Patekau čia į šachmatų turnyrą, kad jį kur. Paauglystėje prie šio užsiėmimo praleisdavau valandų valandas ir jau net užknisdavo per visas šventes gauti iš draugų dovanų po šio žaidimo komplektą. Žinau, kad kai kas nė už ką nesutiks, kad tai sportas, o visgi taip yra.

Praėjusio ketvirtadienio vakarą susitikau įkaitusių Karoliniškių bare daugybę kartų Lietuvos šachmatų čempioną, pasaulio čempioną komandinėje veteranų įskaitoje Vidmantą Mališauską. Anas pamerkė akimi ir pasakė turįs pasiūlymą šeštadieniui. Nekantraudamas paragauti „neveryginio“ kokteilio numojau ranka ir pajuokavau, kad po „geipraidus“ nevaikštau. Vidma pakikeno ir patikino siūląs rimtesnį išįšūkį. Taip šeštadienį atsidūriau Seimo rūmuose. Anoks stebuklas – būnu čia veik kasdien, nes darbas toks. Tik šįkart prie šachmatų lentos. Mat žmonės nutarė surengti Vytauto Landsbergio vardo taurės turnyrą.

Apie rengėjus, laimėtojus pasiskaitykite Seimo svetainėje, kalbų irgi necituosiu, – dovanokite. Man visuose be išimties panašiuose renginiuose tai nuobodžiausia ir labiausiai prailgstanti dalis. Net nepaisant to, kad įvykį savo dalyvavimu pagerbė pasaulio čempionas Garis Kasparovas. Net nepaisant to, kad skambėjo patetiški kalambūrai apie tai, kad Landsbergis kažkada laimėjho politinių šachmatų partiją prieš Grobačiovą.

Pats turnyras draugiškas ir smagus savo dvasia – teisėjai stalų iš esmės nestebėjo. Nugalėtojas ir pralaimėjęs patys prieidavo ir pasakydavo – kuo baigėsi. Incidentų nepasitaikė.

O aš po dešimtmečių pertraukos prisėdęs prie žaidimo su laikrodžiu ir pagal turnyrines taisykles (visai kas kita nei kokiame baruose maudyti savimi pasitikinčius pižonus) įsitikinau, kad kitados turėtas pirmas atskyris lieka tik popieriuje ir prisiminimuose, o siekis laimėti ir galimybės čia nepanašūs į nieką, išskyrus sportą.

Lygis mano kokliai personai buvo tikrai aukštokas – meistrai, didmeistriai… Buvo ir šiek tiek panašių į mane, o ir vaikų bei paauglių – bet ne bet kokių. Viso 54 dalyviai.  Apie iškiliuosius nekalbėsiu – ką jau ten, tačiau ir šiaip pasitvirtino paprastos tiesos: norint vairuoti gerai, reikia nuolat vairuoti; norint kalbėti užsienio kalba, reikia ja kalbėti. Norint pataikyti baudas krepšinyje – reikia jas mėtyti. O kad nežiopsotum lentoje, reikia ją nuolat ją matyti. Taigi, ir žiopsojau, ir pats iš savęs juokiausi, kuomet laimėtoje pozicijoje įsigudrinau sutverti patą (tai tokios lygiosios, kai nugalėtojas iš savęs pavagia laimėjimą), nors ir laiko buvo pakankamai ir pozicija šimtaprocentinė. Ir normalu, kad iš 9 galimų susigramdžiau 2,5 taško. Ir atėjau juk be pretenzijų – smagu buvo pasibandyt jėgas ir pabendrauti, kad ir su savo buvusiu treneriu Ričardu Fichmanu. Be ironijos kalbant, tai legendinis Lietuvos vaikų šachmatų rengimo specialistas.

O didžiausias įspūdis buvo žaidžiant su  jauniausiais dalyviais. Susikaupimu ir pergalės troškimu žibančios akys, azartiški smūgiai per laikrodį, kai sekundės ima artėti prie pabaigos ir dar neabejotinai matomas faktas, kad šioms partijoms jie ruošėsi. Ruošėsi, nes norėjo laimėti. Kaip kitados ir aš pats, sukeldamas nerimą motinai, kad „žaidžiu pats su savimi“. Jų motyvacija, kovojant tik dėl labai jau dėlo simbolinių prizų atrodė taip įspūdingai, kad tokiems atsipūtusiems senų laikų atskyrininkams – tiks slinktis į šalį. Niekam negalėtų kilti abejonių – jie tikrų tikriausi sportininkai. Kas netiki – galit prie progos pasibandyti.

O šiaip – visi pritariu idėjai, kad bendrojo lavinimo mokyklose kai kurias integralų ar „kūno dizainų“ (kad ir ką tai reikštų) pamokas būtų galima pakeisti šio sporto valanda kita.