Pradedu garsiai skaityti tai, kaip apie JĮ man adresuotame laiške atsiliepia auklėtinių tėvai. „Štai ką jie rašo: „Mūsų mokytojas Audrius – kuklus, atsidavęs, nuoširdus ir kantrus. Neskaičiuojantis laiko, praleidžiamo su vaikais. Atidus ir išklausantis. Palaikantis. Vaikai jį beprotiškai myli. Audrius visada padės. Iniciatyvus ir išmanus. Tikras supermokytojas, atsidavęs savo profesijai ir labai mėgstantis tai, ką daro. Gerumas ir šiluma šviečia iš tolo. Grįžę namo, vaikai sako: „Mokytojas Audrius man surado kėdę“, „Mokytojas Audrius man nupirko sąsiuvinį“, „Mokytojas Audrius mane palydėjo per gatvę“, „Mokytojas Audrius dalinosi saldainiais“, „Mokytojas Audrius žaidė su mumis“… Tai galbūt atrodo kasdieniai dalykai, bet tuo metu vaikui jie yra patys svarbiausi ir labai reikšmingi besiformuojančiam jo charakteriui. Mokytojas organizuoja įvairias ekskursijas, pasisėdėjimus, popietes, pramogas. Audrius stengiasi, kad mes praleistume kuo daugiau laiko su savo vaiku. Ir jam tai pavyksta“, – užbaigiu skaityti tėvelių mintis apie Kėdainių „Ryto“ progimnazijos pradinių klasių mokytoją Audrių PANKRATJEVĄ (43), mokytojaujantį jau daugiau nei dvi dešimtis metų. Šiandien jo žinioje – dvidešimt šešti „Ryto“ progimnazijos antrokėliai.

A. Pankratjevas, išgirdęs tėvų atsiliepimus, šypteli. „Išties, ryšys privalo būti. Tiek tarp mokytojo ir auklėtinių, tiek tarp vaiko ir jo tėvų“, – neabejoja Ramygaloje (Panevėžio r.) gimęs pedagogas, kurį į Lietuvos viduryje esantį miestą atvedė meilė kėdainietei.

Penktas Lietuvoje „supermokytojas“

– Audriau, kodėl iš visų šitų fantastiškų atsiliepimų, kuriuos ką tik perskaičiau, akcentuojate būtent ryšio svarbą?

– Jeigu yra tėvų pasitikėjimas mokytoju, tada galima pasiekti fantastišką rezultatą. Tačiau pagelbėti vieni kitiems galime tik tada, kai yra pasitikėjimas ir tarpusavio ryšys.

– Tėvai mato mokytojo darbo rezultatus, tėvai girdi, kaip apie mokytoją, grįžę namo, atsiliepia vaikai. O kaip užtarnauti mažylių pasitikėjimą?

– Lygiai taip pat, kaip ir tėvų. Dirbant. Bendraujant. Mes, pradinių klasių mokytojai, nuo bendrojo ugdymo pedagogų skiriamės tuo, kad šie kolegos dėsto tik vieną dalyką. O pradinukų mokytojai su mažyliais bendrauja ne tik pamokoje. Visą dieną. Mes kartu ir mokomės, ir šokam, ir dainuojam, ir eiles deklamuojam. Kartu leidžiame ir pamokas, ir pertraukas.

Darbo tikrai reikia įdėti daug. Tu juk bendrauji su vaikais nuo pusės aštuonių ryto, kai jie ateina, iki popiet, kol jie išeina namo. Mokomės ir kitų svarbių dalykų – bendravimo, bendradarbiavimo, gražaus elgesio, konfliktų sprendimo.

– Į Švietimo ir mokslo ministerijos bei portalo 15min.lt visai neseniai organizuotą konkursą, kurio metu iš skaitytojų pasiūlytų šauniausių ir mylimiausių Lietuvos mokytojų buvo išrinkti trys mylimiausi, sulaukę daugiausiai balsavusiųjų dėmesio, auklėtinių tėvai pasiūlė ir jūsų kandidatūrą. Tarp kelių dešimčių šalies pedagogų likote penktas. Ar nustebino šis įvertinimas?

– Tai buvo didelė tėvų staigmena. Na, o penktos vietos aš nesureikšminu. Man smagu, kad tėveliai mane vertina. Apskritai, šios klasės tėvai – labai šaunūs. Aktyvūs, veiklūs, kūrybingi.

Darbas nesibaigia nuskambėjus skambučiui

– Kaip pasirinkote pedagogo kelią, Audriau? Kada atėjo suvokimas, kad norite dirbti pradinių klasių mokytoju?

