Daugelio Europos Sąjungos (ES) šalių mėsinių galvijų, avių, kitų ūkinių gyvūnų augintojai sunkiai įsivaizduoja ūkininkavimą be mobilių skerdyklų. Į jų ūkius neretai užsuka tokios skerdyklos ant ratų. Tačiau Lietuvoje apie jų poreikį kalbama kone dešimtmetį, ir tik ištikus koronaviruso pandemijos sukeltai krizei, atrodo, reikalai pajudės į priekį.

Ypač aktualu nedideliems ūkiams  

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ieškodama būdų, kaip ūkininkams padėti finansuoti mobilių skerdyklų įsigijimą, pasiūlė šią priemonę įtraukti į rengiamą ilgalaikės ekonomikos skatinimo planą.

„Mobilių skerdyklų Lietuvos ūkininkams tikrai reikia. Jos būtų ypač naudingos nedideliems ūkiams, smulkesniems ūkininkams, kurie nori tiekti į rinką savo produkciją, bet neturi galimybių įsirengti stacionarios skerdyklos savo ūkyje. Dabar ūkininkai galvijus skersti veža į kombinatus, ir vien jų transportavimas nemažai kainuoja, nes atstumai iki skerdyklų gana dideli. Be to, vežami gyvuliai patiria šoką, kurio pasekmė – nukenčia mėsos kokybė, nes ilgalaikio streso metu pasikeičia gyvūnų biocheminiai rodikliai.

Būtų daug paprasčiau, jei ūkininkai, kurie užsiima mėsos tiekimu į rinką ir kuriems reikėtų per tam tikrą laikotarpį paskersti tam tikrą kiekį gyvulių, galėtų pasinaudoti mobilios skerdyklos paslaugomis. Į ūkį atvažiuotų mobili skerdykla su utilizacijos rezervuarais, visomis kitomis reikalingomis priemonėmis ir paskerstų gyvulius“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) prezidentas Vygantas Šližys.

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis mano, jog mobilios skerdyklos būtų didelė pagalba ūkininkams, ypač smulkiesiems, kurie nori tiekti į rinką savo produkciją, bet neturi galimybių įsirengti stacionarios skerdyklos savo ūkyje.

ŽŪM duomenimis, Lietuvos poreikiams užtikrinti turėtų pakakti maždaug 8 mobilių skerdyklų. Ūkininkai galėtų bendradarbiauti ir įsigyti tokią skerdyklą kartu arba teikti paslaugą ir kaimyniniams ūkiams.

Mobilių skerdyklų atsiradimui pritartų ir avių augintojai. Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė teigė, jog smulkiesiems avių augintojams, skerdžiantiems nedaug gyvulių, būtų per brangu susikooperavus investuoti į mobilias skerdyklas, bet jeigu jos atsirastų, būtų, ko gero, nemažai ūkininkų, kurie naudotųsi jų paslaugomis.

„Turime kooperatyvą „Avininkas“, kuris užsiima avių, ėriukų skerdimu, bet jis veikia Molėtų krašte, rytinėje Lietuvoje, ir atvežti skersti avis iš, pavyzdžiui, Žemaitijos, – gana toli. Tuomet jau reikia vežti didesnį kiekį avių, kad apsimokėtų. Tokiems ūkininkams mobili skerdykla būtų labai paranki. Be to, jos paslaugomis, manau, naudotųsi ir tie žmonės, kurie skerdžia avis savo reikmėms, o likusią dalį jos galbūt kažkur neoficialiai parduoda. Tačiau pasinaudojus mobilios skerdyklos paslaugomis tai būtų galima įteisinti – žmonės galėtų skersti gyvulius ir sau, ir dalį mėsos pardavinėti oficialiai“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė G. Kisielienė.

Galėtų įsigyti susikooperavę 

Stacionarios skerdyklos įrengimas ūkyje nemažai kainuoja, o mobili skerdykla būtų pigesnė išeitis, tačiau net ir esant valstybės paramai ne bet kuris ūkininkas ryžtųsi ją įsigyti.

ŽŪM duomenimis, mobili skerdykla gali kainuoti nuo 70 tūkst. iki 150 tūkst. eurų, priklausomai nuo to, ar teikiamos tik skerdimo, ar ir skerdienos apdorojimo bei fasavimo paslaugos.

