Užaugęs Baisogaloje, šiandien R.Doviltis jaučiasi esąs tikras plungiškis ir žemaitis.

Žmogaus paliktas pėdsakas gali būti amžinas. Juk viskas priklauso nuo to, kiek savo gyvenimo jis atidavė kitiems. Po mokslų į Plungę atvažiavęs ir Varkalių gyvenvietėje įsikūręs jaunas gydytojas Raimondas Doviltis ėmė gražinti ne tik savo kiemą, bet ir visą istorinę Gandingos vietovę bei Varkalių piliakalnius, kurie dar visai neseniai buvo apaugę neįžengiamais krūmynais.

Šlovinga istorija

Nors Gandingos landšaftinis-istorinis draustinis įsteigtas dar sovietmečiu, 1960 metais, LR Vyriausybės nutarimu, jis buvo pervadintas. Vis dėlto draustinio likimas, kaip ir daugelio kitų panašių objektų, buvo aiškus. Valdžios principas beveik visuose Lietuvos regionuose buvo standartinis – apleidžiame, apauginame žole ir neįžengiamais krūmais. Taip išsaugosime iki kada nors, kai bus laiko, atliekamų resursų ir pan. Tokių vietų mūsų šalyje gausu, nes įžengti į brūzgynus, slepiančius tikrus perlus, ryžtasi ne kiekvienas.

Aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis medikas R.Doviltis išlandžiojo bene kiekvieną savo gyvenamosios vietos kampelį. Legendomis apipinta ir kovas su kryžiuočiais primenanti Gandingos piliakalnio šlovė paskatino išsamiau pasidomėti istorine praeitimi. Baltų gentys čia gyveno V–VI a. prieš Kristų. Tą byloja 1962 metais per kasinėjimus rastas įmovinis akmeninis kirvukas. Gentys užsiėmė žemdirbyste, mokėjo apdirbti odą. Ši vieta laikoma viena seniausių Žemaitijos vietovių, kurioje žmonės gyveno jau daugiau kaip prieš 2 000 metų.

XIII–XIV a. Gandinga išsivystė į stiprų ir stambų gynybinį, kultūrinį bei religinį centrą. Buvo apgyventas ir piliakalnis, ir jo papėdė. Čia būta tankiai išdėstytų sodybų, kurių gyventojai ištikus pavojui perplaukdavo perkasą ir atsidurdavo pilyje. Šiame ruože randama daug puodų šukių, žalvarinių papuošalų, ginklų liekanų. Žmonės aptikto nemažą pelenais ir anglimis padengtą žemės plotą. Spėjama, kad senąją Gandingą sudegino normanai, o vėliau – kryžiuočiai.

Jei plungiškiams girdėta šios vietovės istorija, šalia pagrindinio Gandingos kalno esantys Varkalių piliakalniai, kuriuos pati gamta užsimojo palaidoti po lapuočiais ir krūmais, buvo visai pamiršti. Jie, pasirodo, yra vieno bendro gynybinio komplekso dalis. Gandingos archeologinį kompleksą sudaro penki piliakalniai, du kapinynai, alkakalnis ir senoji gyvenvietė. 2007 metais surinkti archeologiniai radiniai rodo, kad ši vietovė – vienintelė Lietuvoje turi net penkis piliakalnius nedideliame plote. Po Šiaurės karo ir maro epidemijos, Gandinga baigė klestėti – gyvenvietė sunyko, o administracinis centras persikėlė į Plungę.

Gandingos landšaftinis-istorinis draustinis

Gandingos landšaftinis-istorinis draustinis

Pasakojama, kad piliakalnyje yra didelių trobesių, urvų. Kai švedai kraustėsi iš Gandingos, pinigus, ginklus ir kitus daiktus jie sunešė į pilies vidų, uždarė geležinėmis durimis, kurias užpylė žemėmis, kad net žymės neliktų. Pasakojama, kad tos durys yra pietiniame kalno šone: toje vietoje sunkiasi nedidelis šaltinėlis. Durų raktus švedai padėjo po dideliu akmeniu Babrungo upės sietuvoje. Visus Gandingos turtus saugo velniai, o jų viršininkas – pilies ponaitis.

