A.Gapšio manymu, pieno gamintojų padėtis pagerės gana drastišku būdu – kai dar labiau sumažės pieno žaliavos gamyba.

Teisinga pieno supirkimo kaina – pagrindinė pieno gamintojų malda, tačiau ji dangaus nepasiekia. Ekspertų, kurie kasmet pateikia duomenis apie žemės ūkio ir maisto produktų kainų struktūrą, skaičiavimai rodo, kad šioje grandinėje žemdirbiai dažnai atsiduria trečiojo brolio vietoje. O vartotojams tenka vis plačiau atverti pinigines. Kaip ištrukti iš šio užburto rato?

Prekybininkas – karalius

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) ekspertai kasmet skaičiuoja didžiuosiuose prekybos tinkluose parduodamo geriamojo pieno (2,5 proc. riebumo) ir „Tilsit“ tipo fermentinio sūrio mažmeninės kainos struktūrą, kitaip tariant, įvertina ir parodo, kokia vartotojui parduoto produkto dalis tenka žemdirbiui, perdirbėjui ir prekybininkui.

Jų duomenimis, per pastaruosius penkerius metus parduodant geriamąjį pieną žemdirbiui atiteko vidutiniškai 26,3 proc., supirkėjui ir perdirbėjui – 21,7 proc., o prekybininkui – 34,6 proc. mažmeninės produkto kainos. Taigi šioje grandinėje prekybininkas – karalius.

„Tilsit“ sūrio mažmeninės kainos grandinėje žemdirbiai atsiduria panašioje padėtyje, kaip ir prekybininkai, – jiems tenka vidutiniškai 30,6 proc., prekybininkui – 28,9 proc., o supirkėjui ir perdirbėjui – 23,2 proc. mažmeninės kainos. Valstybė visais atvejais pasiima pastovią dalį – 17,4 proc.

„Mūsų pateikiami žemės ūkio produkcijos kainų grandinės duomenys tik patvirtina tai, dėl ko skundžiasi pieno gamintojai. Kai „Eurostatas“ paskelbia informaciją apie pieno supirkimo kainas, lietuviai, latviai, rumunai ir portugalai pagal vidutines natūralaus pieno supirkimo kainas paprastai velkasi uodegoje. Taigi, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pieno supirkimo vidurkius, pas mus pieno supirkimo kainos galėtų būti didesnės“, – teigė LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

Albertas Gapšys

Albertas Gapšys

Apversta aukštyn kojomis

Biržų rajono pieno ūkio savininkė Vaidutė Stankevičienė, kalbėdama apie pieno produktų kainos grandinę, linksmai ironizavo: „Prekybininkai, atveždami ir pastatydami pieno butelį į lentyną, matyt, įdeda daugiausia darbo, todėl ir jų dalis kainos grandinėje – didžiausia.“

Anot ūkininkės, net ir mažai ką apie žemės ūkį nutuokiančiam žmogui nebūtų sudėtinga suprasti, kad pieno gamybos ūkyje darbo sąnaudų nepalyginsi su jo pardavimu. „Pieno žaliavos gamybos kelias yra ilgas ir sunkus – nuo veršelių auginimo iki kasdieninės gyvulių priežiūros, melžimo ir pašarų gamybos įvairiausiomis gamtos sąlygomis – ir kai sausra, ir kai merkia liūtys. Pienininkų darbas – pats sunkiausias. Augalininkai gali kiek atsikvėpti žiemą, o pieno gamintojams nėra ramybės ištisus metus – karvutės serga, veršiuojasi, bet kuriuo paros metu turi būti pasiruošęs bėgti į fermą To niekaip nepalyginsi su pieno produktų transportavimu ir išdėliojimu į lentynas“, – aiškino V.Stankevičienė.

Vaidutė Stankevičienė

Vaidutė Stankevičienė

Ji teigė, kad perdirbimo grandis – taip pat imli darbui ir technologijoms. „Pagaminti skanų produktą ne taip paprasta. Be to, reikia investuoti į technologijas, medžiagas, pakavimo įrangą ir kt. Čia sąnaudų, kaip ir pieno žaliavos gamyboje, daug, tačiau kainų grandinė apversta aukštyn kojomis“, – konstatavo pieno gamintoja.

