Rubrika

Barbora Rimgailaitė Durana – retas lietuviškumo pavyzdys Kolumbijoje

Su Lietuvos garbės konsulu Kolumbijoje Enrique Durana, jo žmona lietuve Barbora Rimgailaite Durana ir dar viena tėvynaine, konsulo asistente Gaile Karanauskaite Lozano maždaug prieš metus, prieš pat pasaulį sukausčiusią COVID-19 pandemiją, susitikome Bogotoje, ponų Duranų namuose.

Sušnekome lietuviškai

Palikusios draugiją kalbėtis angliškai, mudvi su ponia Barbora (čia tariama Bárbara)šiek tiek atsiskyrėme ir sušnekome lietuviškai. Juolab kad ji prasitarė neturinti su kuo šia kalba pasikalbėti – dauguma lietuvių mirė arba išvyko. Lietuviškai ji pasikalba su savo dukra, kuriai pati įskiepijo lietuviškumą, arba su Bogotoje gyvenančiais Algiu ir Laima Didžiuliais (A.Didžiulis mirė šių metų vasarį, – red. past.). Aš įsijungiau diktofoną...

Nustebau, kad Barbora puikiai kalba lietuviškai! Ji – retas lietuviškumo pavyzdys. Išvykusi iš Lietuvos kūdikystėje (6 mėnesių), šeimoje kalbėjusi daugiau lenkiškai, lankiusi vokiečių gimnaziją, gyvenanti ispanakalbiame krašte, ji baigė humanitarinių mokslų studijas ir 30 metų profesoriavo Kolumbijos universitete, po to dar 12 metų dėstė lietuvių kalbą privačiai. Barbora į ispanų kalbą išvertė Aldonos Žemaitytės knygą „Amžino įšalo žemėje“.

Nepažinojo mamos

1943 metų birželį Kaune, vos pagimdžiusi dukrą mirė 27 metų Barboros mama Halina Trejytė. Ligoninę, kurioje ji turėjo gimdyti, tuo metu bombardavo, o kitoje, vokiečių ligoninėje, nebuvo taip reikalingo penicilino. Barbora turėjo dvi močiutes – tėvo ir motinos mamas.

„Gimiau mergaite, – pasakoja ji. – Mano lytis nesužavėjo tėvelio mamos – pavardė neišsaugota, tad ji leido mane auginti mamos mamai Elenai Radvilavičiūtei Trejienei, ištekėjusiai už vokiečio iš Austrijos. Vokiška pavardė Treu mums vėliau padėjo išvykti iš Lietuvos. Mano tėvelius kažkada sujungė prancūzų kalba – mama studijavo literatūrą Prancūzijoje, o tėvas Vytautas Rimgaila – inžineriją Belgijoje. Jie susituokė nelemtą 1940 metų birželio mėnesį... Praėjus metams po mamytės mirties, tėvelis vedė Lietuvos vidaus reikalų ministro Kazio Skučo dukterį. Su ja draugavo, kol dar nepažinojo mano mamos. Pasak močiutės, pamotės rūpesčiu gėlės nevysdavo ant mamos kapo.“

Beveik Coco Chanel

E.Radvilavičiūtė jaunystėje svajojo apie menus, bet anksti mirus vyrui viena augino du vaikus, savo jaunesnes seseris, vėliau – anūkę Barborą. Elena užsiėmė tuo, ką gerai išmanė – siuvo suknias Kauno ponioms. Ji sakydavo: „Jei lemta siūti, aš būsiu geriausia siuvėja.“ Ir buvo! Laikinojoje sostinėje Barboros močiutė buvo tituluojama Coco Chanel. Ji važinėjo į Paryžių, vienu metu samdė net 40 siuvėjų. Apie ją kalbėjo: siuva kaip vyras. Tais laikais tai buvo pagyrimas. Šeima turtėjo, pasistatė mūrinį namą, vėliau, prieš pat karą, vietoje nugriauto medinio namuko Putvinskio gatvėje išdygo antras trijų aukštų namas.

Buvo matyti, kur link krypsta karas. Močiutė, pasinaudojusi vokiška pavarde, susirengė išvykti į Austriją. Tuomet Barborai tebuvo pusė metukų. Prie jų prisijungė ir močiutės sūnus, Barboros dėdė Viktoras Trejus, nutraukęs studijas Prahoje. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir Barboros tėvelis su nauja žmona. Jie paliko du namus, tėvelio ūkį, darbus, gimines, draugus, tėvynę ir išvyko į Vieną.

