„Daugiau emigrantų per karantiną grįžo trumpam, daugelis vėl išvažiuoja, tad sakyti, kad pargrįžę emigrantai pakeis vaizdą, manau, būtų per drąsu.“ ,

Į Lietuvą pargrįžtant daugiau emigrantų, politikai suskubo džiaugtis, kad patirties svetur įgiję tautiečiai įsilies į darbo rinką, pagyvins ekonomiką, o galbūt net mirštančią provinciją. Kai kurie ekspertai primena, kad emigruoti iš Lietuvos skatino menki atlyginimai, nesiskaitymas su piliečiais ir pan. Jie perspėja, kad migracijos kryptys gali pasikeisti, jeigu ataidės senos problemos.

Nauja tendencija

Emigracijos mastais pagarsėjusioje Lietuvoje ryškėja naujos tendencijos. Pastaraisiais metais daugėja į gimtinę grįžtančių emigrantų. Šių metų pradžioje pirmą kartą po 28-erių metų laikotarpio buvo konstatuota, kad mūsų šalies gyventojų skaičius padidėjo. Statistikos departamento duomenimis, paskutinį kartą nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuotas 1991 metais. Tiesa, tas augimas labai trapus – vos apie 150 žmonių, tačiau pats faktas suteikia vilčių, kad Lietuva neišsivaikščios iki paskutinio piliečio.

Tokius pokyčius nulėmė tai, kad į mūsų šalį gyventojų atvyko daugiau nei išvyko. 2019 metais į Lietuvą imigravo 40,1 tūkst. žmonių – 11,2 tūkst. (1,4 karto) daugiau nei 2018 metais. Iš Lietuvos emigravo 29,3 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų – 2,9 tūkst. (9,1 proc.) mažiau negu 2018 metais.

COVID-19 protrūkis į Lietuvą pargynė dar daugiau tautiečių. Nuo kovo mėnesio, kai buvo paskelbtas karantinas, į šalį grįžo 13 707, o išvyko 8 597 piliečiai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, tik per šių metų rugpjūtį į Lietuvą grįžo 3 353 asmenys, t. y. tūkstančiu daugiau nei pernai, o išvyko 2 630 žmonės – 100 mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

R. Dovydėno pieš.

R. Dovydėno pieš.

Sėkmingi pavieniai atvejai

Pargrįžtant daugiau emigrantų, reiškiami lūkesčiai, kad patirties svetur įgiję tautiečiai įsilies į darbo rinką, pagyvins ekonomiką, o galbūt net mirštančią provinciją. „Valstiečių laikraščio“ kalbinti seniūnai, iš arti matantys kaimų realijas, tokiu optimizmu netrykšta. Pasak jų, yra sėkmingai kaimiškose vietovėse besikuriančių iš emigracijos pargrįžusių tautiečių, bet tai daugiau pavieniai atvejai. COVID-19 privertė dar daugiau tautiečių grįžti namo, tačiau valstybių sienoms atsivėrus dauguma jų vėl patraukė į užsienį.

Rokiškio rajono savivaldybės Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė atviravo didesnio pagyvėjimo nematanti. „Daugiau emigrantų per karantiną grįžo trumpam, daugelis vėl išvažiuoja, tad sakyti, kad pargrįžę emigrantai pakeis vaizdą, manau, būtų per drąsu. Gal daugiau jų lieka didesniuose miestuose, kur gauna geriau apmokamus darbus“, – svarstė ji.
Tiesa, seniūnė nenuneigė, kad kai kurie iš užsienio sugrįžę tautiečiai kuriasi gimtinėje, statosi namus, pradeda verslauti, tačiau tai, anot jos, daugiau pavieniai atvejai. „Tai labai mus džiugina, bet tokių pavyzdžių nėra daug. Tai tikrai nėra reikšmingesnė tendencija“, – tvirtino pašnekovė.