Klesti oligopolis

A.Gapšio manymu, dėl žemdirbiams kainų grandinėje tenkančios trečiojo brolio vietos priekaištauti reikėtų ir perdirbėjams, ir prekybininkams. „Šios abi grandys vienodai kaltos, kad ūkininkai gauna mažai, o vartotojai moka daug“, – teigė jis.

LAEI ekspertas priminė, kad mažmeninėje prekyboje klesti oligopolis – 4 prekybos tinklai valdo apie 75 proc. visos Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos. „Tad jie gali diktuoti sąlygas. Jeigu perdirbėjai netieks jiems produkcijos, tai kur ją parduos? Be to, perdirbėjai nenori nuskriausti savęs, todėl gali skriausti žemiausią grandį – žemdirbius. Kadangi šie nėra tokie vieningi, tad labiausiai ir nukenčia“, – dėstė pašnekovas.

Pasak eksperto, neatsakytas klausimas – ar prekybininkų antkainiai yra pagrįsti? „Matome, kaip prekybos centrai plečiasi. Taigi antkainiai pakankamai dideli, pelningumas leidžia tokią plėtrą. Kaip juos suvaldyti? Rinkos sąlygomis vartotojai renkasi: pirkti ar ne. Šiuo atveju žmonės, nors ir priekaištaudami, kad pieno produktai brangūs, juos perka“, – apie įkaitais tapusius vartotojus kalbėjo A.Gapšys.

Nepalankios prognozės

LAEI skyriaus vedėjas prisiminė, kad prieš keletą metų lyginant lietuviškų ir kitų ES šalių maisto kainų grandinių struktūrą, pastebėta, jog mūsų žemdirbių padėtis – dar ne pati prasčiausia. Kai kurių Rytų Europos valstybių pieno gamintojams teko dar mažesnė mažmeninės kainos dalis. Kaip ir Lietuvoje, tose šalyse pieno produktai brangūs, o pieno žaliava – pigi.

Dėl didesnės maisto kainų grandinės dalies kovoja ir senbuvių ES valstybių ūkininkai. Pastaraisiais laikais ir jų padėtis prastėja, o ateityje gali būti dar sunkiau visos ES žemdirbiams.  „Prognozuojama, kad prekybos ir perdirbimo sąnaudos augs. Taigi žemės ūkyje nebus lengva“, – apie ūkininkams nepalankias prognozes kalbėjo LAEI atstovas.

Įdomu, kodėl prognozuotojai ignoruoja ūkininkus ir nenumato didėsiant ir jų sąnaudas.

TO GO WITH AFP STORY BY MATHILDE RICHTER - FILES -  Dairy cows are milked on a rotating "milking carrousel" at the Heideland dairy farm in Kemberg, some 100km south of Berlin, on March 23, 2015. The farm, which underwent a thorough modernising process that cost some EUR 8 million between 2012 and 2014, is readying itself for the withdrawal of EU dairy produce quotas on March 31, 2015.  AFP PHOTO / JOHN MACDOUGALL

Laukinė ekonomika

Pasak V.Stankevičienės, kitose ES šalyse maisto kainų grandinės struktūra yra sąžiningesnė ūkininkų ir teisingesnė vartotojų atžvilgiu. „Nereikia toli žvalgytis – mūsų kaimynai lenkai už pieną gauna daugiau nei mes, o parduotuvėse jų pieno produktai daug pigesni. Vadinasi, jie daug sąžiningiau pasidalija“, – teigė ji.

Pieno gamintojos požiūriu, kitos ES šalys stengiasi valdyti stambiųjų ryklių apetitus. „Gal valstybė ar pati visuomenė priverčia neperžengti tam tikros ribos. O pas mus dar laukinė ekonomika: jeigu žmogaus nereguliuoja ir kaip nors nepriverčia elgtis tinkamai, jis daug ką sau leidžia“, – samprotavo ūkininkė.

Ar padėtų reguliavimas?

Mūsų pieno gamintojai norėtų, kad jiems atitektų 40 proc. pieno produktų mažmeninės kainos. Norėti nedraudžiama, tačiau kaip tai pasiekti? Visų ekspertų pagrindinis senas patarimas žemdirbiams – vienytis, kooperuotis ir stiprinti derybinę galią.

