B. Gimbuto, daug metų puoselėjusio ekologinę žemdirbystę, mažametis anūkas viską išpyškina apie ūkyje naudojamą techniką.

Nuo sodininkų, daržininkų ir mėsos bei pieno gamintojų iki pluoštinių kanapių ir japoniškų grybų augintojų – toks žemdirbystės potencialas pasienyje su Latvija plytinčiame Rokiškio krašte. Tik skurdesnės žemės rokiškėnų nelepina, skatina dirbti dar sumaniau ir inovatyviau, o prireikus atkakliau spausti valdžią prie sienos.

Aktorių pagarba žemdirbiams

Rokiškio krašto žemdirbių rūpesčiai ir džiaugsmai panašūs į kolegų iš kitų rajonų, tačiau rokiškėnai gali didžiuotis savo išskirtinumu – čia kasmet vyksta ketvirtą dešimtį skaičiuojantis Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Tai meno žmonių pagarba žemę dirbantiems žmonėms. Už tai rokiškėnai aktoriams atsidėkoja įmonėse ir ūkiuose pagamintomis gėrybėmis: skilandžiais, ragaišiais ir, žinoma, duona, kuri kepama žemės ūkio bendrovėje „Lašai“.

Jau treti metai, kai žemdirbių išaugintos gėrybės aruoduose nesipila per kraštus. Rokiškio rajonas buvo vienas iš tų, kur gamtos negandos buvo itin jaučiamos. Vieniems ėjosi prasčiau, kitiems – geriau, tačiau metų pabaigoje laukdami tradicinės šventės visi žemdirbiai linkę pasidžiaugti savo darbais ir pasiekimais.

Stokoja derlingų žemių

Konkurso „Pažangiausi metų ūkiai“ organizatoriai teigia, kad iš žemdirbių galima pasisemti stiprybės, kantrybės ir svarbiausia – meilės savo darbui.

„Organizuodami šį konkursą mes pirmieji išskyrėme ūkių kategorijas. Tai leido lengviau įvertinti dalyvius, atskleisti daugiau sėkmingai ir sumaniai ūkininkaujančių bei alternatyvias veiklas kaime plėtojančių žmonių, o šiems tapo lengviau konkuruoti“, – aiškino aktyvi visuomenininkė, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos narė ir šio krašto Ūkininkų sąjungos pirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė.

Meilutė Datkūnaitė

Meilutė Datkūnaitė

Rokiškio krašte – didelė ūkių įvairovė, čia puoselėjami sodai ir uogynai, auginamos daržovės, grūdinės kultūros, pluoštinės kanapės, dar visiškai neištuštėjo kiaulių fermos, laikoma pieninių ir mėsinių gyvulių, yra nemažai ekologinių ūkių, kaimiškose vietovėse atsiranda sėkmingų alternatyvių verslų.

„Pas mus plėtojamos įvairios žemės ūkio šakos. Taip pat turime žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių, štai „Lašų“ bendrovė gamina kruopas, kepa duoną, stiprus yra kooperatyvas „Eko Tikslas“, kuris ekologišką pieną eksportuoja. Veikia jaunųjų ūkininkų rateliai, aktyvus Lietuvos ūkininkių draugijos skyrius ir kt. Taigi turime didelį potencialą, tik stokojame derlingų žemių“, – vieną svarbiausių trūkumų pabrėžė L.Meilutė-Datkūnienė.

Ji užsiminė, kad galvojama steigti smulkiųjų augintojų, pavyzdžiui, daržininkų, kooperatyvą, naudinga būtų susivienyti ir grūdų augintojams, tačiau kooperacija vis dar nelengvas procesas žemdirbiams.

