Betygala (Autorės nuotr.)

„Yra Raseinių kraštas, bet Betygalos žemė. Joje dunkso piliakalniai, teka Maironio apdainuota Dubysa, ant kurios kranto ir įsikūręs Betygalos miestelis. Čia labai gražios vietos, o žmonės dar gražesni, – pasiteiravus, kuo ypatingas miestelis, jo privalumus vardijo Betygalos seniūnas Stanislovas Totilas ir pridūrė: – Be to, Betygala – viena seniausiai paminėtų vietovių.“

Paminklą išsaugojo sumanumas

Įvažiuojant į miestelį nuo Vilniaus pusės, pasitinka paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Stovi jis ne skvere, ne miestelio aikštėje, o dviejų besišakojančių kelių sankryžoje sukurtoje nedidukėje salelėje tarsi sargybinis, iki šiol saugantis miestelį nuo priešų, juolab kad viena kelio atšaka išveda iš miestelio ir veda per laukus, miškelius, tarp išsibarsčiusių sodybų ir ūkių, pro poeto Maironio atminimą saugančią jo tėviškę, vadinamą maironine.
„Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui buvo pastatytas 1930 m. šaulių iniciatyva ir sėkmingai išgyveno visas okupacijas. Be abejo, išgyveno šviesaus atminimo mūsų miestelio šviesuolio, garbės piliečio, mokytojo Antano Juškos dėka. Jis labai gerai kalbėjo vokiškai ir rusiškai. Kaip žmonės prisimena, užėjus vokiečiams, jis juos tikino, kad Vytautas kovojo prieš rusus. Sovietmečiu jis aiškino, kad Vytautas kovojo prieš vokiečius. Ir taip mūsų miestelio paminklas sėkmingai sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakojo Betygalos seniūnas Stanislovas Totilas.
Karžygišką čia gyvenusių žmonių dvasią saugo ne tik šis paminklas. Betygala minima 1253 m. popiežiaus Inocento IV patvirtinto karaliaus Mindaugo akte, pagal kurį pusė Betygalos žemės buvo atiduota Livonijos ordinui, o kita pusė 1254 m. perduota vyskupui Kristijonui. Manoma, kad Dubysos dešiniajame krante stovėjo Betygalos pilis – viena iš svarbiausių žemaičių gynybinių pilių. Betygala minima ne viename kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašyme. Šiandien karžygišką žemaičių dvasią primena prie miestelio stūksantis Betygalos piliakalnis ir alkas, po apylinkes išsibarstę senkapiai.
Iš abiejų miestelio centrinės gatvės pusių išsirikiavę namai. Dauguma jų – beveik vienas su kitu galais besijungiantys mediniai statiniai, primenantys, kad čia, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, gyveno daug žydų. Dauguma jų vertėsi prekyba. „Gyventojų prisiminimai liudija, kad tarpukariu Betygaloje buvo 33 parduotuvės. Dabar – tik trys. Ir tos, jei ne alus, vynas, degtinė, sunkiai išsilaikytų, – pasakojo seniūnas.– Pritariu siūlymams steigti specializuotas su normuotu darbo laiku alkoholiu prekiaujančias parduotuves, nes lengvai prieinamas alkoholis vis dėlto skatina girtavimą.“
Vos ne pačiame šalies viduryje esantis miestelis šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Skaudžiausiai jį veikia emigracija. Tad dalis namukų užkaltais langais susigūžę laukia tų, kurie, galimas dalykas, niekada nesugrįš.
„Sensta Betygala. Nors oficialus gyventojų amžiaus vidurkis –45–65 metai, jis neatspindi tikrovės, nes nemažai darbingo amžiaus žmonių gyvena užsienyje. Ir su gimimais pas mus įdomi situacija. Pernai iš šio pasaulio iškeliavo 52 betygaliečiai, o atkeliavo – 13, bet dalis naujagimių Betygaloje tik deklaruoti. Jie su tėvais gyvena užsienyje“, – padėtį apibūdino seniūnas.

