Netoli Griškabūdžio (Šakių r.) 200 hektarų žemės dirbančio ūkininko Rolando Baltrušaičio teigimu, ūkininko šeima gali oriai išgyventi, jei gamta neiškrečia išdaigų, būna jiems palanki. Pastarųjų kelerių metų gerais žemdirbiai negalėtų pavadinti. Tačiau dėl to jis nesiruošia atsisakyti ūkininkavimo, o kai pavargsta, į rankas paima armoniką, gitarą ar dūdą.

Išsispaudžia aliejaus

Žiema Baltrušaičių ūkyje – ramesnis laikotarpis. Kaip patys sako, ką leidžia oro sąlygos, tą ir daro – tvarko duris, remontuoja techniką, savo jėgomis stato stoginukę.

Baltrušaičių šeimos ūkis jau daugelį metų puoselėja augalininkystę – sėja žieminius ir vasarinius javus, augina rapsus. Ūkio kultūras paįvairina linai, tačiau jie sudaro labai mažą dalį – pernai jų augino per puspenkto hektaro. „Gerai mums su linais sekasi. Žinoma, vienais metais jie uždera geriau, o kai kuriais – blogiau“, – neslėpė ūkininkas.

Iš ūkyje išaugintų sėmenų išsispaudžia sau ir giminaičiams sėmenų aliejaus. Patys Baltrušaičiai irgi labai mėgsta šį sveiką produktą. Atlikusią sėklą ūkininkas parduoda kitiems ūkiams kaip sodinamąją medžiagą. Prastesnės kokybės sėmenis parduoda kaip pašarus gyvuliams.

„Linų auginimas mums yra labiau kaip pomėgis“, – aiškino Rolandas. Jis pridūrė, kad pernai linų derlingumas nebuvo pats geriausias, tačiau saviems poreikiams sėmenų pakako.

Išmokė tėtis

R.Baltrušaičio teigimu, tik balandžio mėnesį bus galima pasakyti, kaip peržiemojo žiemkenčiai.

„Kitą kartą baisesnis būna ne šaltis, o iššutimas. Tad ir šiemet neaišku, nes žemė neįšalusi. Nesu sinoptikas, bet prognozės keičiasi, tad labai sudėtinga pasakyti, kaip bus. Dabar, kai žiūriu iš šono, atrodo, žiemoja gerai, o kaip iš tikro bus, neaišku“, – apie savo žiemkenčių laukus kalbėjo ūkio savininkas.

Visą patirtį, kaip tvarkytis ūkyje, Rolandas perėmė iš savo tėvų. Pradžioje kartu su jais triūsė ūkyje, o paskui, kai dėl metų naštos Rolando tėvai nuo ūkio darbų pasitraukė, jis sukūrė porą darbo vietų samdomiems ūkio darbininkams. Vieną įdarbino visu etatu, kitą – puse etato.

„Nesigailiu, kad po tarnybos armijoje likau kaime ir toliau tęsiu šeimos ūkio tradicijas. Ką čia gailėsiesi, man juk šitie darbai kaime patinka. Tik aišku, nėra lengva. Sudėtingas žemės ūkio verslas. Anksčiau, mano manymu, viskas buvo kažkaip paprasčiau. Dabar klimato sąlygos keičiasi, nežinia, kokie slėgs mokesčiai. Kai pradėjau ūkininkauti, buvo sunku dėl vienų priežasčių, o dabar jau kitokie sunkumai užgriuvo“, – atvirai pripažino Rolandas.

Daryk, ką geriausiai moki

Keisti ūkio kryptį, kaip pusamžis perspektyvus ūkininkas, kol kas nesiruošia. Pasak R.Baltrušaičio, šiuo laikotarpiu kažin ar jo ūkiui reikia naujų investicijų, kai viskas taip greitai keičiasi.

„Kol įsivažiuoji, kol išmoksti, kol perimi visą praktiką... Sudėtinga ką nors keisti, nes kiekvienoje žemės ūkio srityje yra rizikos. Visur reikia mokėti savo pinigais, o jeigu ką nepataikai... Tad ką geriausiai moki, tą ir daryk, kol dar pavyksta išgyventi“, – tokios taisyklės laikosi Zanavykijos ūkininkas.

Jo nuomone, jų šeimos ūkiui dabar tarsi visko ir užtenka. Išgyventi kol kas išgyvena, tik nežinia, kaip būtų tada, jei atsirastų dar daugiau mokesčių. „Prašo ir prašo vis daugiau mokėti, todėl ir pagalvojame, ar susieis galai... Mes jau pabuvę žmonės, o mūsų vaikams kažin ar užteks kantrybės, jeigu kuris panorės tęsti tradiciją“, – mintimis dalijosi griškabūdietis.

