Tokie dailiai papuošti aviliai ypač pastebimi žiemą – pilkuose laukuose jie liudija praėjusios vasaros prisiminimą.

Šalia Marijampolės esančiame Trakiškių kaime gyvenantis Antanas Kisieliauskas laiko per 100 bičių šeimų. Vyras taip myli savo augintines, kad dalį jų apgyvendino į žmonių namus panašiuose aviliuose.

Tikisi gero sezono

Šis sezonas A.Kisieliauskui prasidėjo gana palankiai. Po žiemos atvėręs avilius vyras pamatė, kad žuvo vos trys iš maždaug šimto jo laikomų bičių šeimų. Paties bitininko teigimu, gera žiema galima vadinti tą, per kurią neišgyvena iki 10 proc. bičių. Jei šis skaičius didesnis, bitininkai pradeda skaičiuoti nuostolius.

Greičiausiai trakiškiui būtų pavykę išsaugoti ir tas tris žuvusias šeimas, jei ne ilgai laukuose žydėjusios garstyčios. Vyras pasakojo, kad dabar ūkininkai dėl žalinimo reikalavimų sėja nemažai rudenį žydinčių augalų, kurie labai vilioja bites. Tuo metu, kai turėtų ruoštis žiemai, jos dar skraido, nusilpsta ir dažniausiai dar iki naujų metų palieka šį pasaulį.

A.Kisieliauskas bitininkauti pradėjo, kai 50-mečio proga iš bičiulio dovanų gavo bičių pilną avilį.

A.Kisieliauskas bitininkauti pradėjo, kai 50-mečio proga iš bičiulio dovanų gavo bičių pilną avilį.

„Šiemet kopinėti medų pradėjau paskutinėmis gegužės dienomis, tačiau pirmas derlius – neįkvepiantis. Pavasaris buvo šaltas, tad augalai tokiomis sąlygomis įprastai neišskiria nektaro, o bitės nenori dirbti. Žinau, kad kai kurie bitininkai šiais metais medų ėmė kopinėti daug anksčiau nei aš. Medaus išties buvo, bet kai pavasarį atšalo orai, bitės nepajėgė pilnai užpildyti korio akučių. Aš įprastai imu medų tik tada, kai korys būna pilnai uždengtas. Tada bičių gaminama produkcija būna visiškai subrandinta“, – sakė A.Kisieliauskas.

Vyras nesiryžo prognozuoti būsimo neseniai prasidėjusio sezono derliaus. Anot jo, jei vasara bus šalta, medaus greičiausiai bus nedaug ir jis kainuos daugiau nei įprastai. Vis dėlto, jei lauke laikysis tokie orai, kaip pastarosiomis dienomis (karšti ir drėgni), medaus turėtų pakakti visiems.
„Aišku, tikiuosi gero sezono. Svarbiausia, kad lietus iš augalų neišplautų nektaro. Šiuo metu dar turiu pernykščio medaus, tačiau labai nedaug. Per karantiną prekyba buvo šiek tiek pristabdyta, tačiau dėl to nesuku galvos. Kiti žmonės patyrė daug didesnių nuostolių“, – sakė A.Kisieliauskas.

Nors bites laiko beveik du dešimtmečius, jis teigė iki šiol negalintis suprasti, nuo ko priklauso suneštas medaus kiekis. Atrodo, jog visas šeimas vyras prižiūri vienodai, tačiau, pavyzdžiui, praėjusiais metais jų prinešto medaus kiekiai labai skyrėsi: vienos šeimos prinešė tik po 10 kilogramų saldžiosios produkcijos, o kitos – net po šimtą.

Žinodamas, kad buvimas tarp bičių padeda pamiršti visus rūpesčius, vyras prieš keletą metų susirentė bičių terapijos namelį.

Žinodamas, kad buvimas tarp bičių padeda pamiršti visus rūpesčius, vyras prieš keletą metų susirentė bičių terapijos namelį.

