Savo ūkį Dalia ir Aidas Kairaičiai Pavabalkšnio kaime (Kazlų Rūdos sav.) sukūrė per tris dešimtmečius kasdien sunkiai dirbdami. Šeimos ūkio fermose dabar mūkia apie 1 200 galvijų. „Dirbančiuosius reikia skatinti: jeigu žmogus stengiasi, tai tokiam ir padėk“, – įsitikinusi ūkininkė Dalia, kartais girdinti klausiant, kur kaimo žmogui rasti optimizmo, noro dirbti?

Stebina reikalavimai

Plutiškių seniūnijoje gyvenantys Kairaičiai šiemet laiko per 740 karvių, augina daug prieauglio – veršelių ir telyčių. Jie nesigaili pradžioje pasirinkę Lietuvos juodmargių karvių veislinę bandą, tačiau dabar daugiau kaip pusę fermos sudaro holšteinų veislės karvės. Ūkininkės tikinimu, Lietuvos juodmargės, nors ir yra sveikesnės, pieno duoda mažiau.

Sutuoktiniams priklauso apie 1 tūkst. ha žemės. Dalį užima pievos, kitur – dirbami laukai. Kairaičiai augina javus, aliejines kultūras – rapsus, ankštinius augalus – žirnius, pupas.

Ūkio šeimininkė pasakojo, kiek jiems reikėjo įdėti pastangų, kol tiek pasiekė ir neneigė, kad kasmet darosi vis sunkiau, nes atsiranda naujų reikalavimų. Ji svarstė, gal jau jie patys sensta, kad reikalavimai pieno ūkiams atrodo nerealiai dideli.

„Buvo reikalingas monitoringas – pasidarėme. Reikėjo aplinkos poveikio vertinimo – ir tą pasidarėme. Tada pareikalavo nustatyti sanitarines zonas – pasidarėme. Dabar jau skaitome, klausome ir girdime – „kvapai“. Na, kokie gali būti žemės ūkio kvapai ir dar gyvulininkystės ūkyje?“ – piktinosi Pavabalkšnio ūkininkė ir stebėjosi reikalavimų gausa.

Jos nuomone, pernelyg dideli reikalavimai neskatina pieno ūkių kūrimosi. Apie tai ji girdi kalbantis ne tik ūkininkus, bet ir stiprių žemės ūkio bendrovių vadovus. „Mes nesuprantame, ar čia iš Europos Sąjungos ateina tie reikalavimai, ar čia pati Lietuva užsikėlusi sau tokius didžiulius reikalavimus. Jeigu nori, kad Lietuvoje dar kas nors kaimuose ką nors darytų, tai reikėtų žmones ne gąsdinti, o kaip tik jiems padėti, patarti“, – svarstė Dalia, jau pripratusi ir prie nuolatinių tikrintojų. Ūkį dažnai lanko Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, stebi Nacionalinė mokėjimo agentūra, kitų žinybų atstovai.

Iš darbščių giminės

Kairaičiams pasisekė – nuo pat ūkio įkūrimo sutapo jų požiūris į ūkininkavimą, jiedu abu žiūri viena kryptimi, draugiškai pasitardami eina į priekį.

Dalia mosteli ranka, kad ji yra gimusi šiuose namuose. Su vyru pasiliko gyventi savo tėviškėje. Žemės turėjo ne iš karto. Kolūkių laikais Dalios vyras 10 metų dirbo kombainininku, vairuotoju. Ji pati pagal profesiją yra virėja, todėl, iki kol susilaukė dukrų, gamino maistą vaikų darželio bei mokyklos virtuvėse, dirbo kolūkio valgykloje.

Per motinystės atostogas pradėjo auginti vis daugiau kiaulių, laikė paršavedes. Nuo 1991 metų, gavę žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, Kairaičiai kūrė asmeninį ūkį. Iš pradžių plėtė kiaulininkystę, bet, kai smuko paršelių ir užaugintų kiaulių supirkimo kainos, savo ūkį pasuko kita kryptimi – didino melžiamų karvių skaičių. Iki tol jų laikė vos keletą.

