Štai ir paaiškėjo 13-ojo Lietuvos Seimo sudėtis. Net ir neprietaringi atkreipė dėmesį, kad nugalėtojai šįkart buvo neįprastai santūrūs ir nešoko pergalės šokio, o pralaimėjusieji nesibarstė galvų pelenais. Nejau tai artėjančių sunkių laikų – ir rinkusiems, ir išrinktiems, ir nėjusiems į rinkimus – nuojauta?

Valdžios lygtis

Jau nuo vasaros pradžios politologai bodėjosi kaip niekad vangia, pilka ir neįdomia Seimo rinkimų kampanija, intriga užsimezgė po pirmojo rinkimų turo: visi spėliojo, pavyks ar ne konservatoriams neužlipti ant to paties grėblio, kaip ir per antrąjį turą 2016 metais. Atsakymas iš esmės priklausė nuo to, kiek žmonių ateis į rinkimų apylinkes: jei mažiau, tai turėjo sustiprinti šių rinkimų favoritės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų galimybes, jei daugiau – sumažinti. Pasirodo, grėblį vis tik pavyko apeiti: nors į antrąjį turą atėjo daugiau žmonių nei prieš 4 metus (šiemet balsavo 38,95 proc. rinkėjų, arba 1 252 daugiau, nei 2016 metais), konservatoriams pavyko pergalingai finišuoti su 26 Seimo narių mandatais.

Žinoma, tai, kad nepaisant spartėjančio koronaviruso plitimo į antrąjį turą atėjo daugiau rinkėjų, nei prieš 4 metus, kai jokios pandemijos niekas net nesapnavo, visgi išduoda tam tikrą šių Seimo rinkimų įtampą. Koronavirusas mobilizavo politinių jėgų rėmėjus, ir šįkart geriausiai pasirodė centro dešinieji. Tad rinkėjų valia būsimos valdžios lygties sprendimas per šiuos Seimo rinkimus tapo visai paprastas: centro dešinės jėgos naujajame Seime turi daugumą – 74 mandatus. Joms belieka susitarti dėl politinių jungtuvių.

Vidurnakčio koalicija

Paaiškėjus balsavimo didžiuosiuose šalies miestuose rezultatams, prieš vidurnaktį į Seimą tartis dėl  valdančiosios koalicijos susirinko konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos lyderiai bei atstovai. Pirmadienio naktį Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis paskelbė bendrą deklaraciją dėl koalicijos formavimo pradžios.

„Lietuva į ketvirtą Nepriklausomos atkurtos Valstybės dešimtmetį įžengė su žemais pasitikėjimo demokratija, jos pagrindinių institucijų bei tarpusavio vieni kitais rodikliais. Šalyje vyraujančios nepasitikėjimo tendencijos grėsmingos tiek valstybingumui, tiek Lietuvos demokratinei raidai. Mūsų piliečių balsavimas 2020 m. Seimo rinkimuose išreiškė naujos politinės kultūros ir kokybės lūkestį“, – rašoma deklaracijoje.

Į balsadėžes krentantys rinkimų biuleteniai – tarsi geresnio gyvenimo viltys. Ar jos išsipildys?

Viena vertus, skubėjimas betonuoti naujos valdžios pamatus atrodo suprantamas, nes sparčiai plintanti antroji koronaviruso banga ir saviizoliacijų virtinė gali labai apsunkinti koalicijos lyderių derybas. Kita vertus, naktinė politikų skuba verčia prisiminti gerai žinomą posakį, kad istorija kartojasi du kartus: vieną – kaip tragedija, antrąjį – kaip farsas. Atmintyje iškyla ne tik buvusios konservatorių vyriausybės 2009 m. naktinė mokesčių reforma, bet ir kur kas vėlesni įvykiai, tarp jų – valdžios formavimas po 2016 m. rinkimų. 56 mandatus laimėjusių „valstiečių“ sudaryta valdančioji koalicija su 17 mandatų pelniusiais socialdemokratais jau po metų suskilo, valdantiesiems teko ieškotis kitų parnerių ir iki pat kadencijos pabaigos nuolat stiprinti byrančias valdančiųjų gretas. Ar taip neatsitiks ir ką tik išrinkto 13-ojo Seimo daugumai? Juk prieš akis – ketveri kadencijos metai.

Apie ką tyli dauguma?

