Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Saulės ir pasaulio klestėjimo šventė

Kaip Rasų šventė tapo Joninėmis, kodėl paparčio žiedas stebuklingas, kas yra kupoliavimas – apie tai kalbamės su etnologu Jonu Vaiškūnu.

Kokia šventė yraJoninės, kodėl jos dar vadinamos Rasų ir Kupolės švente?

Nuo seno astronominės vasaros saulėgrįžos laiku – trumpiausiomis vasaros naktimis ir ilgiausiomis dienomis – mūsų protėviai ir kitos Europos tautos švenčia didžiąją vasarvidžio šventę. Mūsų krašte išlikę įvairūs jos vardai: Rasos šventė, Kupolė, Vainikų šventė, Krešė, Kekiris. Joninės – tai vėlyvas šios šventės pavadinimas, priskirtas jai sukrikščioninant Lietuvą. Senuosius papročius bandant keisti krikščioniškais, senosioms kalendorinėms šventėms buvo priskiriami krikščioniškų šventųjų vardai, o senojo tikėjimo apeigas bandyta pakeisti šiems šventiesiems priskirtais bažnytiniais atlaidais. Vasaros saulėgrįžą atitinkančioms šventėms krikščioniškoje liturgijoje priskiriama šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Iš čia kilo liaudiškas paprotys tą dieną sveikinti Jonus su vardinėmis.

J. Vaiškūnas

Seniausias istoriniuose šaltiniuose paliudytas vasaros saulėgrįžos šventės vardas – Kupolė. Jis aptinkamas jau 1262 m. Ipatijaus metraštyje. Čia Rasos išvakarės vadinamos koupal’. Nuo birželio 24 iki 29 d., šviesiausių naktų laikotarpiu, vadintu kupolinėmis dienomis, Saulei keliaujant pačia dangaus skliauto viršūne ir apgobiant Pasaulį didžiausiu šviesos galių srautu, visa gyvoji gamta suveši, o augalai tampa kupini ypatingų gydomųjų galių. Tad šventės vardas Kupolė reiškia kupėjimą – vešlų augimą, virimą, bėgimą per kraštus, vešėjimą, kilimą. Žolių rinkimas tuomet vadintas kupoliavimu, o renkamos žolės – kupolėmis. Sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš šventės dieną surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį. Šventės vietoje senu papročiu iškeliama lauko žolynais papuošta kartis, vadinama kaupole arba kupole. Kupoliavimu vadinamas ir pats šventimas.

Rasos šventės vardą mini istorikas Teodoras Narbutas, rašytojai ir tyrinėtojai Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius. Jis aptinkamas ir Antano Juškos užrašytose liaudies dainose. Šis vardas mūsų laikais švenčiamai vasaros saulėgrįžos šventei prigijo ir paplito todėl, kad 1967 metais jį pasirinko etnokultūrinio judėjimo pradininkai, atkūrę šios šventės papročius Kernavėje. Tuomet pirmoji Rasos šventė Kernavėje davė svarbų postūmį tolesnei ramuviečių judėjimo plėtrai. Galiausiai visa tai perauguo į Senovės baltų tikėjimo religinę bendriją, kuri dabar siekia valstybės pripažinimo Seime.

Romuviai ėmėsi atkurti šią šventę, mat buvo įsitikinę, kad joje slypi daug rimtesnis paveldas negu vien alaus gėrimas ir laužų deginimas. Kraštotyrininkai ir romuviai rinko istorinę bei etnografinę medžiagą, leidusią grįžti prie gilesnių ir prasmingesnių vasaros saulėgrįžos šventės papročių.

Rasos šventės vardas siejamas su ilgiausiomis vasaros dienomis stebuklingą galią įgaunančia rasa bei tuo metu žydinčiais rugiais. Rugių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Rasos švenčių dienomis ir rasa, prisisotinusi augalų žiedadulkių, įgyja nepaprastų galių. Kiekvieno augalo rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl senovėje moterys Rasos šventės rytą prieš patekant saulei vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Taip surinkta ryto rasa buvo naudojama kaip vaistai. Tokius veiksmus pradėjus vertinti kaip raganavimą, kaip siekį atimti iš kaimyno karvių pieną, šis paprotys pamažu išnyko.

