Seime vykusiame susitikime su ūkininkų organizacijų atstovais ir pačiais žemdirbiais ministras Andrius Palionis daugiausiai pylos gavo dėl nesusidorojimo su vadinamaisiais „sofos“ ūkininkais.

Domina ne tai

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos susitikime su žemės ūkio ministru A.Palioniu planuota kalbėti apie naujojo Europos Sąjungos (ES) finansinio laikotarpio išmokų „lubas“ stambiesiems žemvaldžiams, bet pokalbis, ūkininkų iniciatyva, pakrypo kita linkme.

Lietuvoje nėra labai reta nuomonė, kad ūkininkai neva lobsta šiaip sau gaudami europinę paramą ir net nemokėdami mokesčių. Tokia opinija atsiranda dėl pasyvaus ūkininkavimo, kai asmuo išsinuomoja valstybės žemę, deklaruojasi ūkininku ir gauna tiesiogines išmokas vien tik už tai, kad kartą metuose sumulčiuoja žolę. Mokesčių toks sutvėrimas nemoka. Tai tikrą ūkinę veiklą vykdančius žmones gerokai siutina.

Dauguma susitikime su ministru pasisakiusių ūkininkų ir jų organizacijų atstovų piktinosi ne tiek išmokų „lubomis“ arba „grindimis“, o faktu, kad tomis išmokomis naudojasi ne veiklą vykdantys, o parazituojantys, jų nuomone, veikėjai. Labai garsiai skambėjo nuomonė, kad socialinės šalpos funkciją Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) turėtų perleisti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM).

Daugelio pasisakiusiųjų nuomone, problema yra ne ūkių dydis, o tai, už ką kas gauna išmokas ir kaip jomis naudojasi. Galimybės neleisti susikurti itin didelėms agroverslo grupėms, kaip nurodė daugelis pašnekovų, seniai praleistos. Bandymas jas dirbtinai žlugdyti neduos jokios naudos, tiesiog kenks žemės ūkio sektoriaus konkurencingumui pasaulinėse rinkose.

Mokėti už veiklą

Ministrui, garsiai pasisakančiam už pridėtinės vertės žemės ūkio sektoriuje skatinimą, visi pašnekovai baksnojo į tą pačią problemą – remti reikia tuos, kurie dirba.

Arūnas Kudrevičius, ūkininkas, kurio fermoje ganosi 100 karvių, o iš viso – per 350 galvijų, kooperatyvo „Pienas.lt“ narys teigė, kad visai nesiekiant įvesti lygiavos realią veiklą vykdantys ūkininkai ir turėtų naudotis išmokomis. Pasak A.Kudrevičiaus, priešinti stambesnius ir smulkesnius ūkius yra labai ydinga praktika.

Arūnas Kudrevičius

„Mažiausiai ko reikia, tai dirbtinio susipriešinimo tarp smulkesnių ir stambesnių ūkių. Esmė ta, kad būtų daugiau kooperacijos ir asocijuotų struktūrų. Laukinis buvo tas mūsų atėjimas į ES ir kaip laukiniai iššvaistėme daugybę pinigų. Pirmoji tvarka pradėjo atsirasti kokiais 2008 metais, nes pradžioje daug lėšų išbarstyta net ir „sumuštinių mokymams“ (renginiai su daug skaidrių, niekinių pranešėjų, daug sumuštinių ir vaišių, kur niekas nieko naujo nesužino, bet lėšos įsisavinamos, – aut. past.), o nieko ten neišmokome. Kiek milijonų tam išbarstyta – net nežinau. Duokite paprastam pieno ūkiui tą milijoną fermai pasistatyti – valstybės pajamos pakiltų keletą kartų. Toliau plėtojant temą, reiktų tą SADM darbą, kurį daug metų vykdė ŽŪM, pabaigti. Nenoriu dabar kalbėti apie tuos megakoncernus. Taip, ten dirbantys žmonės neblogai uždirba. Reguliuoti galbūt reikia per mokestinius dalykus, bet labai gerai išnagrinėjus visą situaciją, kad tikrai nebūtų pakenkta bendram sektoriaus konkurencingumui tarptautinėse rinkose. Problema juk ne tame, kad yra labai stambių grupių. Bėda ta, kad mes išlaikome didelę grupę žmonių, kurie valstybei nuo gautų išmokų, nieko nedarydami, nesumoka nė vieno euro mokesčių. Nė vieno euro. Mes mokame ir pajamų mokestį, mokame SODRAI, generuojame ir pelno mokestį, o čia yra grupė žmonių, kurie tiesiog gauna pinigus už tai, kad nieko nedaro. Tai laimindami, ponai Seimo nariai, jūs darote nusikaltimą“, – piktinosi ūkininkas A.Kudrevičius.