„Aš galvoju, kad darbštumas – šiuose namuose gyvenusių tėvų ir senelių man perduota savybė. Jie buvo itin darbštūs žmonės ir taip pragyveno. Matyt, ir man išugdė tokį norą dirbti ir daug turėti“, – mąstė Dalia, prisimindama vieno žmogaus jų žentui pasakytus žodžius, kad „šiuose namuose žmonės visą laiką labai daug dirbo, užtat ir gerai gyveno“.

Iš protėvių perėmę meilę darbui Dalia ir Aidas darbštumą įskiepijo ir trims dukroms, kurios su vyrais irgi ūkininkauja.

Nauja melžimo aikštelė

Ūkio šeimininkė gerai supranta samdinius, kurių yra apie 40, nes ir pati daug metų fiziškai sunkiai dirbo. Prisimena ūkininkavimo pradžią, kai pati girdė veršelius, melžė karves, šėrė kiaules, o atlikusi žygius tvartuose dar ir gamindavo valgyti pagalbininkams. Jai tekdavo ir ravėti daržus, o trys dukrelės dar buvo mažos. Štai tada Daliai buvo tikrai sunkus laikas.

Dabar, pasak Dalios, ūkis žymiai didesnis, bet technika našesnė, be to, jie turi galimybę pasisamdyti žmonių. Jai ir vyrui bereikia sužiūrėti, kad visi darbai būtų atlikti tvarkingai ir laiku. Paprastai sunkesnis metas būna per šventes, nes tada visi nori pabūti namuose. „Ką padarysi, sakau, šventės ateina – šventės praeina“, – nedejuoja Dalia.

Šiemet Kairaičių planuose – pasistatyti naują, didesnę 60 vietų melžimo aikštelę, nes 20 vietų melžimo aikštelėje per sunku pamelžti tiek karvių. Ruošiasi įsigyti tandemo tipo mobilią melžimo aikštelę. Tada ir pas juos dirbantiems samdiniams darbas būtų lengvesnis, malonesnis.

Dirbančiuosius turėtų skatinti

Kaime rasti atsakingai dirbančių žmonių jiems dar pavyksta. Tačiau D.Kairaitienė apgailestauja, kad šalies valdžia neskatina tų, kurie kaime visą laiką sunkiai dirba, o prisimena ir padeda tiems, kurie tik ir laukia pašalpų. Moteris abejoja, ar toks požiūris kaimą nuves į gera.

Ji su vyru pašalpų niekada neprašė, užsidirbdavo patys. Pamena, kiti važinėdavo į kurortus, o jų šeima dirbo nuo ryto iki vakaro be išeiginių. Kai kiaulė paršiuodavosi, šeimininkai per naktį keldavosi ir tris kartus, kad laiku pagelbėtų, įjungtų elektrinę lempą paršeliams pašildyti. Prireikus, globodavo kiekvieną besiveršiuojančią karvę ir jos atvestą veršelį. Dabar samdo veterinarą, bet buvo laikas, kai patys būdavo pribuvėjomis.

„Nieko apie tai neišmanyčiau, jei pati nebūčiau dirbusi šio sunkaus juodo darbo. Nesuprasčiau, kada ko pareikalauti“, – tikino ūkininkė.

Ūkio šeimininkė prisiminė, kad pradėję ūkininkauti jie neturėjo nei tvartų, nei traktorių, pirmyn vedė tik didelis noras. D.Kairaitienė retkarčiais nuogąstauja, kad ir jai pačiai kada nepritrūktų optimizmo. „Kol norime, tai gerai, bet bijau, kad neateitų laikas, kai pradėtume nenorėti dirbti. O dirbti norisi tada, kai uždirbi ir jauti, kad dirbi naudingai. O jeigu dirbsi į minusą, nebus pinigų žmonių algoms mokėti, technikai atnaujinti, pastatams statyti – dings ir noras“, – susirūpinusi kalbėjo ji.