„Bendradarbiaujant būtų lengviau, nes sunkumų nemažai. Pasikeitus nederlingų žemių žemėlapiui, iš jo „iškrito“ daug mūsų seniūnijų, vadinasi, ūkininkai neteko dalies išmokų. Išaugo žemės mokestis, svarstome, kad reikėtų palengvintų šią naštą. Žemdirbius vargina biurokratiniai reikalavimai, norėtųsi, kad jų būtų mažiau“, – problemas vardijo ūkininkų organizacijos vadovė.

Rokiškėnai pasižymi aktyvumu spaudžiant valdžią prie sienos. L.Meilutė-Datkūnienė pripažino: „Turime vidinės ugnies, gal čia ir mūsų Vytauto Šliko įtaka, kad nukeliame valdžią nuo pjedestalo ir nebijome pareikalauti, juk tai mūsų rinkti atstovai.“

Atsiskleidžia savitumai

Rokiškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Jolanta Jasiūnienė prisipažino, kad lankant pažangiausių ūkių konkurso dalyvius užlieja gerų emocijų banga. Pasak jos, ne iš vieno ūkininko galima pasimokyti darbštumo ir atkaklumo. Stebina jų išpuoselėtos sodybos, kur atsiskleidžia žemdirbių kaip asmenybių savitumai.

„Kiekvienas ūkis ir sodyba saviti, sunku net išskirti. Įdomūs žmonės uogininkai Zita ir Rimas Statkevičiai, jų išpuoselėta sodybos aplinka paįvairinta įvairiais rakandais. Sodyboje įspūdį paliko ąžuolas, plačiai išskleidęs šakas. Darbui labai atsidavę grūdininkai Darius ir Violeta Inčiūros, jų išgražintoje sodyboje galima išvysti ir muziejinės vertės seną automobilį bei kitokių įdomybių. Darius – auksinių rankų žmogus. Apsilankius pas grūdininkus Rimutę ir Bronislovą Gimbutus, daug metų puoselėjusius ekologinę žemdirbystę, nustebino jų mažametis anūkas, viską išpyškinęs apie ūkyje naudojamą techniką“, – pasakojo J.Jasiūnienė.

Zita ir Rimas Statkevičiai

Zita ir Rimas Statkevičiai

Rokiškėnai vieni pirmųjų šalyje patikėjo naujos šakos – mėsinės galvijininkystės – perspektyvomis. Mėsinius galvijus augina Virginijus Stumbrys, Tomas Davainis ir kt. Gerų rezultatų šioje srityje yra pasiekęs jaunas ūkininkas Modestas Vanagas. Iš jo ūkio galvijiena eksportuojama į Šveicariją.

„Įkvepia tai, kad jauni žmonės myli žemę, gyvulius. Malonų įspūdį padarė Sandra Janulytė, kuri kupina senosios ūkininkavimo dvasios, ši jaunoji ūkininkė – tikras žemės vaikas“, – pastebėjo Rokiškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja.

Sandra Janulyt

Sandra Janulytė

Sodininkai neverkšlena

Jaunas ūkininkas Marius Bulovas eina tėvo Virgilijaus, puoselėjančio sodus, pėdomis. Sodininkams, kaip ir grūdininkams, daržininkams bei kitiems, metai nebuvo dosnūs, tačiau jaunas vyras neverkšlena.

„Pavasarį nuotaikos buvo labai prastos, po šalnų ašaros akyse tvenkėsi, bet dabar per daug nedejuojame. Sodų derlius tesiekia tik apie 40 proc. to, ką turėjome pernai. Bet šiemet kainos geresnės, tai kažkiek kompensuos nuostolius“, – optimizmo nestokojo sodininkas.

Pasak sodus palengva plečiančio vyro, žemės ūkyje būna ir prastesnių, ir geresnių metų, tad ūkininkams tenka prisitaikyti.

„Darbo sodininkystės ūkyje pakanka ištisus metus. Dabar turime 6 hektarus sodų, kitais metais ketiname užsodinti dar 5 hektarus. Perspektyvoje planuojame turėti apie 20 hektarų sodą“, – ateities planais pasidalijo M.Bulovas.