Ūkininkas, neariminės žemdirbystės asociacijos prezidentas Jonas Venslovas siūlė valdžiai pirmiausiai oficialiai apsispręsti – kas yra tas mažas ūkis, kas vidutinis, o kas didelis. „Jūs pradžioje hektarais apsispręskite ir įvardinkite kas tai yra, o tada jau galvosim ką ir kaip daryti. Dabar, jeigu galima, papasakosiu istoriją, kaip aš pradėjau ūkininkauti. Kai iš šimto hektarų prikirtau 1 000 kubų karklų, buvo baisu. Bet kai pradėjau gauti derlių, tie, kurie dabar vadinasi smulkiais ūkininkais, ėmė klausti – o kodėl man tos žemės nedavė? Kad jos niekas neėmė! Kai aš 2005 metais, kuomet prasidėjo struktūriniai fondai, nuėjau, kaip sakoma, „dirbti bankui“, daugelis aplinkui, kurie save vadina smulkiais ir vidutiniais (ūkininkais, – aut. past.), sakė kad šitas žioplys paskęs. Kai aš nepaskendau ir jau septynerius metus bankui nebedirbu, yra kitaip. Tada kai kurie vadinamieji smulkieji, kurių daugelis išvis nieko nedaro, sako, kad aš sukčius“, – teigė ūkininkas, patikslinęs, kad kvietė kartu ūkininkauti ir kaimynus, kuriems tada labiau patiko likti Žemės ūkio bendrovėse, laikinai pakeitusiose kolūkius, nes ten galima kuro nusirašyti ir kitaip panašiai pagudrauti.

Pasak J.Venslovo, žemės ūkį kuruojantys politikai turėtų liautis kivirčijęsi dėl išmokų „lubų“ ar „grindų“ ir geriau imtis derėtis su ES, sektorius idant gautų iš ten daugiau lėšų, nes pagal tiesioginių išmokų dydį net ir „rekordiškai geroms deryboms“ pasibaigus, esame lentelės gale, skaičiuojant pagal išmokas hektarui.

Kiek hektarų turi mulčiuotojai?

Diskusijos metu iškilo ginčas dėl to, kiek hektarų Lietuvoje valdo tiesiogines išmokas gaunantys „ūkininkai“, kurie tik kartą metuose sumulčiuoja žolytę, pasiima pinigus ir už tokį ūkininkavimą nemoka valstybei nė vieno cento mokesčių.

Ministras A.Palionis teigė, kad taip išnaudojamų hektarų esama apie 87 000. Didelė jų dalis esą priklauso smulkiems ūkiams, kuriuos neretai valdo senyvi žmonės, nelabai galintys vykdyti intensyvesnę veiklą. Jo nuomone, tokie žoliniai ūkiai padeda palaikyti europinius ekologinius reikalavimus ir taip našta nepersimeta grūdininkams arba gyvulininkams, kurie tiesiog gali siekti pelno nesukdami galvos dėl ekologijos. Tokia pozicija neįtikino nei politinių oponentų, nei ūkininkų atstovų.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius nesutiko nei su skaičiais, nei su vertinimais. „Turiu dar kartą oponuoti ministrui – apie 230 000 hektarų, o ne jo minimas kelis kartus mažesnis skaičius, yra naudojamas pasyvių ūkininkų, liaudyje vadinamų „sofos“ ūkininkais, kurie tik kartą metuose mulčiuoja žolę ir nekuria jokios pridėtinės vertės. Tai yra VĮ Žemės ūkio ir kaimo verslo centro oficiali informacija. Tą galima sutvarkyti ypač greitai.

Kazys Starkevičius

Mintis dengtis tuo, kad atėmus išmokas iš nelabai ką uždirbančių tingokų žemės valdytojų našta persimes tikrą veiklą vykdantiems ūkininkams, buvo išsklaidyta pačiame susitikime. Europinį reikalavimą palaikyti tam tikrą žolės kiekio nuošimtį laukuose pasėlius turintys ūkininkai patikino čia pat panaudosią net sėjomainos tikslais. Apie gyvulininkus nėra net ką šnekėti – nėra žolės, nėra gyvulio. Niekur tos pievos be mulčiuotojų nedingtų. Viena to pinigų mulčiavimo nieko nedarant pasekmių yra nuomonė, kad ūkininkai nemoka mokesčių, ko visai nereikia“, – sakė jis.