LRT nuotr.

Jonines švenčiame kaip daugelis: geriame alų, ieškome paparčio žiedo ir džiaugiamės trumpiausia naktimi. Ko apie šią šventę visai nežinome?

Kas nesigilina į savo tautos papročius, tiems Rasos šventė tėra dar vienas laisvadienis, dar viena eilinė pramoga. Kokio šventės suvokimo galime tikėtis, jei tautinės kultūros pamokų nėra Lietuvos mokyklose, o etninės kultūros mokytojai nepageidaujami ir nerengiami jokiuose Lietuvos universitetuose?

Rasos šventė mūsų protėviams buvo ne tiek pramoga, kiek dvasinė, religinė šventė. Dvasinėje tradicijoje gamtinė šviesos ir tamsos galių kaita perteikia ir žmogiškųjų vidinių galių kitimą. Gamtos virsmai senosiose tradicijose buvo suvokiami kaip vidinio dvasinio pasaulio kaitą išreiškiantys vaizdiniai – kaip savotiškas žmogaus sielos veidrodis. Tradicijų puoselėtojams Rasos šventė buvo ir yra ne Jonų ir Janinų vardadienis, o Saulės ir Pasaulio klestėjimo šventė. Tai laikas, kai žmogus su gamta iškyla į dieviškųjų galių aukštumas ir apeiginiais veiksmais siekia toms dieviškosioms galioms atverti savo sielą ir kūną. Manau, svarbiausias dalykas, kurį šiuolaikinių pramogų pramonė baigia išmušti iš daugelio galvų ir širdžių, – kad Rasos savo kilme ir paskirtimi yra bendruomeninė religinė ir dvasinė žmogaus jungtis su gamtiniu bei socialiniu pasauliu. Visi švenčių apeigose atliekami veiksmai ir naudojami daiktai yra dvasiniai-religiniai simboliai. Šiandien žmonėms tai turėtų priminti apeigų ir papročių žinovai – religijotyrininkai, etnologai, mitologai ir dvasininkai, vaidilos.

FB nuotr.

Kokios tradicijos ir prietarai lydi šią šventę?

Kalbant apie Rasos šventės papročius į pirmą vietą iškeliamas dieviškosios šviesos pergalės prieš tamsą įvykis, kurį perteikia aukščiausiose dangaus skliauto aukštumose stabtelėjusi saulė ir jos siunčiama ilgiausių dienų šviesa. Apeiginiuose veiksmuose ypatinga reikšmė teikiama Rasos šventės šviesoms ir ugnims. Tąnakt ugnies liepsna turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią: saugo nuo nelaimių, teikia sveikatos, neša namams turtą ir santarvę. Šventinės ugnys keliamos kuo aukščiau, kad apšviestų kuo didesnius laukų plotus. Paežerėse, ant aukštesnių kalvų kraunami aukšti laužai, o aukštose kartyse uždegamos beržų tošys ir ratų stebulės.

Aukštai iškeltas ratas seniau bus buvo labai svarbus religinis simbolis, panašiai kaip dabartiniams krikščionims kryžius. Dabar jau aišku, kad ratu, tekiniu perteikiamas ne tik ir ne tiek pačios saulės vaizdinys, kiek jos riedėjimo kuriamo pasaulio samprata, kylanti iš paros ir metinio saulės judėjimo ratu stebėjimų. Pats žodis „pasaulis“ nurodo jį esant saulės apibrėžta, nušviesta erdve po saule. Ta pačią pasaulio sampratą perteikia ir rusų žodis svet (pasaulis, šviesa). Tad pasaulis yra šviesa. Būtent saulės šviesa, skriedama dangaus ratu virš žemės skritulio, išaudžia šio pasaulio erdvės ir laiko marginį.

Ratus, tekinius buvus svarbiais lietuvių religiniais reikmenimis mini 1604–1605 m. Vilniaus kolegijos jėzuitų metinės ataskaitos. Jose pranešama, kad jėzuitai naikino kaimo žmonių namuose apsaugai nuo vagysčių ir blogio naudojamus vežimo ratus ir vietoje jų statė kryžius.

