Veidaknygės nuotr.

Rašiau čia jau apie Vilniaus mero Šimašiaus jėgą ir dabar matau, kad jėgos įsikūnijimo raumenys keistai virpa, sausgyslės tamposi ir sopa, o šypsena miksuojasi su kūkčiojimu. Ir viskas dėl įsitikinimo, kad „jis jėga“, jis „operatyviai sprendžia“, kad nesivelia į niekingas, jo nuomone, diskusijas. Taip buvo tol, kol jam atbulu galu, tuo pačiu smagumu nekirto ore apsisukusi kuoka.

„Šios lentos pakabinimas nederintas nei su savivaldybe, nei su šio pastato savininkais – Mokslų akademija. Lauksime jų sprendimo. Taip pat įdomus šalies vadovų vertinimas, kadangi Mokslų akademija – nacionalinė įstaiga“, – sakoma ketvirtadienį BNS perduotame mero komentare.

Tai apie atminimo naujos lentos karininkui Jonui Noreikai-Generolai Vėtrai pakabinimą. Vietoje tos, kurią prieš kelias savaites, R. Šimašiaus nurodymu, paryčiais „didvyriškai“ nujojo jam pavaldžios komunalinės įmonės proletariatas.

Pats varganas meriūkštis, dabar besišaukiąs akademikų, bibliotekininkų ir valstybės vadovų pagalbos, dar neseniai visai nieko su niekuo derinti nenorėjo. Du dešimtmečius kabojusią lentą jo siųsti šaunuoliai nukabino be akademikų, bibliotekininkų, istorikų, o ir valstybės vadovų patarimo. Jam nerūpėjo nei asmeniui suteikti galiojantys valstybės apdovanojimai, nei siūlymai pradžioje išsiaiškinti istorines aplinkybes ir kontekstus. Jis buvo sostinės karalaitis. Dabar jis prašalaitis, begalintis paraudoti kai kuriems buvusiems sovietų represinių struktūrų kolaborantams, savo karjerą ir gerbūvį konstruojantiems istorinių manipuliacijų pagrindu, ant peties.

Nei akademikai, nei bibliotekininkai, nei valstybės vadovai, netgi sostinės turgaviečių prekeiviai neturėtų dabar paduoti jam naujų sauskelnių. Pats tegul kapanojasi, nabagas. Vienas iš variantų, žinant „ryžtingo ir operatyvaus“ miesto kunigaikštuko veikimo būdą, yra paskelbti pastatą avariniu ir pradėti jo fasado remontą. Tokius „teisinius“ kelius jis yra gerai įvaldęs.