– Na, pradėkime nuo to, kad mūsų laikais nebuvo labai gausaus specialybių pasirinkimo. Galėjai būti pedagogu, inžinieriumi, gydytoju arba prekių žinovu (šypteli). Kad būsiu mokytoju, žinojau visada. Galbūt tik dvyliktoje klasėje, pavasario semestre, pasakiau sau, kad noriu ugdyti pradinukus. Tuo metu teko šiek tiek pagelbėti kelioms mokytojoms ir man labai patiko bendravimas su vaikais. Dalyko mokytoju, ko gero, nenorėjau būti, nes jie teturi vieną kryptį. O man patiko ir matematika, ir lietuvių kalba, ir istorija, ir gamtos mokslai. O ir pats turėjau puikią pradinių klasių mokytoją (šypteli).

Buvau apsvarstęs, kad galbūt troškimas tapti mokytoju buvo užkoduotas mano genuose? Pradėjau ieškoti, domėtis. Ieškojau, bet genuose nieko neradau (juokiasi). Baigusių pedagogiką yra, bet dirbančių šioje srityje – ne. Tik aš vienas visoje giminėje.

– Kiek valandų per dieną jums užima pedagogo darbas?

– Na, mokytojo darbas nesibaigia darbu mokykloje. Kad baigėsi pamokos, dar nereiškia, kad padarei visos dienos darbus. Yra sąsiuviniai, kuriuos reikia neštis namo taisyti. Turi ruoštis rytdienos pamokoms. Tačiau niekada neskaičiuoji laiko. Net ir dabar gali suskambėti telefonas. Na, ir atsiliepsi, reaguosi, išklausysi, bendrausi (šypteli). Niekada pernelyg neatsitraukiu nuo savo darbo.

– Ne paslaptis, kad iš pedagogo atlyginimo Lietuvoje nei pilies pasistatysi, nei naują automobilį nusipirksi. Argi pedagogo darbas nėra šiek tiek altruistiškas?

– Gali būti. Tiesiog yra taip, kad smagu dirbti darbą, kurį tu išties labai myli (šypteli).

Galvojate, imsiu ir prisipažinsiu dabar (juokiasi)? Na, gal ir nubraukia…. A. Pankratjevas

Auklėtiniai – savų tėvų atspindžiai

– Ko galima išmokti iš šiandieninio antroko?

– Yra ko išmokti vienam iš kito. Klasėje yra vaikų, kurie labai moka užjausti. Yra tokių, kurie visada pagelbės. Aš suprantu, kad patyčios – kasdienybė mūsų visuomenėje, bet mokytojas turi stengtis numatyti, kas gali būti, ir užkirsti tam kelią. Aišku, pavyksta ne visada. Bet džiugu tai, kad visad atsiranda vaikų, kurie tau padės, kurie tau siųs signalą: „Žiūrėk, kažkas negerai!“. Tai – vaikai, kurie nesikiša į kitų santykius, bet prieina ir tyliai pašnibžda mokytojui. Tai matydamas net ir tu, žmogus suaugęs, tampi kitoks. Vaikai gali į tave kreiptis vardu arba „tu“. Jie gali drąsiai pribėgę tave apsikabinti. Šiai kartai tai išeina labai lengvai.

Kaip aš sakau, kiekvienos kartos vaikai yra tame lygmenyje. Jie yra būtent to laikmečio gyventojai. Visos kartos turi savo ypatumą. Žinoma, kartos keičiasi, atsineša daugiau įvairiausių technologijų, modernėja, keičiasi vaikų žaislai, jie šiandien turi išmaniuosius telefonus ir žiūri kitokius filmukus, negu žiūrėjai tu ar tavo vaikai. Privalai žengti su auklėtiniais koja kojon.

– Leidžiate vaikams jus „tujinti“?

– Leidžiu. Vertybinės šeimos nuostatos, pagarba žmogui, pasitikėjimas – visa tai atsinešama iš šeimos. Tu to negali pakeisti.

Didžiąja dalimi vaikai yra tėvų atspindžiai. Į klasę vaikai vertybes atsineša iš šeimos. Čia ir esmė, kad suformuoti šeimos vertybių mokykla negali. Gali bendrauti, plėsti vaikų akiratį. Kartu lankyti muziejus, plėsti meninį, techninį supratimą. Štai neseniai kartu su auklėtiniais gamykloje stebėjome, kaip atsiranda šokoladas.

Tėvai, svetimi saviems vaikams

– Audriau, papasakokite apie savo šeimą. Žmona, dėl kurios jus keliai į Kėdainius ir atvedė – ar ji pedagogė. Kiek vaikučių auga Pankratjevų šeimoje?