Žolės balansas – ne problema

Žemės ūkio kooperatyvų asociacijai atstovaujantis ūkininkas Aurimas Garlauskas „Valstiečių laikraščiui“ atskirai sakė nesutinkąs su nuostata, kad „sofos“ ūkininkai padeda susitvarkyti su ES normatyvais.

„Čia yra visiška nesąmonė. Bet kuris dirbantis ūkininkas su tuo susitvarkys pats. Pasakys, kad reikia 5 procentų žolės – bus 5. Pasakys, kad reikia 10 – bus ir dešimt. Dirbti, uždirbti norintis žmogus visada šitą reikalą išspręs. Čia reikia vieno vienintelio dalyko – politinės valios. Reikia paimti ir uždaryti šitą nesąmonę, kai tie „ūkininkai“, užsiregistravę, kad turi kaimyno bevažiuojantį traktorių, gauna išmokas net ir už pirmuosius 30 hektarų. Už ką jiems tos išmokos? Už nieko nedarymą ir mokesčių nemokėjimą? Tai yra tiesiog nesąžininga“, – įsitikinęs jis.

Pasak A.Garlausko, net pagyvenusi moteriškė išnuomotų žemę realiam žemdirbiui, kuris kurtų pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius ir tai pačiai močiutei iš šios situacijos būtų daugiau naudos.

Grūdų augintojų asociacijos atstovas Almantas Pališkis „Valstiečių laikraščiui“ irgi sakė nesuprantąs, kuo „sofos“ ūkininkai pasitarnauja ekologijai ir ekonomikai.

„Taip, stodama į ES Lietuva tikrai įsipareigojo išlaikyti tam tikrą nuošimtį pievų ir turi to laikytis. Tik visai nesuprantu, kodėl tuo pateisinama nesąžininga sistema. Juk tas pačias išmokas skiriant ūkininkui, kuris realiai dirba ir kuria pridėtinę vertę, visa tai būtų išlaikyta vykdant tą patį žalinimą ir derinant jį tiek su grūdų auginimu, tiek su gyvulininkyste. Tai pasitarnautų diegiant pažangesnę, platesnę sėjomainą, ką ir taip bandome daryti. Niekas nėra suinteresuotas nualinti savo žemę. Juk ne valdžios paliepti ar paskatinti ėmėme diegti ir tarpines kultūras. Gaudami kelias dešimtis eurų už hektarą vėlgi puikiausiai tai panaudotume su pridėtine verte. Ta pati žolė būtų ne šiaip sau sumulčiuota, o patiekta gyvulininkų pašarams ir pan. Dabar turime situaciją, kai susiveikiama krūmų ar alksnynų žemė, pasamdomas koks vargeta už kelis eurus grynais ir gal kažką mulčiuoja, o gal ir nieko, bet išmokas gauna. Kvailio vietoje lieka ūkininkas, kuris tikrai dirba – ir išlaiko savo šeimą, ir kuria darbo vietas kitiems“, – piktinosi grūdininkas.

Ūkininkas A.Kudrevičius kalbas apie „sofos“ ūkininkų naudą arba socialinį aspektą irgi vadina nesąmonėmis. „Negi yra galvojama, kad tikras ūkininkas, kuris ne tik mulčiuoja, nesugebės palaikyti to paties pievų balanso, kai yra ir žalinimo, ir kitokios programos? Tai šiokia tokia demagogija. Dar kai ką pasakysiu. Kai karvė, liaudiškai tariant pakakoja, ten veisiasi tam tikri mašalai, o juos lesa paukščiai, kurie irgi yra ekosistemos dalis. Kai gyvos karvės tampa deficitu – ne kas ir ekosistemai. Atiduokite pinigus tiems, kas generuoja pajamas ir dirba, moka mokesčius. Juk pagaliau tokia situacija, kai yra išmokų įsisavintojai, kurie nieko neveikia, kenkia ir bendram ūkininko įvaizdžiui“, – sakė jis.

Taigi diskusijos vyksta, apie 8 procentus deklaruotos dirbamos žemės valdančios personos dešimtmečiais sėkmingai mulčiuoja Europos Sąjungos pinigus, nemoka mokesčių ir padėtis niekaip nepasikeičia. Viena iš versijų, kodėl taip yra, gan banali – teisės aktus rengiančiųjų tarpe nemažai „sofos“ ūkininkų iš pačios žemės ūkio administravimo sistemos, kurie nesunkiai išsinuomoja valdiškas žemes tokiam „ūkininkavimui“.