P. Lileikio nuotr.

 Šių dienų demokratinės Lietuvos ir ne tik jos (taip gali nutikti ir kitoje Europos ar JAV provincijoje) mados man primena sovietmetį. Ir net ne tik jį. Primena paprastą tiesą – geriausias verslas yra išnaudoti žioplius. Ir auklėti, ugdyti žioplius, kad jie auklėtų ir štampuotų kitus žioplius, idant visada būtų ką išnaudoti ir iš ko tyčiotis.

Iš anksto perspėju hiperaktyvius superpilietiškus skundikus, sociopatus, amžinai į kitų reikalus nosis kaišiojančius naujos vados spaliukus ir komjaunuolius – skaitant šį tekstą jus gali ištikti bent jau žodžių tryda tai tikrai. Būkite atsargūs arba nueikite į kokį nors akcijos “Darom” propagandinį tekstuką bei jame užtrukite ilgėliau. Čia ne jums. Manau, kad tokiais ir mirsite, na nebent įvyktų stebuklas….

Tiems, kas ryžosi, rašau toliau.

Pameanate Marko Tveno romaną apie Tomą Sojerį? Ten toks sveikas, guvus, normalus Amerikos berniūkštis yra nubaudžiamas už simuliavimą (nenori eiti į mokyklą) ar dar kažką. Ir teta, pas kurią jis gyvena bei maitinasi, jam liepia nudažyti jos privačią tvorą. Žodžiu, prasikalto bernužėlis ir gavo privačių darbų. Na, tai panašu į viešuosius darbus, kuriuos dirba prasikaltę visuomenei ir teismo įpareigoti asmenys. Apie pastaruosius užsiminsiu vėliau, o kol kas grįžkime prie išdykėlio, neklaužados Tomo.

Ką jis daro? Pagal geriausias amerikietiško verslumo tradicijas naudojasi žiopliais. Vaidina, kad tas rutininis darbas jam žiauriai patinka, sudomina savo gatvės bendraamžių išdykėlių bei neklaužadų fauną ir gauna naudos. Už galimybę padažyti jam sumeta nudvėsusių pelių, kažkokių ten plunksnų, na visokių vaikėziškų trofėjų,nuo kurių paminėjimo mūsų vaiko teisių gynėjus gali ištikti insultas, bet visgi – jis laimi. Jis gauna ko norėjęs, savo įpareigojimą perkelia kitiems, dar jam sukrenta visokie laimikiai. Apkvailinta teta palaimingai šypsosi, darbas padarytas, patenkinti ir tie, kuriuos apmulkino. Jie to tiesiog nesuprato – jiems nelemta, nes jie mulkiai.

Kaskart pavasarį, žiūrėdamas į akcijos “Darom” entuziastus žaviuosi tais Tomo Sojerio tipo išmaniais verslininkais, kurie įsipareigojo tvarkyti viešąsias erdves ir jau net paėmėm už tai mokesčių mokėtojų, net pačios akcijos dalyvių pinigus – ir darbas padarytas, ir dirbti, išlaidauti nebereikia. Kareivis miega – tarnyba vyksta. Iškart sakau, kad esu už pilietines akcijas – tik kitokias. Surinkti ir ištėkšti visą verslo įmonių, laimėjusių viešuosius pirkimus, nesurinktą šlamštą po jų arba atitinkamos merijos durimis. Tada, po kokio šešto karto, rasi ir pati akcija taptų bent laikinai nereikalinga. Na o kol kas dirbkite sau dykai, ponai entuziastai. Galbūt, aišku, gausite kokius marškinėlius ir kepuraites iš kokio fondo. Gal net čiulpinuką už pilietiškumą. T.y. už tai, kad esate žiopli ir tiek tekainuojate.

Neseniai jau ir Vilnių pasiekė sprendimas, kad šiukšles įmonės, kurios tai daro už didelius pinigus gali išvežti dvigubai rečiau. Ir ką jūs manot? Atsirado politinių ir pilietinių balsų, skirtų žiopliams ir naivuoliams, kurie atrado “teigiamą pusę”. Žymus kovotojas už atsinaujinančią energetiką bei ekologiją, liberalas Martynas Nagevičius savo Veidaknygėje džiūgavo, kad tai mones skatins šiukšles rūšiuoti. Pagal tokią logiką galima ligonius ar moksleivius maitinti  tik kas antrą dieną kartą, kad taupiau valgytų ir nepaliktų dabar madingo prėsko, nevalgomo, sveikuolių sektai brangaus jovalo likučių. Išbadėjęs juk viską suės, ar ne?