Miestelio širdyje

Miestelio širdis – centrinė aikštė, apsupta ir šiandien žmogui svarbiais statiniais. Čia įsikūrusi seniūnija, paštas, biblioteka. Dešinėje aikštės pusėje baltuoja Šv. Mikalojaus bažnyčia. Pirmoji miestelio bažnyčia susijusi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Būtent jis per žemaičių krikštą 1416 m. skyrė lėšų pirmajai Betygalos bažnyčiai pastatyti. Tai buvo viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje.
Dabartinė bažnyčia pastatyta 1925–1930 m. Tiesa, daugiau kaip dešimtmetį betygaliečiai tikrų maldos namų neturėjo. 1915 m. sudegus miestelio bažnyčiai, jie melsdavosi skolinamosios taupomosios kasos pastate, kuris išlikęs iki šiol. Dabar jame įsikūręs kultūros centras.
„Betygalos bažnyčia garsi ir tuo, kad 1592–1609 m. čia klebonavo Mikalojus Daukša. Miestelio pakraštyje, ant Vieviršės upelio kranto, auga Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Seniūnijos iniciatyva įrengėme prie jo vedančius laiptus, apžvalgos aikštelę. Tik neaišku, ar jis tą ąžuolą sodino, ar jau prie jo sėdėjo ir rašė garsiąją „Postilę“. Ir miestelio herbas susijęs su šiuo ąžuolu, jis primena betygaliečių tvirtybę“, – pasakojo seniūnas.
Aikštėje pastatyta medinė rodyklė padeda lengvai rasti už 300 metrų nuo bažnyčios tvirtai kerojantį Mikalojaus Daukšos ąžuolą. Miestelio amžių primena pilkas Lietuvos laukų akmuo, pastatytas minint 750-ąsias Betygalos metines. Čia pat į dangų stiebiasi Tautos kryžius. „Jis pastatytas 1928 m., kai Lietuva minėjo valstybės atkūrimo dešimtmetį. Sovietiniais laikais kryžius buvo sukapotas į gabalus ir sumestas į Dubysą. 1989 m. mokytojas Antanas Juška pagal nuotraukas atkūrė buvusio kryžiaus brėžinius, o vietiniai skulptoriai Ramanauskas ir Grabauskas pagal jo atkurtus brėžinius padarė kryžių. Tačiau tai buvo tautinio atgimimo pakilimo metai ir kryžius buvo „ant greičio sumeistrautas“. 2014 m. seniūnija ėmėmės iniciatyvos atkurti kryžių tokį, koks buvo pastatytas 1928 m. Teko derinti su kultūros paveldo specialistais, tad buvo nemažai rūpestėlių, kol šie sutiko, kad kryžius būtų pakeistas“, – kryžiaus atkūrimo vargus prisiminė seniūnas.

Miestelyje – dvi bendruomenės

Šalia seniūnijos pastato įsikūrę bendruomenės namai. „Anksčiau tame pastate buvo valsčius: mat vienu metu Betygala turėjo valsčiaus statusą. Pastatas buvo apgriuvęs, bet jame įsikūrusi bendruomenė, įgyvendindama projektus, jį suremontavo, pritaikė savo poreikiams. Įsirengė salę, pasistatė židinį, duonkepę krosnį, kurį naudoja edukacinėms programoms. Prie bendruomenės namų įveisė vaistažolių darželį, – bendruomenę pristatė seniūnas Stanislovas Totilas. – Jie yra parengę ne vieną projektą ir jam gavę finansavimą. Ir erdvė prie mūsų geologijos muziejaus sutvarkyta įgyvendinant bendruomenės parengtą projektą, kuriam buvo skirtas finansavimas.“
Miestelyje veikia ir kita bendruomenė – „Židinys“. Ji įsikūrė buvusiame vaikų darželyje, kurį, pasak seniūno, irgi jau buvo gerokai pastekeno laikas. Tad „Židinys“ pastatui suteikė antrą gyvenimą. Pasiteiravus, kas lėmė, kad miestelyje veikia dvi bendruomenės, pašnekovas neslėpė, kad tam įtakos turėjo ir įvairus gyventojų amžius, ir interesai. Viena bendruomenė vienija mėgstančiuosius ramiai bendrauti, „Židinys“ tarnauja norintiesiems keliauti, pažinti šalį, aktyviai leisti laisvalaikį. „Tačiau nemanau, kad dviejų bendruomenių buvimas miestelyje – blogai. Tai padeda į veiklą įtraukti daugiau žmonių. Daugiau žmonių – daugiau galima padaryti. Didesnis gyventojų užimtumas padeda spręsti skaudžiausias socialines problemas“, – svarstė seniūnas.
Pasak jo, viena skaudžiausių kai kurių miestelio gyventojų problemų – priklausomybė nuo alkoholio. Užsisukęs užburtas ratas: kad darbo neturintis žmogus išgyventų, jam mokama socialinė pašalpa, kurią jis išleidžia alkoholiniams gėrimams įsigyti. „Dalis žmonių net nebegali dirbti. Jiems nepatikėsi jokio įrankio, nes baisu, kad nesusižeistų. Jie gali tik pašlavinėti, šiukšles parankioti, – apgailestavo seniūnas. – Vienoje seniūnaitijoje su seniūnaite iš 12 registruotųjų Darbo biržoje atrinkinėjome galinčiuosius dirbti viešuosius darbus. Ir žinote, kiek tokių žmonių radome? Tik vieną!“
Didelių verslų, pasak seniūnų, Betygaloje nėra. Yra kavinė, medžio apdirbimo įmonėlė. Keli betygaliečiai užsiima krovinių pervežimu. Turi po kelis vilkikus. Dalis betygaliečių dirba biudžetinėse įstaigose, Betygalos Maironio gimnazijoje. „Turime nemažai stiprių ūkininkų, dirbančių po kelis šimtus hektarų. Tam mūsų žemės labai tinkamos. Nuo seno šio krašto žmonės vertėsi žemdirbyste, tad pas mus nėra nedirbamų žemių. Jei kokia pėda kur ir yra užsilikusi, tai – matininkų klaida“,– pabrėžė seniūnas.