Nori prikelti istorinį pastatą

Stambaus ekologinio augalininkystės ūkio savininkas Tolvydas Neniškis prieš dešimt metų pradėjo lipdyti ūkį ir ekologiškai ūkininkauti. Pirko žemę, investavo į žemės ūkio techniką, įsirengė grūdų džiovinimo ir sandėliavimo kompleksą. Prieš kurį laiką ūkininkas įsigijo istorinį objektą – dar XVII a. Panemunyje vienuolių įsteigtą spirito varyklą, liaudiškai vadinamą bravoru. Šalia esantis Panemunio dvaras šiuo metu priklauso kitiems asmenims.

„Šioje spirito varykloje kadaise dirbo mano močiute, ji buvo chemikė. O kita močiutė kitoje Nemunėlio pusėje turėjo žemės. Kai ateidavau čia maudytis, visada grožėdavausi senu pastatu. Prieš kelerius metus jį įsigijau“, – pasakojo ūkininkas.

Naujasis spirito varyklos savininkas jau aptvarkė aplinką aplink pastatą, tačiau didesnių investicijų kol kas dar neplanuoja.

„Kai turėsime daugiau lėšų, tada ir planuosime. Norėtųsi šio pastato veiklą susieti su savo ūkiu, ekologine gamyba. Pastarieji metai buvo sunkūs, dėl liūčių, sausros patirta nemažai nuostolių. Palyginti su pernai, šiemet derlius geresnis, bet reikia atidavinėti skolas. Be to, nuolat reikia atnaujinti technologijas, o žemės ūkyje nesieina kaip iš pypkės“, – aiškino T.Neniškis.

Traukia alternatyvios veiklos

Pasak J.Jasiūnienės, pastaraisiais metais Rokiškio krašte, kaip ir kituose šalies rajonuose, didėja deklaruojamų žemės ūkio naudmenų plotas, o jas deklaruojančių asmenų mažėja, nes stambėja valdos. Žemės plotai plečiasi įsisavinant apleistas žemes, negyvenamas sodybvietes.

Ji pasidžiaugė, kad kaimiškose vietovėse plėtojama įdomių alternatyvių veiklų. Štai Oskaras Tička, gyvenantis šalia Kriaunos upės, pradėjo baidarių nuomos verslą. Iš užsienio grįžęs Darius Kavaliauskas ėmėsi uogininkystės, taip pat pradėjo auginti japoniškus grybus – šitakius (valgomuosius dantenius).

Daug įdomybių vyksta Birutės ir Virginijaus Dapkų ūkyje, kuris pritraukia daug lankytojų iš visos Lietuvos. Čia rengiamos vaikų stovyklos, edukaciniai užsiėmimai, treniruojasi raiteliai ir kt.

Verda savo sultyse

Rokiškio rajono žemdirbių patriarchu vadinamas Vytautas Šlikas, ilgametis šio rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkas, politikas, pabrėžė, kad bene pagrindinė daugelio rokiškėnų ūkininkų problema – ubagiškos žemės.

Vytautas Šlikas

Vytautas Šlikas

„Turime žemių, kur beveik nėra juodžemio. Jūžintų, Obelių, Kriaunų seniūnijose dirvos ariamasis sluoksnis tesudaro 15–20 cm, toliau – smėlis arba molis. Šios žemės yra rūgščios, jas reikia kalkinti, taigi į vieną hektarą reikia papildomai investuoti po 400–600 eurų. Kalkes ūkininkai vežasi iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, konsultuojamės su mokslininkais. Deja, šiuo atžvilgiu nėra centralizuoto sprendimo, gelbėja tik pavienės iniciatyvos“, – aiškino ūkininkas.

V.Šlikas apgailestaudamas įvardijo dar vieną bėdą – ūkininkų nesugebėjimą susitelkti ir susivienyti.

