemės ūkio techniką. Bet jeigu nualins žemę, nedaug prikuls“, – perspėjo G.Staugaitis.

Dirvą gerina žlaugtais

Zenonas Akramavičius, Rokiškio rajono Lašų žemės ūkio bendrovės vadovas

Nėra numatyta jokios paramos dirvoms kalkinti, kai kurie ūkininkai tai daro savo iniciatyva. Mes dirbamas rūgščias žemes tręšiame žlaugtais – Obelių spirito gamyklos atliekomis, kurių pH – 7,4. Taip bandome spręsti rūgštingumo problemą, kartu dar patręšiame dirvą, nes šios atliekos – organinė trąša. Dvejus metus vežėme žlaugtus į laukus, o šiemet ketiname atlikti dirvos tyrimus. Manau, poveikis bus teigiamas.

Kalkina tik turtingi

Kęstutis Andrijauskas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkas

Mūsų rajono dirvožemiai – vieni rūgščiausių šalyje, bet beveik niekas jų nekalkina, nes tai nepigi paslauga. Kita vertus, rūpintis dirvožemio būkle kai kurie ūkininkai neturi ir stimulo. Nemažai jų žemę nuomoja, tad nenori išlaidauti. Hektarui reikėtų 5–6 tonų kalkių, jų tona kainuoja apie 100 eurų. Niekas tiek nenori investuoti. Kalkinti dirvas gali tik turtingesni ūkininkai.

Seimo nariams ne kartą sakiau, kad pinigų reikia ne tik melioracijai, bet rūgščioms dirvoms kalkinti. Rūgščioje žemėje augalai negali pasisavinti visų reikalingų maisto medžiagų, todėl tokios vietos užpelkės ir dirvonuos. Tręšdami tokiose dirvose pasėtus javus ūkininkai pinigus išmeta kaip į balą.