Parama reikalinga, bet negalima

„Man skaudu, kai visi, auginantieji daugiau vaikų, prilyginami socialinės rizikos šeimoms. Mūsų seniūnijoje ir pačioje Betygaloje gyvena kelios nuostabios daugiavaikės šeimos. Šeimos labai tvarkingos, darbščios, puikiai auklėja vaikus, bet, nors matome, kad žmonės sunkiai gyvena, skaičiukai neleidžia jiems teikti paramą: tai keliais eurais daugiau uždirba, tai žemės turi“, – dar vieną problemą iškėlė Stanislovas Totilas ir ėmė pasakoti apie Deimos ir Remigijaus Pranckūnų šeimą, auginančią penkis vaikus. Dukra Austėja mokosi Raseinių prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje. Ji – smuikininkė. Sūnus Domantas – Betygalos Maironio gimnazijoje. Groja pianinu, būgnais. Du mažyliai, kuriuos tėvai juokaudami vadina antrąja vada, – dar ikimokyklinukai. Vyriausias sūnus Rytis groja akordeonu, saksofonu ir būgnais. Jis – jau studentas, studijuoja Kauno technologijos universitete Informatikos fakultete. „Abu su vyru esame gamtininkai iki širdies gilumos. Abu esame baigę Aleksandro Stulginskio universitetą. Abu turime biomedicininių mokslų magistro laipsnius. Aš pati dirbu Tytuvėnų regioninio parko direkcijoje vyr. specialiste ekologe. Vyras užsiima individualia veikla“, – apie šeimą pasakojo Deima ir pasidžiaugė, kad jų šeimos išskirtinumas – muzika.