Porinkiminė valdžios perėmimo karštligė, prasidedanti valdančiosios daugumos cementavimu, ministrų portfelių ir svarbiausių postų Seime dalybomis, pritraukia žiniasklaidos ir politika besidominčios visuomenės dalies dėmesį. Politikai ir vėl turi apie ką kalbėti, žurnalistai – rašyti, politologai – svarstyti, skaitytojai ir žiūrovai – aptarinėti, šaipytis, piktintis. Porinkiminiame šurmulyje visiškai prapuola tylinti, rinkimuose nedalyvaujanti visuomenės dauguma. Dauguma, kuri jaučiasi svetima šioje demokratijos šventėje.

O juk tai daugiau nei pusė Lietuvos. Antai šiemet pirmajame Seimo rinkimų ture iš 2 457 722 rinkėjų sąraše įrašytų piliečių dalyvavo tik 47,8 proc., tai yra, daugiau nei milijonas du šimtai aštuoniasdešimt tūkstančių nepareiškė savo valios. Antrajame ture kone pusantro milijono liko nebylūs... Taip, galbūt rinkėjų sarašai netikslūs, gal juose daug spragų, bet kai per rinkimus tyli daugiau daugiau nei milijonas, darosi nejauku.

„Valstybė priėjo tokį tašką, kai šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių jau nebetiki, kad apskritai gali būti nevagiančių politikų. Ir tai buvo priežastis, kodėl daugybė jų nėjo į šiuos rinkimus. (…) Tie, kurie nėjo, be abejo, nesuprato, kad jie iš tikrųjų balsavo. Mat neateiti į rinkimus ir juose nedalyvauti nėra tas pat. (…) Esmė yra labai paprasta: jeigu tu neatėjai, nebalsavai, tu iš tikrųjų pasakei, kad tai, kas yra, tave tenkina. Tai yra tylus pritarimas. Todėl nedalyvauti rinkimuose į juos neateinant galima dėl dviejų priežasčių: arba gyveni saugiais, ramiais klestėjimo laikais, kai iš anksto žinai, kad niekas po rinkimų nesikeis, viskas klostytis gerai. Bet Lietuvoje neateinama dėl kitos priežasties: dėl siaubingos nevilties, kuri perauga į aklą neapykantą. Rekordiškai mažas rinkėjų dalyvavimas reiškia, kad šimtams tūkstančių žmonių Lietuvoje mūsų valstybė svetima. Tai reiškia, kad jie jos negins. Mes neišmokome 1940 metų pamokos, kai tariamuosius išvaduotojus pasitiko su gėlėmis. Tai nepaprastai svarbūs dalykai, apie juos mes vieninteliai mėginom kalbėti“, –taip apie tylinčią Lietuvą atsiliepė šiuose rinkimuose dalyvavęs filosofas, politologas Vytautas Radžvilas. Ar bent kas pasiges jos naujos valdžios sutiktuvėse?

Koks yra praėjusių 4 metų Lietuvos politinis derlius?

Naujo Seimo rinkimai – tinkamiausia proga įvertinti, kokį politinio veikimo palikimą šios kadencijos Seimas palieka naujajam. Kokie didžiausi pasiekimai ir didžiausios nesėkmės bus siejamos su 12-uoju Seimu?

Galime raškyti pažangos vaisius

Ramūnas Karbauskis, Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas

Manau, turėčiau kalbėti ne apie politinio gyvenimo pasiekimus, o apie žmonių gyvenimą. Jo pagerėjimas visose srityse labai ryškus. Tą pabrėžia visi, kurie ekonominį šalies gyvenimą stebi iš šalies, neturi išankstinių politinių nuostatų bei tikslo ką nors pažeminti. Daugelis ekonomistų teigia, kad šiandien Lietuvos ekonomikos būklė yra geriausia Europos Sąjungoje ir viena geriausių pasaulyje. Ekonominė krizė ir kova su ja iš tikrųjų parodė, kad Lietuva per tuos 4 metus padarė tokią didelę pažangą, kad šiandien galima raškyti jos vaisius. Mes turime vieną geriausių pasaulyje valstybės kredito reitingą, turime sukauptas valstybės finansines atsargas, „Sodra“ iki šiol turi 560 mln. eurų rezervą. Įvairios išmokos, kuriomis karantino metu buvo siekiama didinti žmonių vartojimą, buvo skiriamos ne iš šių rezervų.

Lyginant situaciją, kuri Lietuvoje buvo 2016 metais ir kuri yra dabar, galima sakyti, kad tai dvi skirtingos valstybės. Šių metų pradžioje valstybės viešųjų finansų rezervai sudarė 1,7 mlrd. eurų. Valstybė niekada neturėjo jokių rezervų, tik per šiuos praėjusius 4 metus jie pirmą sykį buvo sukaupti. Dvejus praėjusius metus turėjome perteklinius valstybės biudžetus, į biudžetą surinkdavome daug daugiau lėšų, nei išleisdavome. Ateinančių metų valstybės biudžetas bus kitoks, nes jau pati situacija, ES panaikinus fiskalinės drausmės reikalavimus šalims narėms, mums duoda galimybę efektyviai padėti savo ekonomikai. Ekonomistų prognozėmis, šiemet turėsime ekonomikos augimą.