Suvokė skurdą

Ravensburge (Vokietijoje), netoli Šveicarijos sienos, kur Barboros šeima praleido apie trejus metus, lietuvių pabėgėliais rūpinosi kunigai. Parapijos klebonu dirbęs kunigas Vaclovas Vaičiūnas, susirašinėdamas su Kolumbijoje šaknis įleidusiu kunigu Nikodemu Salduku, 1948 metais pats susirengė išvykti į šią šalį, ragino ir kitus lietuvius.

„Nors buvau penkerių, prisimenu, kaip plaukėme iš Bordo uosto į Gvairą (La Guaira) Venesueloje, – pasakoja Barbora. – Jūra rami, viskas aplink mėlyna – dangus, jūra... Laivui prisišvartavus Venesuelos uoste, gaudėme juodaodžių mėtomus bananus. Pasijutau tokia vargšė! Prisiminiau Paryžių, pro kurį keliavome, Liuksemburgo sodą, vaikus, aprengtus šventiškais jūreiviškais kostiumėliais, plukdančius burinius laivelius tvenkinio vandenyje. Mudvi su trimis metais vyresne pussesere Kristina prašėme tėvelio, kad ir mums tokius nupirktų, bet kitą dieną gavome jo sulankstytus popierinius laivelius. Tada ir suvokiau, kad turtingas gyvenimas liko praeityje, Kaune.“

Barbora prisimena ir Kolumbijos miestą Kartacheną (Cartagena). Keliauninkus laivo įgula apgyvendino milžiniškame angare ir tik jos močiutės motinai, kuriai tuomet buvo tiek metų, kiek dabar Barborai, pastūmė kėdę atsisėsti, visi kiti keleiviai – ant žemės. „Pirmą kartą susidūrėme su mums nepažįstamu šio krašto reiškiniu – dideliu karščiu. Jis tiesiog alino, – prisiminė ji. – Paskui visi skridome lėktuvu į Bogotą, daugelis – pirmąkart. Mus priėmė šiltai: turėjome pastogę, gyvenome trijuose dideliuose ispaniško stiliaus namuose – aplink kambariai, o viduje bendras kiemas. Maitino miesto centre įsikūrusiame restorane, viskas sumokėta, net duodavo kišenpinigių vaistams ar būtiniausioms prekėms, o sekmadieniais rinkdavomės į mišias. Po dviejų mėnesių visi specialistai – inžinieriai, gydytojai, mokytojai – buvo įdarbinti. Amatininkai gavo darbų statybose, kaimo žmonės – ūkiuose.“

Linkėjo džentelmeno

Barboros močiutė ir čia ėmėsi siuvimo. Kruopščiai ir išradingai pasiūtas suknias, sijonus, palaidinukes moteris pristatydavo elegantiškai miesto parduotuvei. Siuviniai greitai tapo itin paklausūs, sulaukė daug pagyrų. Pirkėjos manė, kad jie užsienietiški, o sužinojusios, kas iš tikrųjų juos siuva, pradėjo vaikščioti pas mus į namus. Močiutė vos spėjo priiminėti užsakymus, siūti. Jos išmintingai vairuojama šeima stojosi ant kojų, gyventi tapo lengviau.

„Ryšių su parduotuve močiutė nenutraukė, – šypsosi Barbora. – Jai imponavo parduotuvės savininkas – tikras džentelmenas! „Ak, Barbora, gal ir tu kada nors sutiksi panašų džentelmeną?“ – tarsi burdavo. Likimas iškrėtė pokštą – po keleto metų ištekėjau už šio džentelmeno sūnėno Enrique Durano. Jis taip pat džentelmenas!“

Su kitomis lietuvaitėmis Barbora lankė saleziečių kunigų įkurtą mokyklą. „Vienuolės mane labai mylėjo, gal dėl to, kad buvau našlaitė, bet jos tą meilę rodė gana nepedagogiškai, – prisimena Barbora. – Dėl jų uolaus palankumo man buvo nesmagu prieš kitas mergaites. Prisimenu, kaip motinos dienos proga visoms iškilmingai įteikė po raudoną rožę, o man – baltą... Žinoma, todėl, kad esu našlaitė, bet aš labai blogai jaučiausi, verkiau.“

Vos septynerių Barbora neteko ir tėvelio. Jis greitai adaptavosi Kolumbijoje, dirbo, bet po dvejų metų susirgo džiova ir mirė. Vienuolių dėmesys mergaitei dar labiau suaktyvėjo. Galbūt jos tikėjosi, kad Barbora liks vienuolyne. Tačiau močiutė linkėjo jai pasaulietiško gyvenimo ir perkėlė į vokiečių gimnaziją. Barbora ilgai verkė – troško būti labai šventa vienuole.