Subūrė bendruomenę

Po ilgų istorinių tyrinėjimų gydytojas suvokė gyvenantis unikalioje vietoje. Prieš dešimtmetį jis subūrė bendraminčius ir Varkalių kaimo bendruomenę, kuri ėmėsi tvarkyti istorinę vietovę. Į talkas susirinkdavo po keliasdešimt žmonių. Jie išpjovė medžius, krūmus, tvarkė Babrungo pakrantę, nutiesė takus. Atsivėręs nuostabus piliakalnių vaizdas – geriausias atlygis visiems.

Vėliau darbus perėmė sukurta „Gandingos bičiulių“ asociacija. Jos vadovo pareigos patikėtos R.Dovilčiui. Asociacija parengė ir baigia įgyvendinti projektą „Gandingos ir Varkalių piliakalniai, jų prieigų tvarkyba ir pritaikymas laisvalaikio, turizmo reikmėms“. Už projekto lėšas daug nuveikta: įrengtas Varkalių ir Gandingos piliakalnius jungiantis 700 metrų ilgio takas, laiptai į du Varkalių piliakalnius, laužavietės, rengiami laiptai į Gandingos piliakalnį.

Šiandien vietovės atgaivinimo entuziastas džiaugiasi nuveiktais darbais ir svajonės išsipildymu. Labiausiai jo širdį sušildė darbus apvainikavęs pirmasis gyvosios istorijos festivalis „Gīva Gandinga“, vykęs per Žolinę. Žygyje dalyvavo apie 40 žmonių. Jie neslėpė susižavėjimo įdomia vietovės istorija ir nuveiktais darbais.

Grožio bacila

Užaugęs Baisogaloje, šiandien R.Doviltis jaučiasi esąs tikras plungiškis ir žemaitis. Jis didžiuojasi savo miestu ir tikina, kad žemaitiškas kraštiečių užsispyrimas padėjo Plungei tapti tikru Žemaitijos perlu. Iš tiesų šis miestas stebina savo atgimimu: visu grožiu suspindo Oginskio rūmai, parkas, atgimė Laisvės alėja, įrengta estrada miesto šventėms, retinami medžiai, atveriantys nuostabius Babrungo pakrantės vaizdus. Patys plungiškiai tvarkosi lyg svečių lauktų. Gal iš tiesų kokia geroji bacila įsisuko tarp šio rajono gyventojų – jie nori dalintis grožiu.

Sutikite: ar daug kas aukotų savo laiką, resursus, galiausiai, nervus visuomeninių erdvių įrengimui? Juk nemažai rūpesčių ir savas kiemas reikalauja. Į šį klausimą piliakalnių atstatymo entuziastas Raimondas konkretaus atsakymo neturi. Jis prisipažino jau mokykloje mėginęs ragauti archeologo duonos: su draugu mėgo kasinėti, o istorija jį užvaldė nuo pat pirmųjų pamokų.

„Daug keliavau po pasaulį, mačiau daug įdomių ir gražių dalykų, tačiau manęs niekuomet neapleido mintis, kad Plungėje turime daug unikalesnių dalykų, palyginti su gerai išreklamuotais objektais kitose šalyse, – svarstė Raimondas. – Kita vertus, Lietuvą pažįstame tik nuo Mindaugo laikų, nors iš tiesų istorija tęsiasi daugelį tūkstantmečių iki to – ji šlovinga, verta dėmesio. Jei įmanoma prie jos prisiliesti, kodėl gi ne?“

Vizija

Nors ši veikla reikalauja daug jėgų, gydytojas pripažįsta, kad nėra išskirtinis. Juk pagrindiniai talkininkai – istorinei praeičiai neabejingi aplinkinių kaimų ir Varkalių gyventojai. Mielai padeda ir Plungės krizių centro vyrai. Vadinasi, krašto atmintis gali suvienyti.

Būtent šiose vietovėse gimė ir užaugo Raimondo mama Joana. Senelių sodyboje būsimasis medikas praleido savo vaikystę. Įdomu tai, kad 150 metų skaičiuojanti sodyba šiandien vėl prikelta antram gyvenimui. Raimondas didžiuojasi esąs vienas iš gausios šeimos protėvių palikuonių, kurių dabar – per tūkstantį.

Paklaustas apie ateities viziją, gydytojas tik nusišypsojo – sumanymų yra, gali būti, kad ši vieta ateityje ir garsiąją Kernavę pralenks. Laikas parodys, tačiau tiesa akivaizdi – kiekvieno čia apsilankiusio laukia nauji atradimai, nepakartojami vaizdai ir supratimas, kokia sakrali ši vieta. Taigi, laikykis, Kernave…