Susikūrė čia šiomis dienomis darinys, norintis būti partija. Dešiniąja partija. Būtų nei pirmas, nei paskutinis kartas. Kiek jų – dešiniųjų ir visokių kitokių – steigėsi, kilo, griuvo, mirė, visaip mutavo, jungėsi, skaldėsi ir pan. O šis tas visgi įdomu.

Fabula elementari. Kaip pranešė žiniasklaida, šalia pasitraukusio iš konservatorių partijos Rimanto Dagio, steigėjuose pastebėti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko „valstiečio“ Eugenijaus Jovaišos padėjėjas Vytautas Sinica, filosofai Vytautas Radžvilas ir Kęstutis Dubnikas, dirigentas Petras Bingelis, istorikė Rasa Čepaitienė, aktorius Gediminas Storpirštis, paminklosaugininkas Romas Pakalnis, rašytojas Tomas Viluckas ir dar iš viso apie 40 asmenų. Atrodytų – įsisteigė ir įsisteigė.

Tačiau įdomiausia dalis – reakcija į faktą, kuri matoma socialiniuose tinkluose. Teiginiai, kad susikūrė „tikrų kremlinų“ arba „nacių“ partija yra banalybė. Atliepianti daugiausia to paties putininio Kremliaus mentalinio kamieno kaulo čiulpų kvapą, kuomet bet kas 100 procentų nekontroliuojamo laikoma užsienio ar vidaus priešų kėslais, sąmokslu, pinklėmis, žabangais ir baisia grėsme. Į tokią paranoją žiūrint jau seniai ima žiovulys, nors grėsmės esama, tik kitokios. Kada nors visuomenė jau gali būti tiek nujautrinta fiktyviais aliarmais, jog kilus tikrai grėsmei gali būti nelauktai pasyvi, Toks pavojus yra kur kas realesnis negu mėginimas bauginti vaikus sinicomis, radžvilais ir dagiais bei iš už jų nugarų neva šmėžuojančiais Kremliaus bokštais ar Osvencimo krematoriumų kaminais.

Kita dalis pasipiktinimų ir palkikenimų, už kurių irgi matyti keistas įniršis „kaip jie drįsta“, atrodo nemažiau keistai. Čia pat aiškinama kokia tai niekinga grupelė, komentuojamos steigėjų veido išraiškos nuotraukose ir bendrai išvaizda, aiškinama – koks tatai kuriasi nulis be pagaliuko ir pan. Žodžiu, kažkas bėga paskui kažką maratoną, idant net dusdamas spėtų pasakyti: „koks tu man nesvarbus“.

Galiasiai, vienas liberalas – viešųjų ryšių ekspertas – ima ir pastebi, kad tarp steigėjų nesimato moterų, Padaro išvadą, kad tie vyrai jas paliko vergauti prie puodų ir išėjo kurti partijos. Ir čia pat toks šovinizmas smerkiamas iš liberalams bei socialistams būdingų pozicijų, nors pastarųjų nuostatų laikytis steigiantieji nei žadėjo, nei turbūt nori, O ir nusiskundimų iš tų užguitų naujai išsiperinčios partijos steigėjų moterų niekas tarsi negirdėjo. Tiesa, ten dar nėra pasiskelbusių gėjų, o ir rasių įvairovės trūksta, bet apie tai skubantys putoti progresyvūs kritikai pasisakyti neatsakingai pamiršo.

Žodžiu, ši grupė susilaukė gan gausaus ir solidaraus progresyviomis save laikančių jėgų bei komentatorių pasmerkimo feisbuke. Ji, pasak smerkikų, yra a) niekingai nereikšminga; b) grėsminga ir pavojinga; c) XIX amžiaus raugas; d) tiesiog viskas blogai ir pan..

Neturiu tikslių žinių, kiek tarpe steigėjų ir palei juos yra ar nėra budrių mūsų šalies „specų“, užtat tikrai žinau, kad net garsiojo kvailelio Murzos partijos bent geras trečdalis buvo būtent procesą kontroliavusių tarnybų žmonės. Ką ten kalbėti – jie ir šiandien valkiojasi net po tokius nekaltus renginius Lietuvių fronto bičiulių konferencija, vykusi rugpjūčio mėnesį. Tiesa, yra gan lengvai atpažįstami – panašiai, kaip kai kurios ilgametės žiniasklaidos pažibos, galiausiai iš slaptųjų bendradarbių tapusios oficialiais šulais.

Tad visi, kas pasijutote nesaugiai – miegokite ramiai. Jus saugo. Jei ne nuo Rusijos, ko be NATO vis tiek neįmanoma padaryti, tai bent nuo klastingų ir pavojingų, nors kartu, kaip teigiama, smulkių ir nereikšmingų vidaus priešų tai tikrai.

Dar saugo pačią demokratiją. Tiesa, kartais saugo metodais, nuo kurių ji liaujasi tokia būti. Dėl pastarojo fenomeno pastebėsiu, kad prezidento Gitano Nausėdos veiklos pradžioje atsargiai įžvelgiu tam tikrą prošvaistę. Mat pastarasis dešimtmetis (nors neviešo valdymo ir „pažymų demokratijos“ praktikos įsigalėti ėmė dar Valdo Adamkaus autoriteto paunksnėje) visus pripratino prie dalykų, kurių kai kas ūmai pasigedo ir net viešai apsiverkė.

Politologai ir komentatoriai, įpratę, kad prezidentai mėgdavo viešai pasakyti, jog gavo slaptos informacijos, esą tas ar anas kandidatas į kokį nors postą yra galimai nepatikimas, galimai susitepęs, galimai su kažkuo kažką kalbėjo, o galimai ir darželyje pietų nemiegojo. Konkrečiai pasakoma nebuvo. – slapta juk ta operatyvinė-žvalgybinė rašliaviena. Į jokias bylas ar kaltinimus tas baisus kompromatas 99 proc. atvejų (rašau iš mandagumo taip, nes nei vieno kitokio atvejo ir nepamenu) neišsivyniodavo. Bet žmogui skuduru per veidą likdavo viešai užvažiuota. Paranojiškos, kaltę preziumuoti ir „vagių mėsos bei kraujo“ linkusios reikalauti bei tam nuolat kurstomos visuomenės atmintyje pėdsakas būdavo paliktas.

O čia, atsitik tu man taip, nieko panašaus, pertvirtinant Sauliaus Skvernelio kabinetą, nenutiko. Naujasis Jo Ekscelencija bene bus nutaręs pats spręsti kas pažymose reikšminga, o kas ne ir avansu žmonių viešai nedergti. Jei bent ši tendencija išsilaikys, jei valstybės saugotojams bus pasiūlyta užsiimti rimtesniais ir tikrais darbais – pažanga bus didelė. Kol kas džiaugtis per ankstyva, bet būtent čia, kur didieji skaidrumo dainiai ir prisukami specialiųjų tarnybų melodijų trubadūrai žiniasklaidoje deda minusą, aš asmeniškai piešiu riebų pliusą.

Taigi, dar kartą kartoju – nebijokite, žeminių dėl naujos partijos dar nekaskite, kruopų atsargų nepirkite. Nei pogromai, nei „krištolinė“, nei šv. Baltramiejaus naktis negresia, riaušių malšinimo įranga nupirkta, prezidentas berods irgi jaučiasi saugus. O ir Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius juk su mumis.