„Pas mus nėra vienybės, kiekvienas verda savo sultyse. Tai mūsų bėda ir tragedija. Pavyzdžiui, Lenkijoje ūkininkas turi vos 10 hektarų ir laiko 50 karvių. Jis nesirūpina pašarais, nes kiti ūkininkai, kurie neturi tvartų ir nelaiko karvių, gamina pašarus ir jais aprūpina pieno gamintojus. Arba Rytų Vokietijoje, kur nebuvo išardyti kooperatyvai, vyksta gamyba, kai kuriais atvejais pralenkianti ir vakarinės Vokietijos ūkius. O pas mus viskas buvo išdraskyta, tuometinė valdžia pareiškė, kad Lietuvai žemės ūkio nereikia“, – prisiminė tuo metu garsėjusio Liudo Giros kolūkio vadovas.

V.Šlikui į akis krinta ir ūkių poliariškumas – vieni dirba po 500 ir 1 000 hektarų, o besikuriantys jauni ūkininkai negali ir neturi galimybių plėstis. „Juk tas stambus ūkininkas į mažiuką žiūri kaip į suskį“, – socialinių santykių ir atskirties problemas įžvelgė žemdirbių patriarchas.

Rokiškėnas pirštu dūrė ir į maisto kainų grandinę, kurioje ūkininkams tenka trečiojo brolio vieta, mažas tiesiogines išmokas. „Olandijoje norėta perpus sumažinti gyvulių skaičių, bet olandų ūkininkai streikavo ir atsilaikė. Mums seniai reikėjo streikuoti, ir ne tik Lietuvoje. Olandai gauna beveik 600 eurų išmokų už hektarą, o kai mes stojome į ES, iš mūsų pasityčiojo“, – nusivylimo neslėpė V.Šlikas.

Apie Rokiškio rajono žemės ūkį skaičiais

2019 m. Rokiškio rajone 3 603 pareiškėjai deklaravo 85 tūkst. ha žemės. 70 proc. deklaruotos žemės (62 tūkst. ha) užima ariama žemės, iki 30 proc. – pievos, ganyklos.

Net 65 proc. visų paraiškų deklaruota nuo 1 iki 10 ha. Vidutinis rajono valdos dydis – 20,4 ha. Nuo 100 iki 300 ha deklaravo 124 valdos – 3 proc. visų valdų, nuo 300 iki 500 ha – 27 valdos, per 500 ha – 11 valdų.

Rajone yra 16 žemės ūkio įmonių, iš jų – 11 žemės ūkio bendrovių. Žemės ūkio įmonės deklaruoja 7 proc. – 6,2 tūkst. ha –viso deklaruojamo ploto.

285 rajono jaunieji ūkininkai šiemet deklaravo 9,4 tūkst. ha, arba 11 proc. bendro deklaruoto ploto. 80 ekologinių ūkių dirba 7,4 tūkst. ha. žemės.

Rajono vidutinis žemės našumo balas – 35, jis atskirose kadastro vietovėse varijuoja nuo 31 iki 44. Rokiškėnų žemės 11 proc. mažiau derlingos nei vidutiniškai šalyje.

Žemdirbiai 2019 m. augino apie 22 tūkst. ha žieminių javų (kviečių, kvietrugių, rugių), apie 20 tūkst. ha vasarinių javų (kviečių, miežių, grikių, avižų), apie 3 tūkst. ha žieminių ir vasarinių rapsų.

Apie 135 ha užima sodai, 118 ha – uogynai, apie 100 ha – bulvių, 75 ha – daržovių laukai. Plečiasi pluoštinių kanapių plotas – šiemet deklaruota 43 ha.

Virš 700 laikytojų laiko daugiau kaip 10 tūkst. galvijų, iš jų – 3 712 pieninių karvių. Rajone laikoma apie 300 ožkų, per 3 000 avių, daugiau kaip 100 arklių, daugiau nei 6 000 kiaulių, kurių didžioji dalis auginama UAB „Žiobiškio kompleksas“.

 

Rokiškio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus informacija