LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Seimo Kaimo reikalų komitetas pateikė išvadas dėl Europos žaliojo kurso strategijų – tvarios maisto sistemos „Nuo lauko iki stalo“ ir biologinės įvairovės išsaugojimo, kurių įgyvendinimas guls ant žemdirbių pečių. Parlamentarų išvados gana abstrakčios, nors strategijose numatyta nemažai konkrečiais skaičiais įvardytų labai ambicingų tikslų. Jie augina žemdirbių nerimą, nes gresiančių naujų įpareigojimų finansavimas kol kas labai miglotas.
Iš kur gaus lėšų?
Lietuvos poziciją dėl Europos Komisijos (EK) pasiūlytų strategijų, kurios sudaro Europos žaliojo kurso pagrindą, ruošiamasi pristatyti spalio antroje pusėje, kai vyks ES valstybių žemės ūkio ir aplinkos ministrų posėdžiai.
Minėti dokumentai jau nekart buvo aptariami ir sukėlė daug prieštaringų vertinimų. Žemdirbiams ir miškininkams kyla abejonių, ar tų ambicingų tikslų įgyvendinimas bus paremtas tokiais pačiais ambicingais finansais. Dabar ir aplinkosaugininkai tvirtina, kad diskusijose dėl minėtų EK komunikatų Lietuva laikosi atsargios nuomonės.
„Biologinės įvairovės strategijoje numatytos pakankamai ambicingos kryptys, nemažai kiekybinių tikslų, tačiau nėra aiškus viso to įgyvendinimo mechanizmas, koks vadinamasis pastangų krūvis teks kiekvienai valstybei narei“, – nuotoliniame KRK posėdyje sakė Aplinkos ministerijos (AM) Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Lina Čaplikaitė-Denisovienė. Ji pridūrė, kad komunikato keisti negali, bet derantis dėl kitų iniciatyvų, kurias pateiks EK, ypač dėl teisės instrumentų, reikia siekti, kad būtų atsižvelgta į Lietuvos poziciją.
AM atstovė teigė, kad Lietuva dabar dalyvauja derybose dėl biologinės įvairovės išsaugojimo srities finansavimo iš kito finansinio etapo struktūrinių fondų. Anot jos, EK, deja, kol kas labai teigiamai šio klausimo nevertina ir labai daug lėšų mums nežada.
[caption id="attachment_109838" align="alignnone" width="960"]
Kęstučio Kadūno nuotr.[/caption] „Negi viską teks finansuoti iš bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto? O kur kitos lėšos?“ – susirūpino KRK pirmininkas Andriejus Stančikas.
Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika ramino, kad bus finansavimo ir iš aplinkosauginių programų, suskubo priminti, kad iš Klimato kaitos programos jau skirta 8 mln. eurų išmaniajai melioracijai diegti. Pasak žemdirbių atstovų, noras bendradarbiauti pagirtinas, bet tokios lėšos menkai ką keičia, nebent aplinkosaugininkų įvaizdį žemdirbių akyse.
Minėtose strategijose numatytiems aukštiems tikslams pasiekti prireiks didžiulių finansų. Kai kurie skaičiuoja, kad vien siekiui iki 25 proc. padidinti ekologinio ūkininkavimo plotus prie dabartinio laikotarpio finansų papildomai reikėtų net 800 mln. eurų. Tikslų, kuriems prireiks solidaus finansavimo, strategijose yra gerokai daugiau.
Apie pasekmes nekalbama
Pagrindinis žemdirbių rūpestis: kas už tų strategijų, kuriose iškelti labai ambicingi tikslai, įgyvendinimą mokės ir kaip tai atsilieps žemės ūkiui? Atsakymo į šį klausimą nėra, nes įdomiausia tai, kad nėra pateiktas ir poveikio vertinimas, tad kokios bus pasekmės taip pat neaišku. Tai jau panašu į anekdotą, kai pas išmintingąją pelėdą atėjusios pelės į klausimą, ką daryti, kad jų niekas neėstų, išgirdo atsakymą: „Tapkite ežiukais!“ Pelės labai apsidžiaugė, tačiau netrukus susivokė – kaip gi joms pasiversti spygliuotais ežiukais? Kai grįžo pas pelėdą to paklausti, ši atrėžė: „Aš jums pateikiau strategiją, o taktika – jau jūsų problema...“
Kad taip neatsitiktų ir su dabar aptariamomis EK strategijomis, reikia pasistengti, kad jų įgyvendinimas netaptų tik reikalavimų bei sankcijų našta be atitinkamo finansavimo.