Tad Rasos šventėje degantys tekiniai išreiškė skaisčiausia dieviška dausų šviesa sušvitusį pasaulį, švenčiantį dieviškosios pasaulio šviesos pergalę prieš tamsos galybę.

Dieviškos šviesos persmelktame pasaulyje didžiausią galią įgyja augalai ir vanduo. Sidabrinė Rasa, po kaitrios dienos gaivinanti karščio nuvargintus javus, žoles ir visą augmeniją, prisisunkusi žiedadulkių, taip pat įgauna stebuklingų gydomųjų galių. Kaip jau buvo minėta, žolių rinkimas tą vakarą vadinamas kupoliavimu, o renkamos žolės – kupolėmis. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Kad surinkti žolynai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, jie renkami iš devynių laukų, devynių rūšių, tylint. Iš šventėje surinktos augalų puokštės galima spėti žmogaus ateitį.

Kitas labai svarbus Rasos šventės vaizdinys laikomas visažinystės simboliu – tai paslaptingasis paparčio žiedas. Trokštantysis jį rasti turi nueiti į tokią vietą, kur nesigirdi nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo, o šiais laikais jau ir kitų civilizacijos garsų. Šermukšnio lazda apsibrėžęs aplink save apsauginį ratą ir pasitiesęs skepetaitę bei uždegęs žvakę, jis turi garsiai melstis ir nesižvalgyti į šalis, kad nepabūgtų baisybių, per visą naktį šiurpinsiančių ir bandysiančių išguiti paparčio žiedo ieškotoją iš apsibrėžto rato. Ištvėrus visus išbandymus trokštamas žiedas nukris ant skepetaitės kaip aukso grūdelis…

Šis religinis pasakojimas – tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Gamtos atskirtyje panyrame į save. Jeigu sugebame į save įsiklausyti ir įveikti visas vidines ir išorines grėsmes, tai tarsi stebuklingas paparčio žiedas mums atsiveria šviesus ir tiesus kelias į žinojimą, gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę, į dieviškąsias galias, kurias įvaldžius tampa galimi net neįmanomi dalykai.

Protėvių išmintis iki šiol tebemoko mus gamtoje ir jos virsmuose įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų viduje veikiančias galias, vedančias gyvenimo ir likimo keliu. Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip žmogaus ir dieviškų galių tarpininkai. Ypač jie paveikūs atėjus šventam laikui, matuojamam būtent saulės ratu. Tad saulės rato riedėjimas ir su tuo susiję gyvosios gamtos virsmai čia iškyla kaip šventybės smelkiamo pasaulio ir jame gyvenančio žmogaus kūno ir sielos ritmas.

J. Kirkilaitės nuotr.

Kaip švenčiate Jonines Jūs? Ar turite išskirtinių ritualų?

Švenčiu dvejopai. Kartais keliauju miško gelmėn, kur nesigirdi XXI amžiaus civilizacijos garsų, ir ten atlieku slaptas apeigas, suteikiančias man galių toliau gyventi ir kurti. Kitu kart su šeima vykstame į bendrą šventę švęsti su bendraminčiais ir bendražygiais. Šiemet Rasos šventę planuojame švęsti birželio 22 d. Vilniaus Verkių parke. Čia Rasos šventę kasmet jau devynioliktą vidurvasarį rengia garsioji etnokultūrinio judėjimo pradininkė, Lietuvos Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė ir Lietuvių etninės kultūros draugija. Šventė pradedama nuo kupoliavimo – visi pasklinda po pievas, renka žolynus, pina vainikus, buriasi, tuo metu dainuojamos kupoliavimo dainos. Visi kartu, giedodami atitinkmas giesmes, palydi besileidžiančią saulę. Paskui užkuriama aukuro ugnis. Pagerbiamos gamtos galios, senovės dievai. Nuo aukuro ugnies uždegamas didysis šventės laužas. Skamba dainos, šokami šokiai. Apie vidurnaktį einama prie Neries upės ir joje plukdomi vainikėliai su ugnelėmis. Sulaukiama ryto saulės. Tekanti saulutė sutinkama su dainomis, prausiamasi rasa.

 

Rekomenduojami video