Aplankė Prancūziją

Kelis metus iš eilės Kairaičių ūkis buvo įvertintas kaip daugiausiai pieno pardavęs šeimos pieno ūkis. Per parą ūkyje primelžiama iki 19 tonų pieno, kurio didžioji dalis iškeliauja perdirbti, o kitas panaudojamas ūkio reikmėms. Prieš keletą metų už atsidavimą pienininkystei Kairaičiai pelnė kelionę į Prancūziją, galėjo aplankyti ir garsųjį Eifelio bokštą. Kelionėje patirtų įspūdžių ūkininkai nepamiršta iki šiol.

Dalia aiškino, kad pinigus už parduotą pieną supirkėjai jiems moka du kartus per mėnesį – kas 15 dienų. Taip lengviau suvaldyti pinigų srautus, sumokėti bankui, atlyginimus žmonėms. „Nuo tada, kai pelną gauname eurais, kainos nestebuklingos. Už pieną negauname tiek, kiek gaudavome litais. Kaina krito ir nebepakilo. Bet, aišku, gauname daugiau truputėlį nei smulkūs pieno tiekėjai“, – neslėpė Dalia, pakeitusi ne vieną pieninę, o dabar pieną vėl parduodanti UAB „Marijampolės pieno konservai“.

Seka tėvų pėdomis

Kairaičiai džiaugiasi, kad ir trys jų dukterys – Daiva, Irma ir Ieva – su vyrais ūkininkauja Lietuvoje, tėvynėje auga 6 anūkai. Vyriausiosios dukters Daivos šeima ūkį susikūrė Prienų rajone. Nors vyras buvo miestietis – iš Kauno – ir turėjo kitokių darbo planų, patekęs į žentus pas Kairaičius, pasirinko ūkininko duoną. Dabar savame ūkyje Daiva su vyru augina apie 300 mėsinių galvijų, dirba apie 450 ha žemės.

Vidurinioji Kairaičių dukra Irma ištekėjo už ūkininko ir įsikūrė Vandžiogaloje (Kauno r.). Jų ūkis – augalininkystės.

Arčiausiai, tik 4 kilometrų atstumu nuo tėvų, apsigyveno jauniausioji dukra Ieva. Ji sugalvojo tapti jaunąja ūkininke vos sulaukusi 18 metų, netrukus ir ištekėjo. Kairaičiai neprieštaravo jaunėlės norui, bet tada motina pasakė, kad jei kada skųsis, jog sunku, turės prisiminti, kad pati to norėjo. Tačiau kol kas tėvai skundų negirdi – jaunėlė džiaugiasi pasirinkimu, kartu su vyru dirba apie 150 ha žemės, augina telyčias.

„Matyt, taip jau „sudėta“ mūsų šeimai. Ir dukros, ir žentai į darbus kimba kaip ugnis“, – sakė Dalia, džiaugdamasi, kad jeigu reikia, dukros ir žentai suvažiuoja pagalbon į tėviškę, o jos vyras Aidas visais ūkio darbų organizavimo klausimais dalinasi su žentais.

Sugeba irtis pirmyn

Lina Juškevičienė, Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja

Mūsų savivaldybė – viena mažiausių Lietuvoje. Tad nenuostabu, kad ir žemės ūkio bendrovių pas mus nėra nė vienos. Kairaičių ūkis – didžiausias savivaldybėje ir vienas didžiausių šeimos pieno ūkių Lietuvoje. Be jo mūsų krašte yra dar keletas didesnių mišrių ar augalininkystės ūkių, o visi kiti – smulkūs ūkeliai. Tad galime teigti, kad pienininkystę populiarina vienintelis ūkis. Jeigu atmestume jų gyvulius, savivaldybės gyvulininkystės rodikliai labai ženkliai sumažėtų.