Manoma, kad vienintelė valstybė pasaulyje, kurios ekonomika šiais metais, nepaisant koronaviruso krizės, išaugs, bus Kinija. Lietuva turi šansą prisijungti prie Kinijos kaip antroji šalis pasaulyje, šiais metais taip pat išlaikiusi ekonominį augimą. Mūsų finansų ministerija prognozuoja 1,5 proc. smukimą, tai būtų pats mažiausias ekonomikos nuosmukis ES, bet tokios prognozės visuomet būna blogesnės nei tikrovė, nes prognozuojama labai konservatyviai. Tuo tarpu daugelis ekonomistų mano, kad šių metų Lietuvos ekonomikos augimas bus teigiamas. Viskas paaiškės tik kitų metų 1-ąjį ketvirtį. Kad būsime geriausi ES, aišku jau dabar, bet jei sugebėtume prisijungti prie Kinijos kaip antroji šalis pasaulyje, 2020 m. išlaikiusi ekonomikos augimą, tai būtų unikalu.

Buvo daug negatyvių dalykų

Viktorija Čmilytė-Nielsen, buvusi Seimo opozicijos lyderė, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos pirmininkė

Šių 4 metų palikime yra daug negatyvių dalykų. Įstatymų priėmimo kiekybė visiškai nugalėjo jų kokybę. Tai didžiulė šio Seimo problema. Chaosas įstatymų leidyboje tikrai neatnešė nieko gero. Tikrai ne nuo pateiktų įstatymų projektų skaičiaus, o nuo jų kokybės, vieno ar kito politiko nuoseklumo priklauso jo darbo sėkmė. Kita problema šioje Seimo kadencijoje – tai, kad buvo įvesta daugybė draudimų, ribojimų, kurie nepasiteisino. Kad ir alkoholio pardavimo ribojimai: buvo paskelbtas tarsi kryžiaus žygis prieš alkoholį. Bet neseniai atlikto tyrimo išvados atskleidė, kad, pavyzdžiui, jaunimo amžiaus grupėje alkoholio vartojimas padidėjo. Prisiminkime kadencijos pradžią – tada buvo ir tokių nepamatuotų sprendimų kaip žurnalų puslapių su alkoholio reklama plėšymas. Matėme nemažai panašių isterinių sprendimų, kurie gal net nebuvo paremti tyrimų duomenimis, galimų pasekmių analize. Jie buvo labiau ideologiniai, skirti viešosios nuomonės efektui sukelti. Tai irgi vertinčiau kaip didelę problemą.

Reikia kalbėti ir apie santykį tarp Seimo pozicijos ir opozicijos – mažai buvo Seimo kadencijų, per kurias jis būtų buvęs toks sudėtingas. Man atrodo, kad Seimo daugumos priedermė yra traktuoti mažumą su pagarba, gerbti jos teises. Šito aš asmeniškai nemačiau. Šią kadenciją buvo sudaryta daug įvairių tyrimo komisijų, vyko politinių oponentų persekiojimas. Taip pat buvo labai aiškiai išreikšta pozicija prieš tam tikras žiniasklaidos grupes. Valdžiai, kokia galinga ji besijaustų, tokie dalykai nepridera. Priešingai, mes turime visais įmanomais būdais puoselėti laisvą žodį, kritišką žiniasklaidą, kuri šiandien galbūt kritikuoja vienus, o rytoj – kitus.

Jei kalbėtume apie pasiekimus, turiu pripažinti, kad šiai daugumai netrūko užsidegimo imtis reformų. Buvo priplanuota tikrai ambicingų reformų, gaila, kad jos subliuško: tarkime, švietimo srities reforma baigėsi ministrės atstatydinimu. Kuo baigėsi vaistų politikos keitimas? Didžiuliu pacientų nepasitenkinimu, kad primygtinai siūlant pigiausią vaistą yra pažeidžiamos jų teisės. Prie gerų dalykų dar paminėčiau vaiko pinigus, nors ir nepritariame tam, kad išmokos būtų dalinamos absoliučiai visoms šeimoms, neskiriant prioriteto vargingiausiai gyvenančioms. Teigiamai vertinu ir šiame Seime priimtą pensijų indeksavimą.