Kad viskas būtų dar įdomiau, o tiksliau, kaip jau sakiau – ugdant naujus “darytojų” vadas, į šią kvailinimo kampaniją įtraukiami vaikai. Ministrams sumislijus, direktoriams vykdant, mokinių socialinė – pilietinė veikla mokslo metų pabaigoje vertinama įskaita, t.y. įrašomas metinis įvertinimas el. dienyne. Štai jums darbai, kuriuos dykai turėtų atidirbti vaikai, o šiaip beveik visos šios pozicijos turi būti nuo ir iki aptarnautos tų, kas gauna už tai pinigus – kiemsargių, valytojų, socialinių darbuotojų, pačių pedagogų ir t.t. Vienos iš ugdymo įstaigų pateikta dokumento, reglamentuojančio šitą nesąmonę, ištrauka:

“SIŪLOMOS SOCIALINĖS – PILIETINĖS VEIKLOS KRYPTYS 7. Darbinė veikla: 7.1. Kabinetų, kitų mokyklos patalpų tvarkymas. 7.2. Mokyklos edukacinių aplinkų kūrimas ir atnaujinimas. 7.3. Dekoracijų ruošimas, salės apipavidalinimas. 8. Ekologinė veikla: 8.1. Mokyklos teritorijos priežiūra. 8.2. Dalyvavimas akcijoje „Darom“. 9. Pilietinė veikla: 9.1. Dalyvavimas pilietinio ugdymo, prevenciniuose, sveikatos, karjeros ugdymo projektuose. 9.2. Dalyvavimas klasės ir mokyklos savivaldos darbe. 9.3. Dalyvavimas miesto pilietinėse akcijose (pvz. eitynėse). 10. Socialinė veikla: 10.1. Gerumo akcijos. 10.2. Globos namų ugdytinių lankymas. 11. Kita veikla: 11.1. Darbas mokyklos bibliotekoje. 11.2.Pagalba ruošiantis mokyklos renginiams.”

Savanoriškai padėti galima? Žinoma. Net pagirtina, o jei dar ir patinka – valio. Bet, jei ta savanoriška – prie ko čia vertinimai ir įskaitos? Savanoriška ar “privalomai savanoriška”? Pilietiška ir demokratiška? Ne – ciniška, įžūlu ir parazitiška. Net suaugęs asmuo, jei jis nenuteistas viešiesiems darbams negali būti verčiamas dirbti to, už ką kiti pasiėmė pinigus. Vaikus taip “pilietinti” galima. Ypač jei tėvai yra auklėti būti žiopliais ir pasidavė.

Man primena lenininius sovietmečio “subotnikus” – tokias šeštadienines talkas, kai minimaliai žmonių gerbūviu negebėjusi pasirūpinti sistema irgi išnaudojo vaikų darbą. Mus, paauglius, vasarą iš Vilniaus kažkodėl išsiųsdavo į kokį tarybinį ūkį ravėti morkų, kai vietinis jaunimas rūkė sovietinius papirosus “Prima” ir ieškojo preteksto muštynėms. Mokykloje kažkodėl nebuvo kam grėbti lapų (aūū, kiemsargiai, kur jūs?), o kartais ir sostinės apželdinimo trestas išeidavo atostogų, pasiųsdamas mus kapstytis būsimuose gėlynuose. Kadangi visaip vengiau šitos nesąmonės – krepšinis, futbolas ar šachmmatai buvo įdomiau – tokia tamsios atminties “klasės auklėtoja” net grasino įrašyti charakteristikon, kad esu politiškai nesubrendęs. Charakteristika, tai kažkas panašaus į šiuolaikinę VSD ar STT pažymą, kuri tavo reputaciją daro priekaištinga arba ne. Ji visur keliaudavo paskui asmenį, o pasiskaityti ją galėjai tik netyčia nutaikęs progą.

Ypač analogiją su sovietmečiu gaivina pasiūlymas dalyvauti miesto eitynėse. Trūksta tik nurodymo ką skanduoti ir dainuoti, kokią partiją šlovinti bei kieno snukį nešti ant kupros transparante. Mokslo metus be prasmės pratęsusių bukiausių šių laikų politikų švietimiečių Petrauskienės ir Jovaišos ar paties Karbauskio? Ar tų ankstesnių, kurie sugalvojo pačias privalomas išnaudojimo ir kvailinimo valandas? Na bet juk čia viskas pilietiška ir savanoriška. Sovietai irgi taip skiesdavo. Tad, žygiuokite ir darykite, ponai žiopliai. O kas nenorite tokiais būti – būkite sojeriais arba tiesiog … galvokite.