– Mano žmona – toli nuo pedagogikos. Šeimoje ir vieno pedagogo užtenka (juokiasi). Svarbu, kad antroji pusė pedagogą suprastų ir jam padėtų.

Auginame du sūnus. Mūsų vyresnėlis – aštuntokas Ignas. Ignas muzikuoja, groja pučiamuoju instrumentu. Kol jis buvo jaunesnis, atostogas ir laisvą laiką kartu planuoti buvo lengviau. Dabar jau šeimai tenka derintis prie jo, mat Ignas daug koncertuoja (šypteli). Jaunėlis Adas – ketvirtokas.

Iš užbėgsiu už akių pasakydamas, kad nė vienas pas tėtį nesimokė (šypteli).

– Kaip po dienos darbų, dvidešimt šešių auklėtinių išūžta galva dar turite jėgų ir noro užsiimti su saviškiais?

– Paprastai. Padedi į šalį svetimų vaikų darbus ir sėdi su savais. Jeigu nerandi laiko saviems, vėliau galėsi skųstis, kam tik nori – čia jau bus tavo problema.

– Pasitaiko, kad šių laikų tėvai nuo savo atžalų gyvena atskirai. Uždarbiauja užsienyje, vaikai Lietuvoje auga su seneliais. Tėvai neretai įsitikinę, kad vienintelė jų pareiga – išlaikyti vaiką. Nupirkti kompiuterį, drabužius. Firminę kuprinę. Nemanote, jog tai – didelė klaida?

– Tarp pažįstamų žmonių teko sutikti tokių atvejų. Vaikai užaugo – o bendravimo neliko. Tėvai ir vaikai – tarsi svetimi žmonės. Koks gi ryšys gali būti, jeigu vaikas tėvus mato dukart per metus. O ar vėliau to gailisi? Manau, kad taip. Tai, ką vaikas turėjo gauti vaikystėje – tėvų dėmesį – to negavo. Aišku, ryšį po truputėlį galima atkurti, bet jis niekada nebebus toks, koks galėjo būti. Ir tėvai tokiu atveju neturėtų kažko iš vaiko reikalauti, nes, kai labiausiai reikėjo, jie patys nieko nedavė vaikui. Su juo buvo teta, senelis ar močiutė. O koks tėvų indėlis? Daiktus nupirko? Batus atsiuntė?

Ir geras, ir blogas naujienas sužino pirmas

– Ar suprantate, Audriau, kad tiek laiko leisdamas su auklėtiniais, jūs kai kuriems esate galbūt netgi artimesnis, negu savas tėtis ar sava mama?

– Dėl to aš ir stengiuosi, kad vyktų bendros popietės ir išvykos. Tėvams ir vaikams reikia kuo daugiau bendros veiklos.

– Klasėje – dvidešimt šeši nenuoramos. Kaip rasti priėjimą prie kiekvieno iš jų?

– Kalbėti, bendrauti, rasti tai, kas patinka vaikui, apie ką vaikas norėtų tau pasakoti. O vaikai kalba ir pasakoja labai daug. Ne vien tai, kas gera ir gražu. Jie pasakoja ir tai, kas bloga. Tu galbūt net nenorėtum sužinoti tokios informacijos, bet tuo metu tam vaikui skauda širdį, ir jis tau pasakoja. Būna, kad kartu su tuo vaikeliu ir išgyveni. Suki galvą, kaip jam padėti, tačiau yra tokių dalykų, kuriuose tu negali padėti niekuo. Tarkime, šeimos problemos. Gali tik išklausyti. Bet galbūt kartais vaikui tiek ir tereikia, kad jis būtų išgirstas, išklausytas. Jeigu vaikas tau pradeda pasakoti, vadinasi, tavimi pasitiki, o tai yra gerai.

Žiūri, kuriam vaikui pagalbos reikia, kuriam padėti su užduotimis, kuriam papildomai duoti darbo. Kuriam liūdna, o kuris tiesiog nori pasikalbėti. Prieina prie stalo, stovi, žiūri, o tu atsisuki ir klausi: „Kaip tu gyveni?“, „Kaip tavo savaitgalis?“, „Kas geresnio?“. Ir pasakoja. Būna, tiesiog nori pasidžiaugti, kad turės šuniuką, kačiuką, broliuką ar sesutę. Šitą informaciją visada sužinom (juokiasi).

Vaikai perprasti auklėtoją netrunka

– Ar antrokai jau supranta, kada Audrius piktas, kada linksmas, kada – neišsimiegojęs?