Nusivilia mažomis algomis

D.Janulienė pastebėjo, kad į Lietuvą pargrįžta jaunos šeimos su vaikais, kuriems laikas eiti į mokyklą. Tokių tėvų pasirinkimas – vaikus leisti į lietuviškas mokyklas. Kita grupė grįžtančiųjų – brandesnės poros, pasiilgusios gimtojo krašto. „O pavieniai emigrantai, neturintys didelių ambicijų, migruoja tarp Lietuvos ir užsienio šalių. Jie atvažiuoja, pasilinksmina, „palėbauja“ ir vėl išvažiuoja. Kaime tokių didžioji dalis, tačiau tai nepopuliari tema – visi apie tai žino, bet nenori kalbėti“, – teigė seniūnė.
Ji taip pat pastebėjo, kad ne visi iš emigracijos pargrįžę tautiečiai įsitvirtina gimtinėje. Toks atvejis seniūnei žinomas iš savo artimos aplinkos. „Jauna šeima grįžo iš užsienio, nusipirko butą, jį įsirengė ir bandė įsitvirtinti, išbandė vieną ar kitą darbą, bet buvo sunku sudurti galą su galu, todėl vėl išvažiavo. Gal jie įpranta plačiau ir geriau gyventi, nesitenkina tuo, ką siūlo darbdaviai Lietuvoje. Ten vienas žmogus gali išlaikyti šeimą su vaikais, todėl ir važiuoja atgal“, – pasakojo D.Janulienė.
Seniūnė užsiminė, kad į kaimiškas vietoves grįžę emigrantai yra linkę kurti privačius verslus, o ne užsiimti žemdirbyste. Steigiami statybos, kasybos, vandentvarkos ir panašių paslaugų verslai. „Paprastai žmonės drąsiau imasi panašaus darbo, kokį dirbo užsienyje, kuriame įgijo patirties. Inovatyvių žemės ūkio projektų daugiau imasi vietinis, iš miesto grįžęs jaunimas. Jauni žmonės augina česnakus, sodina riešutmedžius, aktyviau dalyvauja Kaimo plėtros programos priemonėse. Tačiau jaunimo žemės ūkio gamyboje nėra daug – žemės ūkio pagrindas laikosi ant vidurinės ir vyresnės kartos žemdirbių“, – tvirtino seniūnė.

Svetur gauna lengvesnių darbų

Panevėžio rajono savivaldybės Raguvos seniūnijos seniūnas Juozas Skorulskis, paklaustas apie su visam pargrįžtančius emigrantus, ilgai negalvojęs išpyškino tokių seniūnijoje nežinantis nė vieno. „Per karantiną buvo suvažiavę, bet vėl patraukė atgal. Šiuo atžvilgiu neturime kuo pasidžiaugti. Pas mus yra nemažų medžio apdirbimo ir baldų gamintojų įmonių, joms nuolat stinga darbuotojų, bet emigrantai čia nelieka dirbti. Turbūt užsienyje jie gauna lengvesnių darbų, pavyzdžiui, nešioti reklaminius lapelius. Kiek girdėjau, dabar daug ką ten įdarbina dezinfekuoti durų rankenas, stalus“, – pasakojo seniūnas.

J.Skorulskis užsiminė, kad jų krašte yra šiokio tokio judesio – tuščias sodybas, ypač atokesnes, perka vilniečiai. „Jie tvarkosi senus trobesius, kasa tvenkinius, puošia aplinką. Tuščių, be gyventojų likusių sodybų pas mus labai daug. Žmonių vis mažėja, namai tuštėja“, – vis tas pačias tendencijas mato seniūnas.

londonas

Stato ir prikelia namus

Utenos rajono savivaldybės Sudeikių seniūnijoje, kur tyvuliuoja gražuolis Alaušo ežeras ir traukia kraštovaizdis, situacija kitokia. Sudeikių seniūnijos seniūnas Virgilijus Gaižauskas sakė, kad apylinkėse kyla nauji ir atgyja seni namai. „Anksčiau priskaičiuodavome iki 20 tuščių sodybų, o dabar liko tik vienetai. Jų gal ir nepardavinėja. Visur kitus nusipirko, renovuoja, tvarko. Tai vyksta gal jau pastaruosius penkerius metus“, – pasakojo seniūnas.

Pasak jo, į tokius namus investuoja ir emigrantai. Tiesa, ne visi juose gyvena. „Tai mūsų vietinių gyventojų vaikai, kurie dirba užsienyje ir gauna didesnes pajamas. Jaunimas čia statosi namus, vadinasi, jiems brangi gimtinė, jie planuoja kada nors sugrįžti. Džiaugiamės, kad jaunos šeimos apsigyvena, bet į mus kreipiasi ir vidutinio amžiaus žmonės. Kuriasi ir ne vietiniai. Matosi, kad tvarkosi nauji gyventojai, kurių dar gerai nepažįstame“, – apie atnaujinamas sodybas kalbėjo pašnekovas.