Poreikis didėja

A.Kisieliausko teigimu, pastaraisiais metais medaus poreikis Lietuvoje nuolat auga. Gyventojai vis dažniau rūpinasi savo sveikata ir pamažu cukrų keičia į bičių nešamą produkciją. Tiesa, konkurencija tarp bitininkų taip pat nemaža. Vien nedideliame Marijampolės ūkininkų turgelyje, kuriame prekiauja trakiškis, medų pardavinėja dar mažiausiai šeši bitininkai.

„Nemažai medaus į Lietuvą įveža ir ukrainiečiai bei kinai. Paradoksalu, bet dalis mano medaus taip pat keliauja į Kiniją. Kai kažkada supirkėjų paklausiau, ar kinams neužtenka savo medaus, man buvo atsakyta, kad jie sugeba pagaminti viską, net medų, tačiau tarp vietinių gyventojų taip pat jaučiamas ekologiškos ir natūralios produkcijos poreikis“, – sakė pašnekovas.

Bitininkas verčiasi ne vien medaus prekyba. Namuose jis gamina natūralias vaško žvakes, kurios ypač didelio populiarumo sulaukia prieš didžiąsias metų šventes. Vyras kadaise bene pirmasis Lietuvoje buvo pradėjęs gaminti spalvotas, įvairių figūrų rankų darbo žvakes, kurios šimtais būdavo parduodamos ne tik mūsų šalyje, bet net eksportuojamos į Norvegiją. Vis dėlto jų gamyba nebuvo labai lengva, o ir šios žvakės nenatūralios, tad galiausiai jų gamybos buvo atsisakyta. Dabar A.Kisieliauskas apsiriboja vien natūralaus vaško žvakių gamyba.

Savo augintinėms bitininkas sumeistravo avilius, kurie atrodo tarsi tikri namai – turi stogą, langus ir duris.

Savo augintinėms bitininkas sumeistravo avilius, kurie atrodo tarsi tikri namai – turi stogą, langus ir duris.

Pasirodė per brangu

Trakiškis savo bites laiko net keliose vietose. Vienos zvimbia namuose, tačiau didžioji dalis avilių – maždaug už pusšimčio kilometrų esančiame Vištyčio (Vilkaviškio r.) regioniniame parke.
Kai kurios jo bitės gyvena itin prabangiuose aviliuose. Kai kurie iš jų panašūs į žmonių namus, o kiti išpuošti įvairiais gamtos elementais. Važiuojantys pro šalį ar užsukę į svečius nuolat stebisi šių bičių namelių unikalumu, giria vyrą už išradingumą. Pats suvalkietis nėra linkęs nuopelnų prisiimti vien sau.

„Iš tikrųjų panašių avilių esu matęs internete, tačiau jie buvo pernelyg brangūs. Man jie pasirodė labai gražūs, todėl nusprendžiau tokius bičių namelius pasidaryti pats. Jie turi ir stogą, ir langus, ir duris“, – šypsojosi pašnekovas.

Jis prisipažino, kad į žmonių namus panašūs aviliai gražiai atrodo, tačiau nėra patogūs bitininkavimui. Būtent dėl šios priežasties tokio tipo avilių vyro namuose yra vos keletas. Daug daugiau išpuoštų kokiais nors gamtos elementais – medžiais, gėlėmis, kalnais. Pastarieji ypač pastebimi žiemą, kai viskas aplink būna nuklota balta spalva, o iš šių bičių avilių šviečia šiltos vasariškos spalvos.

Tokiuose pasakų nameliuose gyvena Suvalkijos bitininko A.Kisieliausko bitutės.

Tokiuose pasakų nameliuose gyvena Suvalkijos bitininko A.Kisieliausko bitutės.

Pirmas krikštas

A.Kisieliauskas apie bites galėtų pasakoti valandų valandas. Atrodo, jog visas jo gyvenimas susijęs su šiais vabzdžiais. Vis dėlto tai klaidingas įspūdis. Iki 50-ojo gimtadienio vyras su šiomis darbštuolėmis neturėjo nieko bendro.