KRK pateikė savo išvadas, tiesa, jos gana abstrakčios. Pirmiausia siūloma, kad būtų užtikrintas abiejų strategijų įgyvendinimo suderinamumas, taip pat kad jos neprasilenktų su bendrąja žemės ūkio politika (BŽŪP) ir kitomis ES politikos kryptimis. Išvadose pabrėžiama: visi būsimi teisės aktų įpareigojimai ir rekomendacijos turėtų būti pagrįstos išsamiu poveikio vertinimu, taip pat būtina atsižvelgti į situaciją atskirose ES valstybėse narėse.
KRK nariai strategijose pasigenda korekcijų po visa apėmusios COVID-19 pandemijos. Jie ragina, kad planuojamos su aplinkos apsaugos ir klimato kaitos problemų sprendimu susijusios išlaidos neturėtų būti perkeliamos tik žemdirbiams ar finansuojamos vien iš BŽŪP biudžeto.
Išvadose taip pat primintos mūsų žemdirbių maldos – vienodų konkurencinių sąlygų visiems ES ūkininkams užtikrinimas, išorinė tiesioginių išmokų konvergencija ir kt. Dar pabrėžiama, kad būtina užtikrinti Lietuvos žemdirbių organizacijų ir žemės ūkio srityje dirbančių mokslininkų įtraukimą į Vyriausybės lygmeniu vykdomas diskusijas dėl strategijų įgyvendinimo priemonių.
Atkūrinėja tai, ką sunaikino
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkui, Dzūkijos krašto ūkininkui Antanui Vailioniui susidaro įspūdis, kad Briuselio planuotojai yra atitrūkę nuo realybės. Kai dabar aktyviai propaguojama tvaraus maisto tiekimo sistema „Nuo lauko iki stalo“, Dzūkijos krašto ūkininkui dingojasi, kad visi lyg užsimerkę nori „išrasti dviratį“.
[caption id="attachment_111139" align="alignnone" width="512"]
Antanas Vailionis[/caption] „Mes tai turėjome, bet sunaikinome. Prisimenu, kai tėvai visko priaugindavo ir iš tokios maisto tiekimo grandinės gaudavo pajamų. Paskui tokie ūkiai buvo užgniaužti. Dabar tokių pajamų niekam nereikia, nes moka pašalpas. Išnaikinus mažus ūkius, žmonės buvo atpratinti dirbti. Jie neturi technikos, tad jiems geriau gyventi iš pašalpų“, – į skaudžias nūdienos kaimo realijas pirštu beda ūkininkas.
Jis apgailestavo, kad Lietuvoje gyvavusi trumpoji maisto tiekimo grandis buvo sunaikinta. Ūkininkas teigė dabar nematantis daug erdvės, kur galėtų įsiterpti maži ūkiai. „Yra didelių ūkių, kurie pagamina daug prekinės produkcijos ir ją tiekia į stambius prekybos centrus. Dabar mažame ūkyje dirbdamas kauptuku neišgyvensi, o ir supirkimo kainos mažos“, – teigė A.Vailionis.
Kalbėdamas apie siekius išsaugoti biologinę įvairovę, jaunųjų ūkininkų organizacijos atstovas užsiminė, kad biologinės įvairovės nykimui įtakos turėjo ES išmokų paskatintas ūkių stambėjimas. „Laukuose ėmė vyrauti rapsai ir kviečiai. Žemė nualinama ir teršiama. Geriausia, jei būtų mišrūs ūkiai. Viskas prasidėjo nuo įstojimo į ES – vidutiniai ūkiai, kurie dar išlaikė tą įvairovę, sunyko, vieni sustambėjo, kiti susmulkėjo ir sunyko. Pas mus ir ES dabar daug kalbama apie vidutinius ūkius, bet realiai sąlygos gyvuoti jiems nepalankios“, – konstatavo Dzūkijos krašto ūkininkas.