Pasak Rolando, iš šalies pasižiūrėjus, atrodo viskas ūkiuose gražu, bet niekas nesusimąsto, kad ir ūkininkus užgriūva sunkumai, pavyzdžiui, praėjusios vasaros sausra. „Kai tau gerai, tai kai kas pavydi, o kai blogai, tai sako, kad tu pats kvailas, kad tau nesiseka: tu čia neapsidraudei, kažko neapsižiūrėjai“, – be nuoskaudos pasakojo žemdirbys.

Kaimynystėje įsikūrę ir daugiau ūkių, dirba Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė. Žemės čia neblogos, geras našumas, todėl ūkininkauti palanku. Anksčiau Baltrušaičių šeimos ūkis dirbo apie 150 hektarų, o dabar – apie 200. Su tiek žemės jau tikrai galima planuoti ūkį ateitį.

Aritmetika paprasta

Ūkininkas palygina, kiek uždirba per metus lietuvis, išvykęs uždarbiauti į užsienį, ir kiek per metus uždirba ūkininkas Lietuvoje. Jo skaičiavimais, jeigu dirbsi Lietuvoje savame ūkyje ir iš tavęs daug atskaičiuos, tai gal paprasčiau nuvažiuoti į Švediją ir ten gauti 2,5–3 tūkst. eurų per mėnesį atlyginimą.

„Ten padaręs dienos darbus, uždarai duris ir eini ilsėtis. Tu niekuo nerizikuoji. O savame ūkyje būna visko. Pavyzdžiui, 2018 metų sausra arba 2017 metų liūtys. Tada atiduodi ūkiui visas jėgas, bet dėl nepalankių gamtos sąlygų neišgali nuimti viso derliaus. Tačiau vis tiek 100 proc. atsiskaitai per mokesčius, o kas lieka, tai toks yra tavo ūkio pelnas. Kai kuriais metais tas pelnas būna toks, kad sunkiai pavyksta normaliai išgyventi“, – teigė ūkininkas.

Pasak Rolando, jei lietuvis užsienyje per mėnesį gauna 3 tūkst. eurų, vadinasi, per metus jis uždirba daugiau kaip 30 tūkst. eurų. Žinoma, kažkiek panaudoja savęs išlaikymui, bet jau kokie 20 tūkst. eurų tikrai jam lieka pelno. Norėdamas Lietuvoje iš ūkio tiek uždirbti, turi turėti 100 hektarų žemės ir iš 1 hektaro gauti 200 eurų.

„Nereikia pamiršti, kad dar suteiki kitiems darbo vietas, be to, labai svarbu, ar dirbi nuosavą žemę, ar nuomojiesi, bet pelnas tikrai nėra toks, kaip kai kas įsivaizduoja. Ūkininkas ir Lietuvoje gali oriai gyventi ir investuoti, kai būna geri metai. Tada ir iš 100, ir iš 50 hektarų gali išgyventi, o kai blogi metai, tada ir iš 200 hektarų sunku“, – aiškino ūkininkas.

Pailsi su gyva muzika

Laisvalaikiu griškabūdietis Rolandas nesiskiria su muzikos instrumentais. Nors muzikos mokykloje nesimokė, bet bando groti įvairiais instrumentais. Jaučia, kad to jam labai reikia.

„Tėtis pramokė groti armonika. Gitara skambinti kariuomenėje išmokau. Draugai paragino, susibūrėme, dar ir dūdą pramokau pūsti. Vakare parepetuojame“, – sakė ūkininkas. Jam labai malonu, kad baigęs ūkio darbus laisvalaikį gali leisti Griškabūdžio kultūros namų pučiamųjų instrumentų orkestre, į kurį susibūrę tėčiai ir jų sūnūs.

Rūpesčių visada yra

Rimantas Valiukas, Lietuvos ūkininkų sąjungos Šakių rajono skyriaus pirmininkas

Net treji pastarieji metai mūsų rajono ūkininkams buvo blogi. Per 2016–2017 metų žiemą iššalo žiemkenčiai. Užpernai nuskriaudė liūtys, o pernai – sausra. Dėl jos rajone buvo negauta apie trečdalio derliaus. Pieno kainos ūkininkų taip pat netenkina. Pavyzdžiui, smulkieji pieno ūkiai dabar už pieno kilogramą gauna vos 16–18 centų. Anksčiau sakydavo, kad 10 karvių laikantis ūkis yra smulkus, o dabar jau ir į 50 karvių dydžio ūkius nusitaikė – žiūri ir į juos kaip be perspektyvos, priskiria smulkiesiems.

Aš dar atsimenu tuos laikus, kai Šakių rajone buvo apie 5 tūkstančius ūkininkų, o dabar deklaruojančiųjų ūkius liko beveik 3 tūkstančiai. Iš daugiau kaip 500 jaunųjų ūkininkų liko ūkininkauti apie 400. Rajono ūkiai stambėja, todėl automatiškai mažėja ir ūkininkų. Dabar ūkininkų labai sparčiai daugėja gal tik Molėtų ir Trakų rajonuose, nes žmonės ten namus statosi ir kuria ūkius.