LMGAGA prezidento V. Šližio nuomone, mobilias skerdyklas galėtų įsigyti susikooperavę ūkininkai. „Mobilią skerdyklą galbūt galėtų įsigyti ir vienas stambus ūkininkas, laikantis 500 galvijų, bet turbūt tai būtų kooperacijos klausimas, nes Lietuvoje vidutinis ūkis gerokai smulkesnis“,  – sakė LMGAGA vadovas.

Prieš daugiau kaip dešimt metų buvo bandymas steigti mobilią skerdyklą Radviliškio rajone, netgi vyko parodomasis skerdimas, tačiau tuo viskas ir pasibaigė, nes kai kam atrodė, kad tokias skerdyklas bus sunku sukontroliuoti.

„Kaip visada – daug kalbų, bet mažai naudos. Ir dabar vis kalbama apie trumpąsias maisto grandines, o juk mobilios skerdyklos paskatintų jas normaliai funkcionuoti – mėsos produktų kelias nuo gyvulininkystės ūkio iki prekystalio sutrumpėtų, ir tai rinkai duotų didelį postūmį į priekį“, – tvirtino V. Šližys.

Patirtų mažiau nuostolių 

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentas dr. Audrius Kučinskas įžvelgia daug mobilių skerdyklų privalumų.

„Vertinant iš veterinarinės pusės, mobilias skerdyklas nebūtų sudėtinga kontroliuoti. Visada galima privažiuoti prie tokios skerdyklos, ją patikrinti, įvertinti ataskaitas. Mobilios skerdyklos labai prisidėtų ir prie gyvūnų gerovės užtikrinimo. Toks skerdimo būdas leidžia gyvūnams išvengti nereikalingo streso, kurį jie patiria vežami į skerdyklas. Kartu nenukentėtų ir mėsos kokybė. Mobilios skerdyklos būtų ir vienas iš rimčiausių žingsnių smulkiajam verslui paremti, mėsinei gyvulininkystei, avininkystei ir kt. plėtoti“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino A. Kučinskas.

Daug nuostolių ūkininkai patiria, jei gyvulys susižaloja. Jei, pavyzdžiui, lūžo koja, tokio gyvulio vežti į skerdyklą negalima, nes tokios būklės jo transportuoti neleidžia gyvūnų gerovės reikalavimai. Tokiais atvejais į ūkininko kiemą galinti atvažiuoti mobili skerdykla būtų gera išeitis.

„Jei galvijas kažkur įkišo koją, nusilaužė, ūkininkas negali jo vežti į skerdyklą, ir jį belieka tik paskersti. Tą ūkininkas dabar daro ne pagal reikalavimus, namų sąlygomis, nes dabar kitokios išeities neturi. O jei atvažiuotų mobili skerdykla, ji pagal visus reikalavimus apsvaigintų, nukraujintų, paskerstų gyvulį, sutvarkytų atliekas ir žmogui liktų sveika, puiki mėsa. Mėsos vertinimas vyksta po skerdimo. Galbūt atsiras dalių, kurias reikės išmesti, kurios bus netinkamos vartoti, bet jei lūžusi galvijo koja, tai, manau, kad apie 80 proc. skerdienos gali būti puikiausiai vartojama savo reikmėms ar parduodama. Jei veiktų mobilios skerdyklos, ūkininkai tokiais atvejais patirtų minimalių nuostolių ir neliktų nelegalių skerdimų“, – tvirtino A. Kučinskas.

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentas pavyzdžiu rodo Vokietiją, kur mobilios skerdyklos turi senas tradicijas.

„Vokietijos ūkininkų šeimos tradicijos – kiek įmanoma patiems apsirūpinti maisto produktais. Ten, pavyzdžiui, pieno ūkį turintis ūkininkas gimus veršeliui, jeigu tai buliukas, jį pasilieka savo reikmėms – truputį paaugina, tada išsikviečia mobilią skerdyklą, kuri atvažiavusi į ūkį jį paskerdžia, išdoroja“, – pasakojo V. Šližys.

Violeta GUSTAITYTĖ