Traukinys nuvažiavo
Kupiškio rajono stambaus ūkio savininkas Jonas Pakalnis neslėpė, kad pažadai atgaivinti smulkius ir vidutinius ūkius, kurie turėtų būti tvarios maisto tiekimo sistemos pagrindas, gali likti bevaisiai. „Manau, kad traukinys jau nuvažiavo. Svarbiausias veiksnys – dirbantis žmogus. Jeigu to nėra, ko tik nori prigalvok, nieko neišeis“, – samprotavo ūkininkas.
Jis gana atsargiai kalba ir apie žemdirbių kooperaciją, kuriai taip pat daug dėmesio skiriama Lietuvoje. „Kooperuotis gerai, bet greičiausiai tai ne lietuvio charakteriui. Kiekvienas norime savarankiškai dirbti, turėti savo nuomonę, techniką ir kitas priemones. Kita vertus, ar 50–100 ha ūkyje gali nusipirkti rimtą kombainą, traktorių? Man gaila žmonių, kurie vieną dieną kulia, o kitą stovi eilėje, kad priduotų grūdus, nes neturi sandėlių. Juos gali išgelbėti kooperacija, bet ji šlubuoja. Kažkas šioje srityje vyksta, bet neretu atveju eiliniams kooperatyvo nariams iš to mažai naudos“, – realijas mato J.Pakalnis.
[caption id="attachment_111137" align="alignnone" width="1024"]
J. Pakalnis[/caption] Bijo prievartos ir sankcijų
Kalbėdamas apie ES „žaliąsias“ strategijas, stambus grūdininkas labiausiai nuogąstauja dėl svarbiausio: jeigu politikai pradės pernelyg kištis į žemės ūkį ir negirdės specialistų, bus kaip Chruščiovo valdymo laikais, kai buvo liepta visur sėti kukurūzus. Pasak ūkininko, svarbiausia, kad nebūtų prievartos ir sankcijų, išmokų mažinimo, jeigu, pavyzdžiui, netaikysi taip liaupsinamos neariminės žemės dirbimo technologijos.
„Manau, kad neariminė technologija dabar daugiau mados reikalas, nors ir savo ūkyje ją taikome. Kasmet ariame tik pusę dirvų. Tokiu būdu kas antri metai visi laukai suariami. Pavyzdžiui, žieminius kviečius sėjame į neartą dirvą, dirba skutikai. Bet palikti vien neariminę žemdirbystę man nepriimtina, nes išplatinsime piktžoles, ligas“, – sakė patyręs agronomas, apie 60 metų teorines žinias taikantis praktikoje.
Ir patys neariminės technikos gamintojai šios technologijos nesudievina. J.Pakalnis pasakojo lankęsis neariminės technikos gamyklos savininkų ūkyje Rytų Vokietijoje. Jie sakė, kad pusę laukų aria tradiciškai, o kitoje dalyje taiko neariminę technologiją. Kitais metais atvirkščiai.
Klasikinė žemdirbystė
J.Pakalnis nepritaria kai kuriems dabartiniams žalinimo reikalavimams: „Žemėje turi nuolat kas nors augti. Keistai atrodo, kai žalinimui priskiria juodąjį pūdymą – tai jau ne žalinimas, o kažkoks juodinimas. Manu, kad žalinimui tai netinka. O dėl trąšų ir chemijos mažinimo... Mes ir patys norime kiek įmanoma mažiau jų naudoti. Juk tam tenka nemažos išlaidos.“
Ūkininkas prisipažino esantis klasikinės žemdirbystės šalininkas. „Remdamasis savo ilgamete agronomo patirtimi, manau, kad reikia daugiau žemės dirbimo, naikinti piktžoles ir taikyti sėjomainą. Tai būtina norint gauti gerą derlių ir nesugadinti žemės. Savo ūkyje taikome 4 laukų sėjomainą. Anksčiau taikėme 5 laukų sėjomainą, augindavome dobilus sėklai, bet sumažėjus poreikiui jų atsisakėme. Dabar auginame rapsus, žieminius ir vasarinius kviečius. Neįsivaizduoju sėjomainos be ankštinių kultūrų. Vienas iš keturių laukų skiriamas būtent pupoms ir žirniams, kurie atstato dirvožemį, sukaupia natūralaus azoto. Taip pat auginame daug tarpinių kultūrų“, – pasakojo javų augintojas.