Vienose prikeltose sodybose šurmulio daugiau savaitgaliais ir per atostogas, kitose yra įsikūrę nuolatiniai gyventojai. Jie dirba Utenos mieste, kuris vos už 10 kilometrų. Seniūnas sakė prieš daug metų nuspėjęs, kad rekreacinis kraštas taps miegamuoju rajonu. O kiek dar aplink Alaušo ežerą įsitvirtinusių mažesnių ar didesnių vilaičių… Tačiau jų gyventojai į vietos bendruomenę neįsilieja.

Ežeras

Mažai darbo vietų

V.Gaižauskas svarstė, kad į kaimus grįžtų daugiau žmonių, jeigu čia būtų darbo. „Juk pagrindinė problema – užimtumas. Provincijoje darbo vietų nėra daug. Štai pas mus yra lentpjūvė, seniūnija, daugiafunkcis centras, parduotuvė, nedidelis darželis ir viskas. Nebeliko mokyklos, uždarė paštą, tad darbo vietų – ne „prūdai“. Taigi, grįžtančiam žmogui reikia galvoti, iš ko toliau gyvens, kokia bus infrastruktūra“, – samprotavo pašnekovas.

Tiesa, jis pastebėjo, kad atsiranda naujų verslo paslaugų. Seniūnas paminėjo vieną jauną šeimą, kuri įsteigė sodybų priežiūros verslą. Jie prisipirko mažosios technikos ir sodybose pjauna žolę, tvarko aplinką. Tokių paslaugų teikėjams užsakymų netrūksta.

V.Gaižauskas užsiminė, kad šiek tiek pajamų žmonės gauna iš kaimo turizmo veiklos, žemės ūkio gamybos. Tačiau didesnių ūkių – vos keli. „Su ūkininkais pas mus liūdniau. Pagyvenę žemdirbiai pavargsta ir traukiasi iš ūkininkavimo, o tie, kas norėtų plėstis ar kurtis, susiduria su problema – darbuotojų stygiumi. Bet taip yra visoje Lietuvoje“, – konstatavo seniūnas.

Namo gena išorinės aplinkybės

dainius-paukste

Dainius Paukštė,  migracijos ekspertas

Nepamirškime, kad migracijos paradui diriguoja politikai, priimdami atitinkamus sprendimus. Anksčiau ar vėliau migracijos veidas turėjo keistis. Emigruoti iš Lietuvos daugiau skatino tai, kas vyko mūsų šalyje: kaip buvo žiūrima į savus žmones, kokius atlyginimus mokėjo darbdaviai, kaip buvo skaitomasi su žmonių nuomone ir t. t. O dabartiniams procesams daugiau įtakos turi ne tiek vidinė, kiek išorinė Lietuvos situacija: COVID-19 protrūkis, ekonomikos nuosmukis, teroristiniai išpuoliai, neprognozuojama migracija ir t. t. Visa nulemia tai, ką turime. Ta situacija yra neapibrėžta.
Šiuo metu Europa tapo benamių, bedarbių ir įvairaus plauko avantiūristų namais. Visi jie nori pakliūti į ES, kur jiems taikomi tokie patys įstatymai, kaip ir vietos piliečiams. Bet ar tie kraštai, iš kurių jie atvyksta, irgi taiko tokius pačius įstatymus europiečiams?

Matome, kad to nėra. Taigi, kartais pasirašomas mirties nuosprendis, neatsižvelgiant į visas grėsmes. Pavyzdžiu galėtų būti Kanada ar Australija. Jos imigrantų atžvilgiu vadovaujasi sveiku protu ir poreikiais, kurie reikalingi šaliai. Ten neįsikurs bet kuris asmuo, sugalvojęs į tas šalis atvykti ir paprašęs leidimo.

Ar grįžę emigrantai įsitvirtins? Tai nulemia, kiek darbdaviai moka savo tautiečiui ir kiek imigrantui iš trečiosios šalies, kaip skaitomasi su darbuotoju, jis priimamas laikinai ar nuolatinai dirbti ir t. t.
Kita vertus, kol ES nebus vieningos atlyginimų ir socialinės sistemos politikos, šiuo atžvilgiu didesnių pokyčių nereikėtų laukti. Jei pašalpos Skandinavijoje, Italijoje ir Lietuvoje būtų vienodo dydžio, tuomet kažkas keistųsi. O kol tokie skirtumai egzistuoja, manau, kad žmonės visada trauks ten, kur gali daugiau gauti ir lengviau gyventi.