Likimo dovanos

Tarpukariu Kaune Barboros močiutė, kaip ir daugelis to meto šeimų, kalbėjo lenkiškai, rusiškai. Vaikus – dukrą ir sūnų – leido į lenkų mokyklą. Nenuostabu, kad su anūke taip pat kalbėjo lenkiškai. Kai Barboros tėvelis su žmona, didele Lietuvos patriote, susitiko dukrą Ravensburge, kur šeima glaudėsi keletą metų, ir išgirdo jas lenkuojančias, labai pasipiktino, kad lietuvaitė mokoma kalbėti lenkiškai. To neturi būti! Taip jiedvi pradėjo kalbėti lietuviškai.

Vokiečių kalbos reikėjo ir Kolumbijoje, nors aplinka ispaniška – tikras kalbų kokteilis! Bogotos gimnazijoje klasės buvo padalytos į ispaniškai ir vokiškai besimokančių vaikų grupes. Močiutės patarimu, Barbora mokėsi su vietiniais, kolumbiečiais. Taip ji susipažino su Enrique. Po gimnazijos Enrique studijavo inžineriją, o Barbora – filosofiją ir literatūrą. Barbora studijavo Kolumbijoje, dar vienerius metus – Vokietijoje. Jai grįžus jaunuoliai susituokė. Barborai tuo metu buvo 24-eri.

„Aš dirbau universitete, o Enrique svajojo apie studijas Vokietijoje, – pasakoja Barbora. – Jis ilgai negavo stipendijos, bet kai pagaliau galėjo išvykti, laukiausi dukros. Enrique susvyravo, sakė, kad nevažiuos. Bet aš juk lieku ne viena, o su močiute, raginau naudotis proga. Pas Enrique į Vokietiją nuvykau su dviejų mėnesių Klaudija. Ten išgyvenome ilgiau nei vienerius metus. Pamenu, kaip buvo sunku išsinuomoti būstą! Paskui dar susigundėme pakeliauti po Europą, tad pasikvietėme Enrique šešiolikmetę seserį, kad prižiūrėtų mažylę Klaudiją.“

Intensyvus gyvenimas

Kai paklausiau apie kolumbiečių šeimas, Barbora susimąstė: „Ištekėjusi patekau į labai didelę vyro šeimą (jo pusbrolių, pusseserių iš vienos pusės 36, iš kitos – 25). Visi kilnūs, simpatiški, mane puikiai priėmė. Kiekvienas iš jų yra labai ryški asmenybė! Aš turiu gerą vyrą, mūsų pažįstamų rate poros taip pat gražiai sugyvena, nors yra ir skyrybų. O plačioje visuomenėje... Čia mergaitės anksti gimdo nesantuokinius vaikus ir dažniausiai juos atiduoda savo motinoms, kurios irgi būna anksti pagimdžiusios. Kolumbiečiai gyvena intensyviai – kasdien komedija, tragedija ar tragikomedija. Visai kaip paveiksle: jei europiečių šeimą galima nutapyti pastelinėmis spalvomis, kolumbiečių – ryškiomis. Todėl čia gyvename labai judrų ir įdomų gyvenimą! Su šviesios atminties Nijole Mockiene (Antano Mockaus mama) gerdamos kavą kalbėdavome, kad čia moterų charakteriai labai stiprūs, dominuojantys. Galbūt dėl to šeimos taip intensyviai gyvena? Mūsų, lietuvaičių, charakteris gal ne toks stiprus, bet tvirtas, netgi kietas.“

Pritrūko laiko daugiau pakalbėti apie vaikus: dukrą Klaudiją – ekonomistę, mokslininkę, dirbančią ekologijos srityje, šeimos ūkį netoli Bogotos pavertusią pavyzdiniu – ir sūnų Juan Josė (Joną Juozapą), studijavusį industrinę inžineriją, dirbantį drauge su tėvu jo įmonėje. Pasižadėjome, kad dar būtinai susitiksime. Gal net Lietuvoje?