– Jie labai stebi. Jie pradeda pažinti kiekvieną mokytojo reakciją. Bet jeigu nusišypsai – jie tau irgi šypsosi. Iš tiesų, vaikai pastebi labai daug. Būna, tau nepasako, bet sužinai iš tėvų (juokiasi).

– Koks paskutinis linksmas nuotykis jūsų klasėje?

– Visokiausių linksmybių įvyksta. Praėjusią savaitę mano aktyvios mergaitės siuntinėjo viena kitai raštelį. Organizavo vakarėlį. Viena rašo: „Ar ateisi į vakarėlį?”. Antroji atrašo: „Nežinau, ar mama išleis“. Trečioji įsiterpia: „Aš pakviesiu dar vieną mergaitę“. Organizatorė neprieštarauja ir rašo: „Ok“. Deja, tuo metu paštas nutrūko, raštelis atsidūrė pas mane (juokiasi).

– O jūs, auklėtojau, buvote kviečiamas į vakarėlį?

– Ne (juokiasi).

– Galbūt sugadinot mergaitėms reikalus?

– Greičiausiai (juokiasi). Tikrai linksma dirbti su vaikais. Jie užduoda įvairiausių klausimų – nieko paklausti nebijo. Vaikai laisvai bendraujantys ir, pritaikę situaciją, viską iki galo tikrai išsiaiškina.

– O ar mokytojas Audrius šaukia ant vaikų?

– Aš niekada nerėkiu. Tik sakau, kad garsiai kalbu (juokiasi). Iš tiesų, tai bandau visokius būdus. Ir toną pakelti, ir šnibždėti, ir ranka mojuoti, ir ženklus visokius rodyti, kad nurimtų pamokos pradžioje, tik sugrįžę iš pertraukos. Kaskart suveikia vis kitas metodas. Kai kurie žino – skambutis, pamokos pradžia, ramiai susėda ir laukia. O kitas į klasę sugrįžta dar kupinas emocijų, kažkur lėkė, bėgo, o tuo metu suskambo skambutis ir jis turi sugrįžti ir sėstis į suolą.

– Papasakokite, Audriau, ar kaskart, prieš susipažįstant su nauja klase, yra pirmos dienos, pirmosios pamokos jaudulys?

– Pastoviai! Tarkime, naujus mokslo metus su antrokais pradėti yra lengviau. Pasiilgsti vaikų, nerimauji, kaip jie pasikeitė po vasaros, planuoji, ruošiesi, ką veiksi pirmąją pamoką po vasaros atostogų, kaip juos pasitiksi, bet jau spėji pažinti vaikus.

Didžiausias jaudulys yra sutikti pirmąją klasę. Stengiesi, kad toji pamoka jiems paliktų įspūdį.Karpai, klijuoji, ruoši užduotis. Nepakanka to, kad stovėtum ir kalbėtum. Tai tebūtų mano pasakojimas. O jeigu jie nenorės klausytis? Jie turi ieškoti informacijos. Ir patys turi kirpti, klijuoti. Rasti tą informaciją.

Kuomet namų darbus auklėtiniai atlieka ir informacijos ieško kartu su tėveliais, tai yra labai sveikintinas dalykas, kadangi tuo metu jie bendrauja. Jeigu tėtis ir sūnus kartu viename kambaryje žiūri televizorių – tai nėra bendravimas.

Džiugu, kad šitoje mano laidoje taip neatsitinka. Vaikai – daug matę, keliavę, daug žinantys. Tėveliai – labai aktyvūs. Jie praėjusiais metais, per Kalėdas, vaikams paruošė šventinį spektaklį „Grybų karas“. Sekmadieniais rinkosi, repetavo. Matau, kokios neribotos auklėtinių ir jų tėvų galimybės, todėl stengiuosi jas maksimaliai išnaudoti. Ir taip išeina, kad tokie tėvai sugalvoja, jog tu turi būtų pripažintas „supermokytoju“ (juokiasi).

– Ar supermokytojas Audrius nubraukia ašarą, kuomet jo auklėtiniai užveria ketvirtosios klasės duris?

– Galvojate, imsiu ir prisipažinsiu dabar (juokiasi)? Na, gal ir nubraukia… Iš tiesų, tai labai liūdna. Mokai vienus, antrus, trečius metus, o ketvirtaisiais ir tu vaikus, ir jie tave supranta iš žvilgsnio.

Ir keisčiausia, kuomet jie, jau penktokai, dalykų mokytojams atrodo tokie maži!... O mes juk išleidžiame juos tokius didelius!...

Justina ŠVEIKYTĖ