Geologijos muziejus

„Būtinai turite apsilankyti mūsų geologijos muziejuje, – rinkdamas telefono numerį į kalbas nesileido Stanislovas Totilas. – A, jau pėdinate? Taigi mokytoja mūsų netrukus lauks muziejuje. Pamatysite, tai – vaikščiojanti Betygalos enciklopedija.“ „Marijona Birutė Navakauskienė, – prisistatė žvitriaakė moteris, kai su seniūnu praveriame Betygalos geologijos muziejaus duris.– Anksčiau šiame pastate buvo knygynas. Įsivaizduojate, Betygala turėjo puikų knygyną! Tačiau po visų privatizacijų pastatas liko tuščias. Jį ir pasiūlė man.“
Domėtis įvairiais akmenimis mokytoja pradėjo dirbdama Betygalos Maironio vidurinėje mokykloje. „1988 m. prisijungiau prie respublikinio jaunųjų geologų sąjūdžio, tad mane pradėjo kviesti į įvairius renginius, – apie savo pomėgį pasakojo muziejaus įkūrėja.– Pirmuosius eksponatus pardėjau kaupti mokykloje. Kadangi Betygaloje statė užtvanką, man mokiniai ėmė nešti žvyre rastus įvairius akmenis. Žinoma, jiems už tai parašydavau gerą pažymį. Tad mūsų ekspozicija laba sparčiai augo, kol ilgainiui pradėjome nebeišsitekti. O kur dar per praktinius užsiėmimus rasti akmenukai…“
Savo ir moksleivių surinktus eksponatus perkėlusi į erdvias patalpas, mokytoja dar aktyviau pasinėrė į akmenų pasaulį. Gyvenimo tiesa: ieškančiajam visada pasiūloma. Taigi mokytoja buvo kviečiama į ekspedicijas, susitikimus su muziejais. Ir grįždavo ne tuščiomis. Iš visur parsiveždavo akmenų. „Rusijoje darydavome natūrinius mainus: mes jiems dešrytės, jie mums – akmenukų“, – pasakojo mokytoja ir pabrėžė, kad kurti muziejų padėjo verslumas. Moteris juokavo, kad jai geriausios lauktuvės – akmenukai, kurių parveža ir draugai, giminės.
Tad šiandien geologijos ekspozicijoje galima pamatyti įvairių akmenų, pradedant rastais Lietuvoje, Betygalos apylinkėse, ir baigiant pusiau brangiais akmenimis, atkeliavusiais iš kitų šalių. „Šitaip atrodo suakmenėjęs medis, – mokytoja ištiesė sunkiai pakeliamą pailgą luitą, kuris įdėtas į moterišką rankinę gali virsti gan pavojingu šaltuoju ginklu.– O čia – tikras geležies rūdos gabalas. Daug kas, apsilankęs mūsų muziejuje, stebisi mūsų marmurais. Turime ir gintarų. Net mėlynosios žemės, kurioje aptinkama gintaro, iš Kaliningrado srities parsivežiau.“
Vieną po kito mokytoja rodo jos rankomis nuglostytus ir daug pasakančius eksponatus. Muziejuje apsilankiusi istorikė Pranė Dundulienė kaip vertingą eksponatą parodė žemaitiškos meškos amuletą. Prie Norgeliškių buvo rasti akmenyje iškalti karūnos ženklai. Tai, pasak mokytojos, – labai retas radinys. Muziejuje yra ir iš Maskvos parsivežta dinozauro dalies pėdos kopija. Čia saugomi laukinio arklio, stirnos ir šiaurės elnio suakmenėję kaulai. „Kai kurie lankytojai, apžiūrėdami mūsų eksplozijoje esančius skalūnus, teiraujasi, ar jie degtų. Žinoma, kad degtų,– susitikimų su lankytojais įspūdžiais dalijosi mokytoja.– Mes turime ir Betygalos žemėje rastų akmeninių kirvukų. Įsivaizduojate, prie Dubysos gyveno pirmykščiai žmonės.“
Mokytojai, kaip ji pati juokavo, smalsu žinoti, ką ji turi, tad visus turimus eksponatus ji parodo mokslininkams, o šie paaiškina, koks tai akmuo. Geologė Gražina Skridailaitė, atvažiavusi prie kiekvieno eksponato, užrašus sudėjo. Kartais valydama sumaišau, tad ji man padeda atkurti“, – smagiai nusijuokė mokytoja, vedžiodama po pačios susikurtą Betygalos, Raseinių krašto, o kartu ir viso pasaulio vystymąsi primenančią oazę.
Marijona Birutė Navakauskienė yra surinkusi ir kitų retai aptinkamų eksponatų, kuriuos siūlo apžiūrėti muziejaus lankytojams. Tai milžiniški širšių lizdai, iš Pakruojo rajono atsigabenti akmenys, primenantys, kad kažkada ten būta jūros dugno.
Kita muziejaus dalis skirta kraštiečiams. Ypač daug dėmesio skirta kraštiečiui grafikui Jonui Kuzminskiui. Čia eksponuojamos vietos meistrų sukurtos skulptūros, metalo dirbiniai, kiti kraštą pristatantys dalykai. „Ne viską galiu ir parodyti. Dalis jų viename kambaryje sandėliuojami, neturiu kur sudėti“, – skėstelėjo rankomis mokytoja.
Beje, muziejuje eksponuojamos ir jos parašytos knygos. „Apie 20 knygų esu parašiusi iš neturėjimo ką veikti. Man labai patinka rašyti. Negi serialus žiūrėsiu? Renku kraštotyrinę medžiagą. Ir poeziją rašau. Kaune vykusiame poezijos apie kaimą konkurse parodžiau savo balselį ir tapau laureate. Per savo gyvenimą nemažai garbės ir padėkos raštų, prizų esu prisirankiojusi, – su humoru apie save pasakojo muziejaus įkūrėja ir puoselėtoja ir, kiek patylėjusi, pridūrė: Man labai didelis įvertinimas yra Raseinių garbės piliečio vardo suteikimas. Betygala, ko gero, yra vienintelis miestelis Raseinių rajone, turintis tris garbės piliečius. Šis vardas suteiktas man, mokytojui Antanui Juškai ir kraštiečiui poetui Jonui Mačiukevičiui.“
Energija trykštanti moteris valandų valandas galėtų pasakoti apie kraštą, kuriam atidavė ne vieną dešimtmetį ir kuriam atiduoda didelę savo gyvenimo dalį. Regis, šios moters niekada nebuvo aplankiusios jokios bėdos, jokie išgyvenimai. Energinga, švytinti džiaugsmu jis sutinka kiekvieną užsukusi į jos sukurtą geologijos muziejų. „Nemažai ekskursijų sulaukiame, nes mes esame pakeliui važiuojant ir į Tytuvėnus, ir į Šiluvą, ir į Maironinę. Kelionių organizatoriai mus žino, o čia dar aš lankytojams pačirškauju“, – smagiai atsisveikino buvusi geografijos mokytoja, Betygalos geologijos muziejaus puoselėtoja Marijona Birutė Navakauskienė.