„Galima būtų imtis reguliavimo, tačiau vargu ar iš to būtų naudos. Neseniai teko kalbėtis su Prancūzijos ambasados darbuotoja, kuri sakė, kad pas juos bus bandoma nustatyti kažkokias palaikomąsias kainas, kad ūkininkai galėtų išgyventi. Jie ketina bandyti, bet tai nereiškia, kad pavyks. Pas mus irgi buvo tokių bandymų, tačiau supirkėjai ir perdirbėjai randa būdų, kaip tokius reguliavimus apeiti“, – teigė pašnekovas.

A.Gapšio manymu, pieno gamintojų padėtis pagerės gana drastišku būdu – kai dar labiau sumažės pieno žaliavos gamyba. „Mažėja karvių ir pieno. Palaukime, kol jo gamyba sumažės kokiais 15 proc., tuomet perdirbėjai elgsis kitaip. Viena perdirbimo įmonė bus nereikalinga, tada kainos turėtų pakilti“, – prognozavo jis.

LAEI ekspertas nekart yra siūlęs aiškiai nurodyti pieno žaliavos logistikos išlaidas ir mokėti visiems gamintojams vienodą kainą už tos pačios kokybės pieną. „Pieno kaina turėtų būti visiems vienoda, gali skirtis transportavimo išlaidos. Kai pieno gamintojas matys, kiek jam moka už pieną, o kiek kainuoja jo surinkimas, tada skaičiuos ir galbūt svarstys, kaip tą pieną pristatyti. Gali paaiškėti, kad su savo mašina jam bus pigiau nuvežti, nei atiduoti supirkėjo pienvežiui“, – sakė A.Gapšys.

Prekybininkai diktuoja

Arūnas Vizickas, kainų palyginimo portalo „Pricer.lt“ įkūrėjas

Dabar pas mus susiklosčiusi ne visai sveika situacija. Kai atsirado griežtos pieno gamybos reguliavimo taisyklės, trumpoji maisto tiekimo grandinė beveik išnyko. Anksčiau ūkininkas iš pieno pagamindavo produktą, galbūt pasidalydavo su kaimynais, dabar pieną parduoda perdirbėjams. O jų nėra daug, tad gali diktuoti kainas. Be to, smulkieji ūkininkai tapo nepageidaujami, nes su jais daug terlionės.

Kita problema – maža konkurencija prekyboje, todėl čia diktuojamos sąlygos, už kiek bus parduodamas produktas rinkoje. Dar kitas niuansas – kai Vyriausybė pradeda kariauti su augančiomis kainomis, prekybos tinklai sako gamintojams, kad neleis kelti kainų, nes Vyriausybė to reikalauja, nors iš tikrųjų prekybininkai siekia didelio pelningumo.

Kadangi prekių tiekėjams beveik nėra alternatyvų, jie taikosi prie prekybos tinklų. Tiesa, perdirbėjai gali šiek tiek atsikvėpti eksportuodami produktus. O vietos rinkoje sukasi toks užburtas ratas – vartotojui kainą nustato prekybininkai, jie spaudžia produktų gamintojus, šie atitinkamai daro spaudimą žaliavos tiekėjams. Čia labiausiai pažeidžiami mažiausi pieno gamintojai.

Lietuvoje didelis pridėtinės vertės mokestis (PVM), tad ženklią kainos dalį pasiima valstybė. Todėl esame nekonkurencingi, pavyzdžiui, su lenkais. O svari dalis atsiduria prekybininkų rankose. Tai viena iš problemų. Patys perdirbėjai jos išspręsti negali, manau, jie užima tinklus palaikančią poziciją, nes nenori su jais pyktis. Tad pagrindinį svorį šiuo atveju neša ūkininkai ir vartotojai.

Kaip rasti išeitį iš tokios padėties? Galima daryti įtaką mokesčiais arba kitokiu reguliavimu padėti šiam sektoriui. Reikėtų peržiūrėti PVM, padidinti konkurenciją prekybos tinklams. Tai galima padaryti skatinant trumpąją maisto grandinę, kad ūkininkai patys gamintų ir pardavinėtų produktus. Pavyzdžiui, Skandinavijoje ūkininkai aptarnauja mokyklas ir pan. Vaikai maitinasi kokybiškais produktais, ūkininkai stiprina ūkius, vyksta ūkių perėmimas.