„50-mečio proga iš draugo gavau avilį su jame įsikūrusia bičių šeima. Tuomet visiškai nenutuokiau, ką su šia dovana reikia daryti. Blogiausia, kad ir bites padovanojęs draugas nesuteikęs jokių vertingų patarimų porai mėnesių išvyko į Vokietiją. Išvažiuodamas jis tik šyptelėjo, kad porą savaičių prie avilio nekiščiau nagų, o po to jau pats žinosiu, kaip tvarkytis“, – prisiminė A.Kisieliauskas.
Jau kitą dieną jis įsigijo nemažai knygų apie bičių priežiūrą. Sukaupęs reikiamą žinių bagažą, vyras po kurio laiko išdrįso atidaryti dovanotą avilį. Nusprendęs patikrinti, ar rėmeliuose yra prikaupta nors kiek medaus, suvalkietis greičiausiai supykdė bites, nes šios būriais ėmė jį pulti. Gerai, kad netoliese buvo kūdra, tad apsuptas bičių vyras šoko į vandenį. Deja, ir tai mažai tepadėjo – bitės ėmė gelti net per džinsus.

„Pasislėpti nuo jų pavyko tik parbėgus į kambarį. Toks buvo pirmas krikštas“, – juokėsi bitininkas.
Tinkamai tvarkytis su bitėmis trakiškis neišmoko, kol iš Vokietijos neparvyko jo bičiulis. Jam sugrįžus, vyras nuvyko pasimokyti, kaip tinkamai iškopinėti medų. Įgavęs šiek tiek patirties, jau pirmais metais prikopinėjo kibirą medaus.

Bičių terapija

Nors pirmasis krikštas buvo skaudus, tai neatgrasė A.Kisieliausko nuo noro tęsti bitininkavimą. Labai greitai vyras suprato, kad šie vabzdžiai jam padeda nusiraminti, nuimti per darbo dieną susikaupusį stresą. Kol dar dirbo valdiškame darbe, trakiškis grįžęs namo pirmiau skubėdavo ne į kambarį, o pas skraidančias savo augintines.

Žinodamas, kad buvimas tarp bičių padeda susikaupti ir pamiršti slegiančius rūpesčius, vyras prieš keletą metų surentė bičių terapijos namelį. Jį trakiškis gamino beveik mėnesį. Namelyje stovi dvi lovos, o po jomis gyvena keturios bičių šeimos. Bitės prie žmogaus neprisiartina, tačiau per specialius tinklelius į vidų sklinda avilio kvapas, bičių dūzgimas ir šiluma. Nepriklausomai nuo lauko temperatūros, namelio viduje itin šilta. Įprastai bičių šeimoms reikalinga 36 laipsnių temperatūra, tad jos tokią temperatūrą dūgzdamos „pasigamina“ pačios. Šiluma, avilio aromatas ir įvairūs garsai pasiekia namelyje gulintį žmogų.

Bičių terapija, jau seniai populiari kai kuriose užsienio šalyse, sparčiai populiarėja ir Lietuvoje. Tarp bitininkų šnekama, jog žmogaus ir bitės biolaukas yra vienodas, tad tokie seansai atstato išsiderinusį žmogaus biolauką. „Neretai juokauju, kad ji gali pagydyti net nevaikštantį žmogų. Kai susidomėjusieji ima klausinėti, kaip tai įmanoma, atkertu, kad galiu paleisti bites ir sunkiai judantis žmogus ims bėgti. O jei rimtai, man pačiam dirbant su bitėmis dažnai paskausta nugarą. Tuomet aš pusvalandį paguliu šiame namelyje ir sveikata iškart pasitaiso. Kartais žmonėms prireikia bent 3–5 seansų, tačiau tai išties veikia“, – tikino bitininkas.